Premjera! Fantazija apie poetą Kristijoną Donelaitį „NE PAGAL ŠIO PASAULIO MADĄ“ (Rež. R. Kazlas)

 Kaskart įžengusi į „Lėlės“ teatrą jaučiuosi lyg papuolusi į kitą pasaulį, į visai kitokį, nei iš kurio atskubėjau. Keliom minutėm pavėlavus dėl automobilio parkavimo, teatro kasininkės, rūbininkės, administratorės nepuola moralizuoti, piktintis, o atvirkščiai, švelniu, neskubriu balsu patikina, kad nėra ko jaudintis – spektaklis dar neprasidėjo, ir su šypsena palydi laiptais į salę, padeda susirasti vietas. Įsitaisiusi kėdėje, stebiu po truputį temstantį salės sietyną ir galvoju apie šį senamadišką (gerąja prasme) teatrą, kurį jau antrą kartą savo spektaklių statymui pasirenka Rolandas Kazlas (prieš tai „Lėlės“ teatre buvo pristatytas jo išskirtinio dėmesio susilaukęs spektaklis „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus poeziją). Šįkart toje pačioje salytėje kartu su dailininke Neringa Keršulyte R. Kazlas vėl siekia scenoje atgaivinti poetinį žodį, suteikti kūną fantazijai apie vieną didžiausių lietuvių literatūros kūrėjų.

Dar gerokai prieš premjerą sutiktas R. Kazlas prisipažino, kad išsamesniam pasidomėjimui K. Donelaičio asmenybe paskatino bendradarbiavimas su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, kuris rudenį pristatė naują „Metų“ leidimą. Jo pagrindą sudaro „Metų“ poemos tekstas ir beveik keturias valandas trunkantis garso įrašas, kurį įskaitė aktorius Rolandas Kazlas. Būtent tada aktorius-režisierius suvokė, jog turim neeilinį savo tautos herojų, apie kurį tiek nedaug iš tiesų žinome. Spektaklio pavadinimas – precentoriaus K. V. Šulco citata, įrašyta mirimo metrikų knygoje apie Donelaitį: „Jis buvo sąžiningas žmogus. Ne pagal šio pasaulio madą, bet ištikimas draugas ir per 9 metus, kai aš buvau su juo kartu, nesu nė sykio su juo susikivirčijęs.“

Daugelis iš mūsų, manau, sutiks, kad nuo mokyklos laikų Kristijoną Donelaitį atsimename kaip nepajudinamą Mažosios Lietuvos lietuviškumo, patriotizmo simbolį, sukūrusį didingą poemą apie baudžiauninko kasdienybę metų laikų kontekste, kuri vargu ar buvo labai įdomi ir suprantama mokyklinio amžiaus jaunuoliams. Spektaklio autorius mano panašiai – žmogus iki 20 metų nėra pajėgus suprasti Donelaitį. Tik kai perkopi į antrąją gyvenimo pusę, kai esi suvalgęs daugiau gyvenimiškos druskos, kai pradedi kelti sau klausimus: “O kas gi man atsitiko per tą laiką? Kas gi yra tas gyvenimas? Kaip rasti jėgų ir prasmės gyventi toliau?“, tik tada patarčiau atsiversti Donelaitį. Tai labai gera gyvenimo vargo mokykla. Aišku, dangiškai surimuota“,-  pasakojo Kazlas. – „Šioje vietoje norėčiau priminti filosofo Friedricho Nietzsches žodžius: „Daug kas sako: Man jis nepatinka. Bet retas, kuris išdrįsta prisipažinti: Aš iki jo dar nepriaugau. Gali nugyventi visą gyvenimą ir nepriaugti iki Donelaičio. Aišku, tai ir nėra būtina. Kitiems gal patinka kitokia poezija ir gyvenimo patirties pateikimas“.

Šią ilgą įžangą rašau todėl, jog noriu pabrėžti svarbą fakto, jog mūsų iškiliausi kūrėjai ieško savo spektakliams herojų ne kažkur užjūriuose, o tarp savo tautiečių, ir, kad ne tik Kaliningrado sričiai rūpi Lietuvos literatūros klasikas (artėjant K.Donelaičio 300 metų jubiliejaus progai, būtent Kaliningrado srities valdžia sukūrė atskirą tinklalapį, skirtą Donelaičiui, jo kūrybai, biografijai ir viskam, kas susiję su garsiuoju lietuviu). Nors pats spektaklio režisierius skuba patikinti, kad spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą“ jokiu būdu ne proginė duoklė, tiesiog taip sutapo…

Naujausiam savo spektaklyje R. Kazlas daugiau kalba vaizdais, lėtu, neskubriu veiksmu scenoje. Žiūrovas, ką tik atlėkęs iš pasaulio, kuriame viskas suplanuota, suskaičiuota paminučiui, pradeda muistytis, erzintis – kodėl čia viskas taip lėtai slenka, kodėl jis čia taip ilgai kuičiasi su tais savo ūkio darbais, su tuo senu klavesinu, su tais šniūrais scenoje ir pan. Imi save pagauti, kaip tavo vidiniai laikrodžiai priešinasi šiam „NE pagal tavo pasaulio madą“ slenkančiam laikui.

Nežinau, kada tiksliai, bet ateina momentas, kai pasiduodi šiai kazldonelaitiškai teatrinei meditacijai, nes galiausiai supranti, kad tai, kas vyksta scenoje, nebepavaldu tavo kruopščiai suplanuotai dienotvarkei. Rolando Kazlo ir Kristijono Donelaičio laikas teka savo tempu, sava vaga ir, nori nenori, imi tekėti kartu, imi gerbti šį laiką, skirtą būtent man, žiūrovui.

Spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą“ – kamerinis, jame trys veikėjai: Poetas, jo Žmona ir Matininkas. Kristijoną Donelaitį vaidina pats R. Kazlas. Režisieriui ir šios fantazijos autoriui reikėjo nemažai padirbėti, pasikapstyti po išlikusius biografinius faktus, kad kuo tiksliau pajaustų, suprastų koks gi iš tiesų žmogus buvo jo vaizduojamas herojus ir kaip viename žmoguje derėjo pastorius, poetas, ūkininkas, mylintis vyras, sodininkas, muzikos mokytojas, instrumentų kūrėjas ir t.t..

Spektaklyje tekstas naudojama saikingai, bet visas skaitomas su to laiko šnekta, hegzametru. R. Kazlo kuriamas Donelaičio paveikslas tikrai paveikus ir kur kas patrauklesnis, nei mokyklose „įkaltas“ šio tautiškumo puoselėtojo paminklinis įvaizdis.  Man pačiai patiktų įsivaizduoti būtent tokį lietuvių literatūros klasiką, kokį sukūrė šis aktorius –  kūrybingą, komišką, išradingą, o kartu principingą, išdidų, sąžiningą, patriotišką, kartais didaktišką, kartais ūkišką, kartais idėjomis gerokai pralenkiantį savo laikmetį. Visus šiuos K. Donelaičio asmenybės bruožus R. Kazlas meistriškai sulipdė į savo vaidmenį, į Kristijoną Donelaitį, į 90 minučių spektaklį.

Labiausiai vykusiai atskleistas man pasirodė K. Donelaičio santykis su jo žmona Ona (aktorė Sigita Mikalauskaitė). Iki gyvenimo pabaigos jie buvo bevaikė pora, bet tas pagarbus, gilus, o kartu ir romantiškas, papildantis vienas kitą jųdviejų ryšys tikrai vertas dėmesio. R. Kazlas pastatė ne vieną nuostabią sceną, kartais ir be jokių dialogų parodė žiūrovui, kaip šie du, tokie visiškai skirtingi žmonės (jis – poetiškas, ji – žemiška), gali sukurti tokius žaismingus tarpusavio santykius; net neabejoju, kad nemažai poetiškumo ir romantikos į dviejų balandėlių scenas įpūtė pats režisierius.

Manau nesuklysiu teigdama, kad R. Kazlui, kaip režisieriui, didelę įtaką padarė Eimuntas Nekrošius, su kuriuo kartu dirbo ne prie vieno spektaklio. Pas juos abu galima pajusti tą, tiesiog ore sklandančią, pagarbą teatrui ir viskam, absoliučiai viskam, ką išneši į sceną žiūrovui. Abiejų kuriamas teatras tarsi užkonservuotas laike, kurio visai neliečia šiuolaikinio teatro tendencijos, naujos teatrines formos, mados. Jiems nereikia papildomų efektų, nereikia šokiruojančių reklamų, skandalingų akcijų, įmantrių erdvių, priemonių, skambių pavardžių. Abu pasitiki savo kaip kūrėjų svoriu, jiems nereikia pastiprinimo dirbtinėmis priemonėmis.

Kalbant konkrečiai apie R. Kazlo kuriamą teatrą turiu pastebėti, kad jam labiau sekasi kurti atskiras scenas, etiudus, bet jungiant juos į visumą kartais pasigendi stipresnio režisūrinio pagrindimo. „Ne pagal šio pasaulio madą“ turi tikrai gražių scenų (pvz., sėdėjimas lyjant dviese po klavesinu, natų išdžiaustymas), bet jos taip lyg ir lieka be aiškesnio tikslo, be prasmių, kurias galėtų suvokti žiūrovas. Dar režisierius šiame spektaklyje naudoja ypatingai daug sceninio rekvizito. Gražiai ir plačiai išnaudojamas klavesinas, supamas krėslas, matuoklis, bet labai daug rekvizitinių smulkmių atlieka trumpus, nereikšmingus „vaidmenis“ be jokio tęstinumo, užgriozdindami erdvę  ir vargiai ar duoda kažkokios pridėtinės vertės spektakliui.

R. Kazlas su kiekvienu režisūriniu darbu pastebimai auga ir yra dalykų kurie jam tikrai puikiai sekasi.  „Ne pagal šio pasaulio madą“ visuma man patiko paprastumu ir lengvumu. Nors jame vaizduojama fantazija apie didžio literatūros klasiko gyvenimą, kasdienybę, bet Kazlas pasistengė, jog visame tame nebūtų nė lašelio patoso ar susireikšminimo. Patiko ir spektaklio nuotaika, tiksliau – žaismingumas. Kad ir ką beveiktų scenoje pagrindiniai veikėjai – dirbtų, valgytų, linksmintųsi, kovotų su giltine, kovotų su vokiečiu matininku Flachu ar teismo kolegija – jie nepaliauja žaisti, o žiūrovas – šypsotis. Su tuo ir sveikinu spektaklio kūrėjus ir Kristijoną Donelaitį, gražaus jubiliejaus išvakarėse..

1 komentaras apie “Premjera! Fantazija apie poetą Kristijoną Donelaitį „NE PAGAL ŠIO PASAULIO MADĄ“ (Rež. R. Kazlas)

  1. Visom prasmėm gražus spektaklis, ypač- tiksliai pasvertas humoras. Ne pagal šio pasaulio madą:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.