Vasarą pajūryje sutiktas R. Kazlas kaip tik ruošėsi koncertui, kuriame turėjo skaityti V. Šimkaus eiles, ir tik kukliai užsiminė apie pasiūlymą Kauno dramos teatre režisuoti spektaklį. Talentingasis aktorius jau išbandė režisieriaus amatą statydamas monospektaklį pagal V. Šimkaus eiles „Geležis ir sidabras“ ir sulaukė teatralų ir žiūrovų pripažinimo, tad nieko nuostabaus, kad teatro vadovas nepabijojo į šio rankas patikėti savo aktorių komandą ir besiskleidžiantį naująjį režisūrinį talentą išnaudoti stambesniu mastu.

Kai prieš porą savaičių vėl susitikom R. Kazlą sendaikčių turguje, beieškant  rekvizito savo naujam darbui, jau galėjom neabejoti, kad visgi iššūkis priimtas ir premjera greitai įvyks. Tad, kuo gi nustebins R. Kazlas šį kartą, skaitykim toliau…

Antonas Čechovas

PALATA

Vienos dalies spektaklis kūrinių „Palata nr. 6“ ir „Juodasis vienuolis“ motyvais

Inscenizacijos autorius ir režisierius – Rolandas Kazlas

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Neringa Keršulytė

Vaidina: Gintaras Adomaitis, Rolandas Kazlas, Liubomiras Laucevičius, Arūnas Stanionis, Artūras Sužiedėlis, Raimonda Šukytė

PREMJERA – 2009 m. lapkričio 13, 14, 24 ir 25 d.

Kauno valstybinio dramos teatro Ilgojoje salėje

„…po dvidešimties metų, visame mieste aš suradau vos vieną protingą žmogų, bet ir tas pamišėlis“, – A. Čechovo apysakos „Palata nr. 6“ pabaigoje prisipažįsta jos herojus daktaras Raginas.

Kauno valstybinio dramos teatro scenoje – sveikumo ir tikėjimo būties prasme paieškos Antono Čechovo kūrinių „Palata nr. 6“ ir „Juodasis vienuolis“ motyvais. Spektaklio „Palata“ inscenizacijos autorius, režisierius ir vieno pagrindinių vaidmenų kūrėjas – Rolandas Kazlas.

Apysaką „Palatą nr. 6“ literatūros kritikai laiko literatūros šedevru. Anot Čechovo amžininkų, tai viena tragiškiausių rašytojo apysakų, turėjusių „kurtinančią sėkmę“, „patį laimingiausią likimą“. Moraliniai-filosofiniai apmąstymai, kuriais paremtas pasakojimas, šiame kūrinyje turi ryškią čechovišką literatūrinę formą, pagavų stilių. Pagrindinių personažų – daktaro Ragino (akt. Liubomiras Laucevičius) ir buvusio tarnautojo Gromovo (akt. Rolandas Kazlas) bendravimas išauga į dviejų skirtingų ir kažkuo vienas į kitą panašių žmonių dramą. „Palatos“ veiksmas persipina su „Juodojo vienuolio“ temomis ir personažais.

Anot inscenizacijos autoriaus ir režisieriaus Rolando Kazlo, spektaklio „Palata“ ašis – lemtingas ligonio ir daktaro susitikimas. Abu juos domina ir kankina esminiai žmogaus būties, tikėjimo ir netikėjimo, gyvenimo, mirties ir nemirtingumo klausimai. Kaip gyvent? Ką rinktis? Ar bandyt išlikt žmogumi visuomenėje, kurios dauguma skendi banalybėse, šlykštybėse, ar pasitraukt į vienatvę ir užsidaryt savo fantazijos, idėjų ir haliucinacijų pasaulyje? Ar į aplinką reaguoti jautriai, ar į viską žvelgti filosofiškai, randant pasitenkinimą tik savyje? Kas yra sveikumas, o kur jau prasideda liga? Kuo skiriasi teorijos nuo realaus gyvenimo? Ar palata yra kalėjimas, bausmė, ar taipogi ji gali būti vieta, kur sveikstama, citadelė, užuovėja, kurioje sugrįžtama į tikrąjį save? Tai temos, klausimai, kurie ir supriešina ir suartina spektaklio herojus. Palata ir jos vienintelis gyventojas, tarsi magnetas pradeda traukti daktarą Raginą. Vizitai į palatą pas ligonį tampa vis dažnesni…

„Ir aš sapnavau, tarsi tai, ką laikiau tikrove, yra sapnas, o sapnas yra tikrovė.“

/Antonas Čechovas. Iš užrašų knygelių. 1891–1904/