Dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė režisierė Olga Lapina paskutinėmis sausio dienomis Lietuvos rusų dramos teatre pristatė naujausią savo darbą – muzikinį, choreografinį spektaklį „Rusiškas sąsiuvinis”. Spektaklio pagrindas – iškilaus rusų kompozitoriaus ir etnomuzikologo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo vokalinis dainų ciklas, įkvėptas jaudinančios istorijos apie anksti mirusį paauglį, taip ir nesulaukusį moteriškos meilės potyrio, sukurtas 1964 m. ir pelnęs autoriui garbingus apdovanojimus bei tarptautinę šlovę.
Valandos trukmės spektaklyje regime fantaziją moteriškumo tema, kuriai atskleisti kūrėja pasitelkė aštuonias ciklo dainas, atliekamas įvairių sudėčių vokalinių grupių. Šiuolaikiškai į rusų folklorą pažvelgusio kompozitoriaus Valerijaus Gavrilino kūrinius atlieka keturiolika skirtingo amžiaus, skirtingų teatrinių mokyklų dramos aktorės. Akompanuojant fortepijonui jos įkūnija dainų tekstuose užkoduotus moters dvasinio pasaulio atspindžius. Pagrindinės herojės-vokalistės šiame spektaklyje nėra,- visos aktorės atlieka po savo solo partiją, tačiau jos labiau demonstruoja ne vokalo galimybes, o savo išskirtinumą, unikalumą, aktorinę meistrystę, gyvenimišką ir teatrinę patirtį, galiausiai sujungia visus balsus į vieningą moteriško ansamblio polifoniją. Kiekviena daina suvaidinama kaip jaudinanti draminė novelė. Kiekvienai dainai sukurta savita stilizuota choreografija.
Nors spektaklyje skambančių rusiškų dainų tekstus gan sunku suprasti, bet tai nėra būtina, svarbiau – pajausti nuo scenos sklindančią moteriškumo galią, kuri skleidžiasi moterims susibūrusioms krūvon, kad palaikytų, paguostų, padėtų viena kitai tiek kasdieniuose darbuose, tiek dvasiniuose išgyvenimuose. „Rusiško sąsiuvinio” dainose kartojasi ilgesio, kančios, meilės, pavydo, nerimo motyvai, bet jie šiame spektaklyje perteikiami labai subtiliai, per metaforas, archajiškus įvaizdžius. Pvz., įpinta ilga kasa į merginos plaukus simbolizuoja kančią, kurią šiuo gyvenimo momentu priversta „nešiotis” su savimi, arba ilgesys išreiškiamas vyrišku munduru, padžiautu sode ant šakos. Spektaklyje apstu humoro: viena iš linksmiausių scenų vaizduojama pirtyje. Čia moterys ne tik atsipalaiduoja po savaitės darbų, bet ir pokštauja, juokauja, šaiposi pačios iš savęs ir viena iš kitos.
„Rusiškame sąsiuvinyje” didelis dėmesys skirtas vizualinei estetikai, kurią išradingai sukūrė žymūs šalies menininkai. Aktores spalvotais lininiais rūbais aprengė Renata Valčik, beje, ji rūpinosi ir spektaklio scenografija. Mistišką atmosferą scenoje įgyvendino šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, artisčių charakterius išryškino stilistė Karina Leontjeva, vokaliniu parengimu rūpinosi kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, aktorėms scenoje akompanuoja pianistė Alisa Gaižauskaitė, o artisčių plastine raiška rūpinosi Monika Klimaitė.
Režisierei Olgai Lapinai pavyko surinkti ne tik šaunią kūrybinę komandą, bet ir suvaldyti, interpretuoti folklorinės stilistikos medžiagą taip, kad ji būtų artima ir suprantama šiuolaikiniam žiūrovui. Vis dažniau dabarties moterys išgirsta raginimus atsigręžti į savo instinktyviąją, jausmingąją moterišką prigimtį, atskirti ją nuo Vakarų kultūros primestų įvaizdžių. Ir man atrodo, kad šis spektaklis yra lyg gražus moteriškumo esmės įprasminimas, nes čia moteris vaizduojama visokia – jauna ir sena, stipri (gebanti susiskaldyti malkas) ir kantri (galinti iškęsti šaltą žiemą su stingdančiu ilgesiu širdyje laukiant grįžtant iš jūrų ar karų mylimojo), o kartu neprarandanti jausmingumo, silpnybių ir gebėjimo solidarizuotis su kitomis likimo draugėmis.
Spektaklis puikus, bet kaip rašo patys spektaklio kūrėjai, rekomenduojamas labiau brandesniam žiūrovui, mėgstantiems ir gebantiems skaityti muzikos kalbą.
Nuotraukų autorius – Dmitrijus Matvejevas.
Artimiausi spektakliai numatomi Lietuvos rusų dramos teatre:
2015 m. vasario 13 d. 18.30 val.
2015 m. kovo 13 d. 18.30 val.
