Teatro dienos savaitę norėjosi vainikuoti ypatingu teatriniu įvykiu – pasirinkau LNDT įvykusią lenkų režisieriaus Krystiano Lupa premjerą „Didvyrių aikštė”. Thomaso Bernhardo kūriniai statomi LNDT scenoje ne pirmą kartą, „Įpročio jėgą” (2003 m.) ir „Pasaulio gerintoją” (2006 m.) abu kartus pristatė aktorius-režisierius Valentinas Masalskis. Šįkart Bernhardo garsųjį kūrinį „Didvyrių aikštę” teatras prikalbino režisuoti vieną garsiausių šiuolaikinių Europos teatro menininkų, lenkų teatro režisierių, grafiką ir scenografą, dramaturgą ir vertėją Krystianą Lupą. Jis yra ir „Didvyrių aikštės“ scenografas. Pasiūlymas Lupai Vilniuje statyti paskutinę Bernhardo pjesę buvo neatsitiktinis ir susijęs ne vien su režisieriaus meile šio autoriaus kūrybai. „Didvyrių aikštė“ yra lyg naujo LNDT etapo penkmečio darbų apibendrinimas, kuriame persipina svarbiausios pastaraisiais metais teatro pastatymuose plėtotos temos: visuomenės priešai, emigracija, patriotizmas, holokaustas. Be to, tai paskutinė Bernhardo pjesė, kurios pirmasis pastatymas Vienoje sukėlė vieną didžiausių visuomeninių rezonansų praėjusio amžiaus pabaigos Europos teatre. Kostiumus šiam spektakliui kūrė nuolatinis Lupos bendražygis Piotras Skiba. Spektaklyje vaidina skirtingų kartų, teatrinių mokyklų aktoriai – Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Arūnas Sakalauskas, Doloresa Kazragytė, Vytautas Rumšas, Neringa Bulotaitė, Vytautas Anužis, Arūnas Smailys, Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė.

1938 m. kovo 15-ąją Hitleris, audringai džiūgaujant susirinkusiems miestiečiams, Vienos Didvyrių aikštėje paskelbė apie Austrijos anšliusą – prijungimą prie Vokietijos. Jozefo Šusterio likimas Bernhardo politinėje dramoje parodo politinę, moralinę ir dvasinę situaciją Austrijoje. Žydų kilmės mokslininkas, nuo nacių persekiojimo pabėgęs į Angliją, grįžta į tėvynę, kuri pasirodo esanti „mirties erdvė“. Visuomenė, gyvenanti toje erdvėje, yra dvasinis mutantas. Profesoriui Šusteriui, mąstytojui, filosofui, priverstam bėgti nuo nacių, nelieka nieko kito kaip nusižudyti, įvykdyti savotišką demaskavimo aktą. Bute su langais į Didvyrių aikštę susirenka žydų Šusterių šeima palydėti amžiną atilsį velionio…

Trijų dalių spektaklis trunka 4 valandas niūriai pilkoje betoninėje erdvėje. Pirmajame veiksme matome profesoriaus butą, supakuotas dėžes, paruoštas išsiuntimui į Oksfordą, apsaugine plėvele uždangstytas spintas, ir po kambarį besisukiojančias namų ekonomę madam Zitel (aktorė Eglė Gabrėnaitė) ir tarnaitę Hertą (Toma Vaškevičiūtė arba Rasa Samuolytė). Tvarkydamos ką tik anapilin iškeliavusio šeimininko daiktus moterys dalijasi prisiminimais apie patį profesorių, jo preciziškumą, žmoną, kuri jau 12 metų vos atsikėlusi į šį butą, priešais Didvyrių aikštę, be paliovos „girdi” riksmus, mokslininkes dukteris, sūnų Luką ir profesoriaus brolį Robertą. Scenoje tarsi nieko nevyksta, tik lyginami vienas po kito profesoriaus marškiniai, šveičiami batai, o madam Zitel lūpomis veik pusantros valandos liejamas beketiškas tekstas tampa nelengvu išbandymu žiūrovui.

Antrajame veiksme miesto fone (pasitelkiama vaizdo projekcijos su Vilniaus panorama į Gedimino pilį ir TV bokštą) regime po profesoriaus laidotuvių besikalbančias Šusterio dukteris (Viktorija Kuodytė ir Eglė Mikulionytė), prie kurių vėliau prisijungia profesoriaus brolis Robertas (Valentinas Masalskis). Nuo pirmųjų Masalskio ištartų frazių spektaklis tarsi įgauna gyvybės. Šis aktorius yra didelis Thomaso Bernhardo kūrybos gerbėjas, preciziškai išnarstęs vaidinamo personažo charakterio niuansus. Antrame veiksme Robertas atsipalaidavusiai žavus, lyg leidžiantis gyvenimui tekėti sava vaga, trečiame veiksme jis – ciniškai kandus mizantropas, nekenčiantis visko, kas jį supa aplinkui, o kartu neturintis nė mažiausio noro kažką keisti. Prisimenant Masalskio kurtus, režisuotus spektaklius pagal Bernhardo kūrinius, susidaro įspūdis, jog anksčiau jo personažai turėdavo labiau komišką atspalvį, o šįkart kartu su režisieriumi Lupa kuriamam Roberto paveikslui atrado visiškai naują, kur kas turtingesnę ir gilesnio charakterio spalvų paletę.

Paskutinis dramos veiksmas vyksta svetainėje, kurioje šermenims prie vieno stalo regime susirinkusią visą velionio šeimą ir kolegas. Susirinkusieji diskutuoja apie politiką, šabloninėmis frazėmis kritikuoja valdžią (blogi kairieji, ne ką geresni ir dešinieji), purviasklaidos pimityvumą, visuomenės nepakantumą, kalbama apie namus, butus, kuriuos reiks parduoti, apie vasarvietės sodą, per kurį planuojamas tiesti greitkelis, apie kitus rūpesčius, bet beveik neužsimenama apie patį velionį, kurio dėka visi čia susirinkę. Pamažu ima skleistis veikėjų veidmainiškumas: jie peikia savo šalies situaciją, stebisi šių neapykanta žydų tautai, o kartu kyla klausimas – ar jie patys nėra viso to dalis, ar į aplinką nukreiptas begalinis cinizmas, veidmainystė nėra peilis į savo pačių likimo šerdį.

Tikriausiai, didžiuma salėje sėdėjusių žiūrovų sutiks, jog „Didvyrių aikštė” – ne pats žiūroviškiausias spektaklis matytas LNDT scenoje. Beveik visą spektaklį sudaro varginantys monologai ir labai reti dialogai. Tik keletas Masalskio ar Gabrėnaitės išsakytų minčių trumpam priverčia pabusti publiką, nors tos frazės gan populistinės ir dviprasmiškos, kaip dedikacijos savo kraštui, savo teatrui. Giliai besislepianti, lyg povandeninė spektaklio dinamika yra vos pastebima – ją pajausti gali tik didžiausi Bernhardo kūrybos gerbėjai ir žinovai. Eilinis žiūrovas laukia, kada gi čia kas nors ims vykti, o scenoje vykstanti veikėjų jausmų, minčių, kalbų ir minimalios elgsenos inversija ir yra viskas, ką galima patirti „Didvyrių aikštėje”.

Skaitant išankstinius anonsus ar interviu su aktoriais, ne vieną kartą buvo minimas stebuklingas režisieriaus Krystiano Lupos darbo teatre metodas: kai aktoriai ruošiasi spektakliui, kažkas su jais vyksta, patiria didžiulį apsivalymą, sielos šventę, bet iki pat darbo proceso pabaigos neturi nė mažiausio supratimo koks išeis rezultatas, kokias pandoros skrynias jiems padės atverti režisierius. Lupos kuriamas teatras nuolat kovoja prieš teatrališkumą, o Berhardo absurdo prisodrintas tekstas taip pat nepasižymi ryškia teatrališka prigimtimi. Gal todėl likęs įspūdis toks – tarsi viskas, kas įvyko šiame spektaklyje, visi dvasiniai virsmai ir atradimai, įvyko kūrybinės grupės viduje dar iki premjeros dienos, bet ne žiūrovų akyse, ausyse ar sielose. Režisieriaus ranka šiame spektaklyje visai nepastebima ir net paskutinį sprogdinantį akcentą, „besikaupiantį” už didelių langų scenos gilumoje, galima nesunkiai nuspėti ir nujausti (aišku, tik tiems, kurie nepabėgo po pirmų veiksmų ar neužmigo patogiuose LNDT krėsluose).

Nėra čia didelės paslapties, kad mes, lietuviai pripratę prie stipraus, matomo režisūriško teatro, tad Krystiano Lupos nuo teatrališkumo „apvalytas” teatras mūsuose greičiausiai liks nesuprastas, bet pasidžiaukime bent už mūsų aktorius, kurie sakosi, kad dirbti su šiuo režisieriumi jiems buvo didelė dovana, prasminga nauja patirtis. O man didžiulė dovana kaskart scenoje matyti Valentiną Masalskį, kuris, rodos, vienintelis šioje teatro šventėje suprato savo vietą ir vaidmenį bei įtikinamai jį perteikė žiūrovui.