Radiohead – vienintelė grupė, su kuria turiu specifinį santykį. Daugeliu kitų atlikėjų atveju jie man arba patinka, arba ne. Kartais imi ir persilauži, kaip kad kadaise nutiko su The Smashing Pumpkins. Kaip dainavo Morrissey: …music which says nothing to me about my life. Šiuo kriterijumi vadovaujuosi iki šiol ir beveik niekada neklystu – nešvaistau laiko muzikai, kuri niekaip nerezonuoja ir tinkamai nenusako to, kas vyksta mano gyvenime. Su Radiohead – kitaip, jie lyg ir aktualūs, tačiau dažniau darau kitus pasirinkimus, ypač kai Bandcamp leidžia pasiekti viską. Galbūt todėl Radiohead manęs niekada netraukė nei kaip esmines mano sielos pakampes pasiekianti grupė, nei kaip kaip didelių festivalių headlineriai. Kai jie užkabindavo, visada suvokiau juos kaip rūsio grupę. Pripažinsiu, In The Basement sesija nudirbo savo darbą.
Šis rašinys bus trumpas mano patirties iš ką tik lankyto Radiohead koncerto apibendrinimas, o ne objektyvus live review. Setlistą galima susirasti ir paklausyti čia.
Mano išeitinis taškas žengiant pro Ericsson Globe Arena duris buvo toks – Radiohead, mano manymu, visada buvo šiek tiek pervertinti, gal greičiau užtampyti, kaip kokia Nirvana ar The Cure. Sakau tai su visa pagarba grupės fanams ir žinoma tam, ką daro Radiohead. Leiskite patikslinti – Radiohead iki OK Computer labiau buvę daug žadančiais gerąja prasme onehitwonderiais greitai užpildė po Nirvana atsiradusią tuštumą.
Muzikos vystymosi cikluose tuščių vietų nebūna, tad OK Computer albumas su visu iš paskos sekančiu jo kultu nutiko ne taip jau ir netikėtai. Albumą aklai pirko net ir apie Radiohead nieko iki tol negirdėję žmonės. Žinoma, neturiu objektyvių argumentų, tačiau daug dėmesio skirdamas alternatyvos alternatyvai, vienu metu pradėjau įsisąmoninti, kad Vilniaus (taigi ir viso pasaulio) melomanai persistengė – Radiohead padarė naujaisiais Pink Floyd, kai iš tiesų tai buvo tik reikšmingesnis žemės žiupsnis į britroko kapą. Manu, kad išgirdę tokį apibūdinimą tiek vieni, tiek kiti tik pagūžčiotų pečiais. Tiesa, Radiohead yra vienas tų lakmuso popierėlių, kuris leidžia pasitikrinti savo muzikinio skonio lankstumą. Nesutikau nei vieno melomano, kuris nemėgtų Radiohead. Būtent šis patyrimas man leidžia daryti prielaidą, kad Radiohead nėra tiesiog mėgstama grupė, ją reikia ir tam tikrais atvejais būtina mėgti.
Radiohead susidomėjau nuo In Rainbows eros ir iki šiol lenkiu galvą prieš šį albumą – išdirbtas iki tobulumo ir visa galva lenkiantis savo pirmtakus. Visi ortodoksiški sakymai, kad man labiau patinka ankstesnė Radiohead kūryba, yra neperspektyvūs, nes tokio talento grupės visada eksperimentuos ir augs tik į gylį. Kaip ten bebūtų, A Moon Shaped Pool smogė panašia jėga kaip ir In Rainbows, tad pradėjau akyliau sekti naujienas, kad štai jie tuojau pasileis į turą netoliese. Bilietus į koncertą Stokholme nusipirkau antrą minutę nuo jų pardavimo pradžios. Myliu Skandinaviją, tad Stokholmas ir Radiohead piešėsi kaip geras konceptualus savaitgalis ten, kur vėsiau.
Mane gąsdino žinia, kad tiek Stokholme, tiek daugelyje kitų miestų Radiohead koncertuos didelėse, virš 10 000 talpinančiose arenose. Šis nuogąstavimas pasiteisino – Radiohead elegancija, išieškoti garsai ir Thom Yorke emocijos pasiklydo ir be tikslo išsisklaidė milžiniškoje erdvėje. Tai būtų buvęs vienas geriausių mano gyvenimo koncertų, jeigu ne šiek tiek neužpildyta ir labai per didelė Ericsson Globe arena, kuri kaip banginis net nekramtęs prarijo visą grupės energiją.
Žinoma, tai yra mano patyrimas, bet sutikite, kad Radiohead yra molekulinė grupė – kiekviena jų sugrota nata ir kiekviena Thom Yorke grimasa turi savo reikšmę bei svorį, kurie didelės erdvės ir milžiniškos minios atveju tiesiog neteko prasmės. Na ir kas, kad Karma Police suskambo stadioniškai, pritariant visai salei. Viskas galėjo atrodyti kaip bandymas skaityti eilėraščius prigrūstame ir rėkiančiame bare, nebent tie eilėraščiai būtų ei mažyte, kur tu eini, ką man su tavim daryt? lygio. Net intymiausių kūrinių atveju buvo bent dvidešimt kiaulių, kurie nesusilaikė ir švilpė bei rėkė.
Kūrinių parinkimas buvo tobulas ir gausus – daug dėmesio skirta naujai kūrybai, palikta vietos viduriniam periodui, ir, o, dievai, ačiū jums, jie nesugrojo Creep! Jeigu reikėtų nominuoti visų savo gyvenime lankytų koncertų pradžias, Radiohead būtų tarp trijų geriausių, nes savo kosmosą atidarė su Daydreaming. Šį kūrinį jau esu išrankiojęs po kaulelį ir jis vėl priminė man, kiek daug Radiohead kūryboje yra to Morrissey kriterijaus. Dreamers, they never learn. Beyond the point of no return. When its too late. The damage is done. Greičiausiai būčiau pradėjęs kūkčioti, jeigu nebūčiau atkakliai šokinėjęs per tribūnose sėdinčius žmones, kad pagaučiau bent kelis šio grožio kadrus iš arčiau.
Radiohead jau yra ten, kur niekam nieko nereikia įrodinėti – tai atsispindėjo ir koncerto dinamikoje. Kuklios šviesos dainų metu, pauzes tarp jų žymintys žvaigždynai, jokio publikos užvedinėjimo, tik vienintelis pasisveikinimas prieš Weird Fishes: hello good people of Stockholm. Būtent tai ir paliko dvilypį jausmą – norėtum, kad jie grotų tavo virtuvėje, bet kartu to paties norėjo dar bent 13 000 žmonių. Kaip ten bebūtų, Radiohead koncertai tik gerės, jeigu jie rinksis mažesnes sales, kita vertus, vargu ar bus įmanoma į tokius pakliūti. Pagal tai, kaip juos galima išjausti gyvai, jau jungiu laikmatį iki kito beveik tobulo albumo bei turo. Kosmosas įvyko – gyvas pasirodymas pasakė apie viską daugiau negu visi albumai kartu juos sudėjus.
Foto: teksto autoriaus
Kažkaip norėtųsi labiau apie muzikos vystymosi ciklus ir jų tuštumas – tiesiog nežmoniškai sudomino
Kad lyg jie jau vėl groja creep.
O įspūdžiai kažkokie neaiškūs. Toks jausmas kad autorius tik norėjo užsidėti pliusą ir ta padarė. Gi kam eiti ten kur širdis netraukia.