Savo šių metų teatro sezoną pradėjau neeiline premjera – Eimunto Nekrošiaus „Jobo knyga“. Spektaklio eskizą rudenį „Meno fortas“ pirmiausia pristatė Italijoje, Vinčenzoje, istoriniame teatre „Olimpico“, o praėjusį savaitgalį mažoje „Menų spaustuvės” salėje spektakliu galėjo gėrėtis ir ištikimiausi E. Nekrošiaus talento gerbėjai Lietuvoje.
Sukurtas pagal vieną Senojo Testamento knygų, spektaklis pasakoja apie Jobą, kuris, praradęs viską, vaikus, sveikatą, turtus, neatsižada tikėjimo Dievu. Tai jau antrasis Nekrošiaus kreipimasis į Biblijos tekstus. 2004-aisiais jis sukūrė jaudinančią odę meilei pagal „Giesmių giesmę”, tačiau esminiai žmogaus būties klausimai, žemiškojo gyvenimo prasmės ir amžinybės suvokimo dilema, pastangos suvokti ir atrasti Dievą, kaip jėgą kuriančią ir griaunančią likimus, yra pastarojo spektaklio pagrindinės temos.
Be abejonės, tokie spektakliai kaip „Jobo knyga“ tikrai yra didelė retenybė „greitai sukramtomų“ pramogų amžiaus kontekste. Apskritai, E. Nekrošiaus spektakliai šiuolaikiniam žmogui esti lyg savotiška sielos sanatorija, kurioje turi galimybę reabilituoti savo dvasines negalias arba, kaip juokavo vienas bičiulis, „dar daugiau jų įgyti“.
Jau kažkada rašiau, jog studijų metais į Eimunto Nekrošiaus spektaklius ilgai nedrįsau kelti kojos, nes nesijaučiau jiems tinkamai subrendusi, nesijaučiau pajėgsianti juos suprasti. Tą žmogišką menkumą, ribotumą dievybių (nebūtinai religinių) akivaizdoje vėl prisiminiau stebėdama „Jobo knygą“, tad sutinku su režisieriaus mintimi, jog spektaklis „Jobo knyga“, pirmiausia, yra ne apie religiją, o apie žmogų, jo egzistenciją, apie amžinus klausimus, kuriuos svarbu užduoti, bet nebūtina tikėtis atsakymų čia ir dabar.
„Jobo knygos” scena pasitinka su šonuose išdėstytais stilizuotais stendais ir juose vaizduojamais žemėlapiais. Greičiausiai tai žvaigždėlapiai, kurių žvaigždynų kontūrai kartais „išlipa“ iš dangaus ir prasitęsia žemėje (scenoje). O, galbūt, tai kūrėjų aliuzija į tai, jog žvaigždžių turime ir žemėje..?
Pagrindine scenovaizdžio detale tampa priekyje stovintis darbo stalas (paties E. Nekrošiaus). Tai žmogaus sielos vartai, jungiantys išorinį pasaulį su vidiniu, į begalybę nusidriekusiu juoduoju tuneliu, vartai, jungiantys gyvenimą ir mirtį, skausmą ir palaimą, šviesą ir tamsą. Stalo stalčiai visi iki vieno ištraukiami tam, kad per gyvenimą juos pripildytum patirtimis, žiniomis, tikėjimu. Kartais jie tampa sparnais, kartais slėptuve, kartais – bažnyčios klauptu, maldos vieta.
E. Nekrošiaus „Jobos knygos“ interpretacijoje tekstas gerokai sutrumpintas, išrankioti esminiai, kertiniai tekstai, kurie, kūrėjo manymu, tiksliausiai leidžia pajusti šios žmogiškosios dramos esmę. Jobo istorija spektaklio pradžioje pasakojama triskart: ją pasakoja Dievas (kurį vaidina aktorius Salvijus Trepulis), po to Velnias (vaidina Vygandas Vadeiša) ir pats Jobas – aktorius Remigijus Vilkaitis. Ši įžanginė scena didingumu, sakralumu, sukurtu aktorių, apšvietimo, muzikinio fono dėka, buvo nuostabus tramplynas į beveik porą valandų trunkančią dvasinę meditaciją. Likusį spektaklio laiką režisieriaus pagrindinis dėmesys ir visi dieviškieji prožektoriai koncentruojami į Jobą.
R. Vilkaičio atliekamas Jobo personažas, jo raukšlėmis ir gyvenimiška patirtimi išvagotas veidas, išryškintas scenos šviesų,- labai žmogiškas ir pažeidžiamas. Dvasinė kančia, fizinis skausmas – sunkiausiai išreiškiami sceninėmis priemonėmis, bet tik ne E. Nekrošiaus teatre. Čia net ore tvyro plati, jautri, nepaliekanti abejingų jausminė spalvų gama. Čia Jobo kančia šviečia ne tik aktoriaus meistrystės dėka, bet ir visų prožektorių, bei R. Vilkaičio kūną, lempučių girliandos apraizgyta šviesa. Nesu mačiusi daug R. Vilkaičio vaidmenų teatre, bet Jobas, be abejo, bus vienas iš reikšmingųjų, kurie žiūrovo sąmonėje paliks ryškų emocinį įspaudą.
Režisierius, analizuodamas Jobo problemą, žmogaus egzistenciją tapatina su individualiu buvimu. Jobas, užduodamas klausimus Dievui, garsiai mąsto apie savo būties pagrindą, prasmę ir esmę. Tai jis pradeda daryti tik po to, kai išmetamas į nuošalę, kai iš jo atima viską kas brangiausia, kai galiausiai išbandomas ir kūnišku skausmu. Kai jo santykis su būtimi radikaliai išryškinamas ir apnuoginamas, tada žmogus yra priverstas klausti. Ir rasti vienokį ar kitokį atsakymą, kurie reiškia apsisprendimą, be kurio pati žmogaus būtis iš esmės neįmanoma, kaip ir be tikėjimo.
Aktoriai – Vaidas Vilius, Beata Tiškevič, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Marija Petravičiūtė, Darius Petrovskis – pasidalina net po kelis vaidmenis: jie – Jobo vaikai (septyni sūnūs ir trys dukterys), jo bičiuliai.
Draugai, sužinoję apie Jobo nelaimes, leidžiasi į ilgą kelionę, kad šį užjaustų ir palaikytų. Pamatę neatpažįstamai pasikeitusį po kančios Jobą, jie nepuola guosti žodžiais, bet nutyla ir tyli septynias dienas ir septynias naktis. Tylos scena turi išryškinti suskilusią Jobo egzistenciją ir sumažinti jo skausmą. Tyla turi atlikti tą pačią funkciją kaip ir kalba. Negana to, žodis tampa per stiprus. Atrodo, kad tyla net labiau pagrindžia Jobo kančią, nei vėliau išsakyti žodžiai.
Labai svarbus ir stiprus veiksnys šiame spektaklyje yra muzikinis, garsinis fonas – kad jis kitoks nei ankstesniuose E. Nekrošiaus spektakliuose, pajunti iš karto. Leono Somovo kuriamas muzikinis laukas tarsi dar labiau įmagnetina jau ir taip nuo skausmo sproginėjančias scenas, aktorių vaidybą, biblijinius tekstus.
Eimuntas Nekrošius nuveikė didelį darbą. Tokį, visai teatrui nepritaikytą kūrinį, perkelti į sceną nėra paprasta ir tik aukščiausios prabos meistras gali ryžtis tokiai sudėtingai užduočiai. Įdomu tai, kad šįkart jo interpretacijai scenoje užteko dvigubai ar net trigubai mažiau laiko nei paprastai. Šios trukmės tikrai pakanka, kad tekstas virstų kūnu, nekrošiškos magijos ir metaforų sklidinu teatriniu ritualu..
Dauguma mąstytojų, rašydami apie šių laikų žmogaus savivoką, beveik vieningai sutaria, kad žmogaus, kaip asmens, kaip individo, orientacija ir vertybinės nuostatos yra apverktinos padėties. Dar niekada žmogaus esmės ir kilmės suvokimas nebuvo toks chaotiškas ir neapibrėžtas kaip mūsų amžiuje. Žmogus niekada iš savo suskilusios būties pats nenuties kelio link Dievo, nes kaip ribota būtybė jis niekada neapims visumos.
Manau, kad Nekrošius pasirinko šį kūrinį tam, jog kartu su kūrybine trupe, žiūrovais pabandytų filosofuoti apie tai, ką reiškia kasdien būti akistatoje su tuo, kuris sukūrė žemę po mūsų kojomis ir žvaigždes virš mūsų galvų.
Po šio sekmadieninio nekrošiško atnašavimo, kur kas labiau nei po bažnytinių mišių, norisi tylomis suslėpti visą savo žmogišką puikybę kuo giliau į kišenes ar rankinės dugną ir išeiti į pasaulį su dėkingumu, tylia laime, kad turi galimybę būti šio visatos grožio, kad ir pačia mažiausia, dalimi.
Foto: Dmitrijaus Matvejevo ir „Meno forto”
TIMDb 4/10; Nuobodus ir be minties ,kurią gali išreikšti bent truputi pamąsčius,jeigu dirbi teatre, tai bent jau reikia kažką interpretuoti,kritikuoti ieškant minties, o ne bijoti bažnyčios ir eiti viena kryptimi. Koks tikslas cituoti knyga,kas žino -tas žino. Vaidyba normali,tik kam tiek daug aktorių, kai spektaklis vieno žmogaus.