Premjera: spektaklis „KALIGULA” (rež. Vidas Bareikis)

„Saugumo stoka – štai kas verčia mąstyti“

Būtent šia, kaip kertine, mintimi režisierius Vidas Bareikis rėmėsi statydamas naująjį spektaklį „Kaligula”, kuris šią savaitę buvo pristatytas Vilniaus publikai. Pasak jaunojo režisieriaus, šis Camus sakinys puikiai apibūdina ne tik garsųjį istorijos veikėją Kaligulą, bet ir patį teatrą bei šiuolaikinę visuomenės laikyseną.

A. Camus „Kaligula” laikoma viena įspūdingiausių bei intelektualiausių XX amžiaus pjesių. Lietuvoje tai jau trečiasis pjesės perkėlimas į teatro sceną. 1983-iaisiais Lietuvą sukrėtė Kauno dramos teatre režisieriaus Jono Vaitkaus pastatytas spektaklis „Kaligula”, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Valentinas Masalskis. Iki šiol sklando legendos, kad tai vienas įsimintiniausių šio aktoriaus vaidmenų, kuriuo mūsų kartai jau nebeteko pasidžiaugti. Po dvidešimties metų šią pjesę Jaunimo teatre prikėlė Ignas Jonynas su Rolandu Kazlu pagrindiniame vaidmenyje. Dabar, po dešimtmečio, turime trečiąjį bandymą – Vido Bareikio „Kaligulą”.

Spektaklio repeticijoms buvo pasirinktas uostamiestis, kur, bendradarbiaujant su Klaipėdos miesto savivaldybe, gausi „No theatre“ komanda gilinosi į vienos skandalingiausių pasaulio asmenybių – Romos imperatoriaus Kaligulos – gyvenimą. Trijų savaičių kūrybinę stovyklą 2014 m. rugpjūčio 1 dieną vainikavo pirmasis viešas spektaklio eskizo parodymas – dovana gimtadienį švenčiančiam Klaipėdos miestui. Vėliau kūrybinė komanda persikėlė į Vilnių. Jau tapo tradicija, kad Vidas Bareikis vėl renkasi naują, netikėtą erdvę – „Kaligulos” premjera Vilniuje vyko „Teatro, muzikos ir kino muziejaus” salėje.

Šis spektaklis pačių autorių dar įvardijamas kaip kolektyvinis išgyvenimas. Pagrindinį imperatoriaus vaidmenį atlieka aktorius Ainis Storpirštis, kuriam talkina ryški jaunų aktorių komanda: Vilma Raubaitė („Cezario grupė”), Valentinas Novopolskis (Lietuvos Rusų dramos teatras), Rokas Petrauskas (aktorių ansamblis „Degam“), Petras Kuneika, Kęstutis Cicėnas, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius.

Vidas Bareikis kuria savišką „Kaligulą”, labiau suprantamą šiuolaikiniam žmogui – išvalydamas iš pjesės visa, kas, jo manymu, šiandien jau nėra aktualu. Spektaklis labai asketiškas, įgyvendintas minimaliomis priemonėmis – jokių ypatingų dekoracijų, apšvietimo, kostiumų, net užkulisiai  ir tie, tik kreida užbrėžti. Salės viduryje stovis didžiulis stalas, aplink kurį keliomis eilėmis sustatytos kėdės žiūrovams. Patys aktoriai pasitinka žiūrovus vaišindami vandeniu ir vynuogėmis. Skamba iš mobilaus telefono paleistas muzikinis fonas. Spektakliui prasidėjus režisierius publikos teiraujasi: ko publika tikisi iš teatro? kas ką žino apie Kaligulą? kas skaitė pjesę?, o vėliau supažindina žiūrovą su vakaro „programa”, kaip ir kas čia šįvakar vyks, kad patys žiūrovai taps šio spektaklio dalimi.  Žiūrovas lyg priešpastatomas faktui, jam nepaliekama pasirinkimo laisvė – sutikti ar atsisakyti dalyvauti šiame žaidime, nes toks sumanymas – priversti žiūrovą  pasijausti tiesiogiai pažeidžiamam teatro, neleisti jaustis saugiam, nepalikti pasyviu stebėtoju, o atvirkščiai – tapti kolektyvinio veiksmo dalimi. Toks (tiesioginio ryšio su auditorija) sprendimas jau yra tapęs savotiška „No Theatre” vizitine kortele.

Spektaklis padalintas į keturis veiksmus, tarp kurių gyvai nuotaikingus muzikinius intarpus atlieka scenos kampe įsitaisęs gitaristas ir dainininkas Mantas Zemleckas. Šio muzikanto kompozicijos sudaro visą spektaklio muzikinį takelį, kurį pasiprašo „pagarsinti” ar visai „išnykti” patys pjesės herojai („Mantai, gali palikti mus?”, „Mantai gali pagroti ką nors linksmensio?”). Pertraukų tarp veiksmų metu žiūrovams siūloma pakeisti sėdimąsias pozicijas ir pereiti į kitą salės pusę. Šis pasiūlymas geras jau vien tuo, kad neleidžia prisnūsti per tris valandas trunkantį spektaklį, o kartu įgalina tą pačią istoriją stebėti iš skirtingų kampų. Pvz. paskutinįjį veiksmą sėdėjau prie pat, aktorių kreida nubrėžtų, „užkulisių”, o tai leido iš labai arti stebėti paržygiuojančių aktorių veidus, mimikas, akis, ko paprastai, sėdėdamas parteryje, neįžvelgtum. Būtent dėl tokių momentų vertinu Bareikio sumanymą kurti „glaudų ryšį su žiūrovu”, o ne dėl to, kad aktoriai tave spektaklio metu gali apmėtyti alyvuogėmis, atimti rankinę ar gąsdinti vandens apipylimu.

V. Bareikis nesivadovauja senosios kartos režisierių klišėmis, nebando vaidinti užkulisinio pilkojo kardinolo, o atvirkščiai – aktyviai įsitraukia į paties spektaklio veiksmą: pradžioje „išdalina” vaidmenis žiūrovams, paaiškina „žaidimo” taisykles, vėliau be skrupulų stabdo spektaklį salėje suskambus mobiliam telefonui ar liepia pakartoti aktoriams blogai suvaidintas scenas. Jis laužo klasikinio teatro taisykles ir demonstruoja, kad spektaklis net premjeros dieną nėra baigtinis procesas, kad aplinkybės, situacijos, publika gali pakoreguoti jo kuriamą teatrą, todėl šis pastatymas sava forma gali priminti generalinę repeticiją.

Kaligulos pavaldinius vaidina aktoriai prisidengdami „balvoninėmis” žmogaus dydžio lėlėmis, o pats Kaligula scenoje rodosi visiškai nuogas, lyg neturintis ko slėpti nuo šio pasaulio. Romos imperatorių vaidinantis Ainis Storpirštis labiau primena apsirūkiusią roko žvaigždę, nei imperijos vadovą, tačiau šis įspūdis spektakliui įsibėgėjus keičiasi – Ainis puikiai atskleidžia savo personažo daugialypiškumą, balansuojantį tarp despotiško bepročio, romantiko, filosofo ir žiauriausio istorijoje valdovo. Valdovo, ieškančio absoliutaus paklusnumo, absoliučios neapykantos, absoliučios meilės. Tiesa sakant, mano manymu, tai stipriausias, įtaigiausias, įdomiausias Ainio vaidmuo jo biografijoje.

Nenorėčiau nurašyti ir likusio aktorių desanto: puikų įspūdį paliko Roko Petrausko vaidyba (tikrai nemažą potencialą turintis aktorius, kurį Bareikis tinkamai išnaudojo) bei Vilma Raubaitė, atlikusi vieną pagrindinių ir vienintelį moterišką, Kesonijos, vaidmenį.

Bendrai kalbant apie bareikišką „Kaligulą” versiją, man šio spektaklio metu vis šmėkščiojo deja vu – kai kurie režisieriaus sprendimai jau kartojosi, jau buvo matyti, išgyventi „Nematomuose monstruose”, „MR.FLUXUS arba ŠARLATANAI”, bet suprantu, kad toks ir yra „No Theatre” stilius – nuolat kintantis, bet kartu išlaikantis kažką būdingo tik jiems.

Spektaklis man patiko. Dėl Ainiaus vaidybos, dėl kūrybinės grupės drąsos taip arti prisileisti žiūrovą, dėl Vido Bareikio ryškėjančio režisūrinio braižo. Bet labiausiai vertinu tiek patį Vidą, tiek visą „No Theatre” trupę dėl šio teatro nenuspėjamumo, gebėjimo kurti  teatrą čia ir dabar..

fb-share-icon

4 komentarai apie “Premjera: spektaklis „KALIGULA” (rež. Vidas Bareikis)

  1. Pagaliau pamačiau. Ainis išneša visą spektaklį ant pečių.
    O kaip tau, Jurga, ar neatrodo, kad efektas būtų buvęs stipresnis, jei spektaklis būtų buvęs ne keturių, o pvz. dviejų veiksmų? Čia jau kabinėjantis prie visokių smulkmių, aišku.
    Nes draugė iškėlė mintį, jog kodėl reklamoj galvojama kaip pasiekti žmonių dėmesį, kokias spalvas ir apšvietimą panaudoti ir kaip iki smegenų prasibrauti, tai kodėl teatras šiuo atveju paliekamas už borto.. Nes keturios valandos, nelengvi Kamiu tekstai, manau ne tik man, bet ir aplinkui žiovaujantiems žmonėms po darbų buvo gan sudėtinga išlaikyti sutelktas mintis.

    1. Taip, šį spektaklį „neša” Ainius, tik jį šiandien ir atsimenu :)
      Dar prisimenu, kad per kažkurią pertrauką ėjau laukan įkvėpt gryno oro ir į artimiausią kavinę pirkt kavos, kad nemigdytų :))
      Šiaip aš ir paskutiniu metu esu pasidarius nepakanti ilgos trukmės spektakliams ir šį kenčiau vien dėl to, kad tai A. Kamiu (mano mylimo rašytojo) ir No Theatre (mano mylimo teatro) bendras „projektas”, o dar tas Ainius… toks beprotiškai gražus, tfu talentingas.. :)))
      Tad palaikau tavo idėją, kad režisieriai neperspaustų su trukmėmis ir nekankintų vargšų žmonių iki išnaktų ant nepatogių kėdžių, užtenka mums Lietuvoje vieno Nekrošiaus :))

  2. labai džiaugiuosi pamačiusi spektaklį.man ir mano draugei visai neprailgo,visai nenorėjau namo,dar taip norėjosi bendrauti,apie spektaklį diskutuoti.sukrėtė iki sielos gelmių,privertė susimąstyti.aktorių vaidyba superinė,man neatrodė vien tik vieno aktoriaus vaidyba.bėgsiu į biblioteką skaityti apie šį imperatorių.didelis dėkui visiems prisidėjusiems kuriant šį spektaklį.

  3. super super super uz toki puiku neeilini spektakli kuris suteike daug emociju bei leido pasijusti jo viduje…. saunuoliai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.