Kazys Binkis – bene garsiausias avangardizmo balsas Lietuvos tarpukario poezijoje. Rašė veržliai, gyvai, nepabijodamas stipresnių žodžių, kartais – ir labai dirbtinai išgaudamas siautulį eilėraščiuose. Tačiau nors ir labai manieringai kratėsi romantizmo, viduje išliko jautrus ir atidus. Tad pjesėje „Atžalynas“ nemažai kiek rožinio, idealizuoto žvilgsnio į jaunąją kartą: itin saldžiai geras pagrindinis veikėjas Petras Keraitis, gimnazistas, visoje pjesėje lieka absoliučiu herojumi ir, deja, neiškrečia jokios, net nekaltos paaugliškos šunybės. Todėl sunku patikėti, kad tai Binkio kurtasis personažas. Žinoma, pjesėje randama ir kiek „binkiško“ humoro, tačiau visumoje susidaro įspūdis, jog pjesė – gan tolygi, tad smalsu, ką iš to sukurpė režisierius Jonas Vaitkus.

Spektaklis pradedamas Binkio sūnaus Gerardo Binkio (mirusio likus keliems mėnesiams iki spektaklio premjeros) kalba, sklindančia iš garsiakalbių. Gerardas Binkis kalba apie tėvą, jų priešmirtinį atsisveikinimą, tiek ir pačios pjesės svarbą tarpukariu, ir, svarbiausia, apie savąją prarastą miškuose ir tremtinių vagonuose, kartą. Gaila, bet gražus režisieriaus sumanymas kiek šlubuoja, kadangi natūraliai sudėtinga klausytis trūkčiojančio seno žmogaus balso, ir kartais šis kalbėjimas kiek susiduria su veiksmu scenoje, todėl publikai tampa sudėtinga tiek klausytis, tiek žiūrėti.

Visas spektaklis pagrįstas priešprieša tarp nemadingo nuoširdaus herojiškumo (jo atstovas, žinoma, yra našlaitis siuvėjo sūnus Petras Keraitis, didvyriškai pasiaukojęs visos klasės vardu) ir pasalūniškumo, „gero veido“ išlaikymo bet kokiomis aplinkybėmis (plastiška, labai taikliai pamaiviška miesčionė Petro teta Keraitienė, kurios charakterį geriausiai atspindi ant ponios kailinių užmesta lapė). Būtent susidūrus šiems dviems personažams ryškėja du dalykai: geros dūšelės Petras, turintis savas vertybes (nuoširdumą, pasiaukojimą, nesavanaudiškumą) niekad neįtiks tetai, kuriai svarbu būti visų gerbiama, matoma ir nuolatos turėti kuo pasigirti prieš kitus. Tokia moteris stengsis bet kokia kaina išvengi gėdos, pažeminimo ir atsakomybės.

Antra vertus, scenoje susiduria ir puikiai vaidinanti brandesnioji aktorių karta (Keraitienę įkūnija Viktorija Kuodytė) ir dar visai jaunas aktorių atžalyno ūglys (Petrą vaidinantis Petras Kuneika). Pastarasis visuomet atrodo labai įsitempęs, nerangus – galbūt toks ir turi būti miesčioniškoje aplinkoje bandantis orientuotis sodietis, tačiau net jo viena siautulio scena atrodo labai sukaustyta. Niekaip nepavyko išsijudinti ir likusiems jauniems aktoriams – galbūt tas sustingimas yra tiesiog natūralus dar tik besimokančiųjų vaidinti susikaustymas.

Vaitkus apie prarastąją kartą kalba pasitelkdamas minimalią scenografiją (ir tai tikrai malonu, ypač dabartiniame teatre prisižiūrėjus visomis prasmėmis perkrautų scenų), tačiau joje tarpstanti nerangi jaunųjų aktorių vaidyba (kartais norisi juos papurtyti, kad įgytų gyvo, bet kokios kartos gimnazistams būdingo siautulio ir būtų bent kiek panašesni į žmones, o ne į lėles) kiek gadina bendrą ir taip jau ne itin stiprios pjesės vaizdą. Nors, be minėtosios gyvos veikėjos Keraitienės, išdirbtas, netrafaretiškas ir kiek komiškas yra mokytojo Tijūno (aktorius Povilas Budrys) personažas. Jis, kaip išsiblaškęs matematikas, netgi žegnodamasis suklysta ir gaunasi – vienas, du, trys, keturi. Keletas pokštų kiek pagyvina lėtą, nedramatišką (net ir toje scenoje, kur už visus klasiokus kaltę ir gėdą patiria Petras) veiksmą, atžalyno kartos istorija užsibaigia sudužusio lėktuvo trenksmu – akivaizdžiu praradimo simboliu. Ir tai yra bene vienintelis, nors ir banalokas, bet įsimintinas, spektaklio finalo motyvas. Tiesa, dar Perto lūpomis nuskamba jo vertybinė pozicija – tiesa, kuri aktuali bet kuriai kartai – „žmoguje ne vilko, o žmogaus reikia ieškoti“. Tai taip pat yra gražu ir linkėtina kiekvienam iš mūsų.

Na, o spektakliui dar reikia susigulėti, aktoriams – išlaisvėti, ir galbūt „Atžalynas“ vėliau žiūrėsis kiek geriau.