“Aš žudysiu”, “Aš emigruosiu”, “Aš tapsiu žvaigžde” – tokiais sumaištį ir viešas diskusijas sukėlusiais lozungais Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatė savo “Naujo poveikio” sezoną. LNDT meno vadovo Audronio Liugos teigimu, televizijai pateikiant žemiausio lygio pramogų produkciją, norisi pabandyti atkurti pusiausvyrą. „Norisi tikėti, kad spektakliai bus ne tik kitokie estetiškai, bet ir paveiks žmones būti aktyvesniais visuomenėje. Kiekvienas gali keisti kažką savo siaurame rate ir nori tikėti, kad mūsų spektakliai taps pirmaisiais žingsniais permainų kryptimi“, – kalbėjo jis.

Suomijos dramaturgijos atstovai, anot Audronio Liugos, yra pastaruoju metu nepelnytai primiršti, todėl naujasis teatro sezonas atidarytas būtent suomio Juhos Jokelos pjese „Fundamentalistai“. Režisieriaus Jono Vaitkaus pastatytoje pjesėje vaidino Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys. Laikantis naujos teatro vizijos, t.y. stengiantis pritraukti teatrą arčiau žiūrovų šis spektaklis buvo rodomas teatro foje.
Antrąją premjerą spalio 7d. pagal kito suomių dramaturgo, Mikos Myllyahos, pjesę „Chaosas“ pristatė režisierė Yana Ross. Pirmiausia skubu pasidžiaugti, kad LNDT nusprendė tęsti bendradarbiavimą su Yana Ross, kuri šiame teatre pristatė jau penktąjį spektaklį (prieš tai buvo „Bembilendas“, „Meistras Solnesas“, „Juodoji našlė, arba Laisvės kaina“ bei paskutinysis „10 dialogų apie meilę“). Ne visi šios režisierės darbai iki šiol buvo sėkmingi, bet man visada atrodė, kad Yana Ross yra iš tų kūrėjų, kuriems labai svarbu kurti socialinius spektaklius, vienaip ar kitaip paveikiančius žiūrovą.

Naujasis spektaklis „Chaosas“, pristatytas mažojoje salėje, yra vienas sėkmingesnių režisierės darbų. Pirma – reikiamai pataikyta į laikmetį, antra – surinktas fantastiškas aktorių kolektyvas, trečia – puiki režisūra, ketvirta – neapkrauta, bet tiksli ir taikli scenografija.
Scena, išmarginta įvairaus dydžio ir šrifto užrašais, iš pirmo žvilgsnio labiau primena formulių ar skaičių eilutes mirguliuojančias biržų maklerių kompiuterių ekranuose, nei kavinių meniu su šimtais kavos variantų įvairiomis kalbomis. Ši scenografija – tarsi aliuzija į mus supantį kasdienį pasaulį, kuriame viską nulemia pasiūla ir paklausa, skaičiai ir formulės, prekiniai ženklai ir kredito kortelių turinys.

Sunku nepastebėti didmiesčiuose tarp verslo centrų vis dygstančius „išsinešamos kavos“ punktus, kuriuose rasite ne dvi tris, o keliasdešimt kavos variantų. Popierinis ar plastikinis gėrimo sklidinas puodelis tapo neatskiriama miesto paveikslo dalis, liudijanti apie laiką, kurio mes neturime, kad ramiai ją išgertume vienoje iš rudenio lapais užsnigtų lauko kavinukių.
Kažkada močiutei pasakojau, kad mieste mes už kavą mokame 6-7 Lt už puodelį, tiek pat mokame už vakuumuotą pašildytą sumuštinį. Dar pasakojau, kaip šiuolaikinis žmogus neapsieina be sušių, pagamintų iš žalios žuvies ir jūros dumblių, ir visai tai valgome lazdelėmis, susikėlę kojas ant pagalvėlių. Močiutė stebėjosi, klausė, kas parduodama tose „ekologiško maisto“ parduotuvėse? Kodėl jaunimas nebijo imti pusę milijono kredito, kurį baigs išmokėti tokio amžiaus, kaip ji dabar? Kodėl dabar žmonės skiriasi ir tuokiasi po tris kartus? Nevaisingai bandžiau išaiškinti dar daug keistų dalykų, kurie lyg savaime suprantami tik jaunam šiuolaikiniam miesto žmogui, bet dėl vieno ji buvo teisi – pasaulis eina iš proto!

Yanos Ross spektaklis yra būtent apie tai, kas veda žmones link beprotybės, iš kokių mažmožių kyla visą pasaulį ant kojų sukeliančios pasaulinės ir asmeninės krizės. Spektaklio metu cituojamos „Šoko doktrina“ autorės Naomi Klein mintys skamba kiek paranoiškai, bet tai tik dar sykį įrodo, kad nieko nėra šiame pasaulyje vienareikšmiškai teisingo ar klaidingo, kad viskas, kas vienomis aplinkybėmis gali skambėti labai rimtai, kitomis – kelia juoką ir atvirkščiai.

„Chaosas“ – šiandienio gyvenimo atspindys, parodantis kokiomis ligomis serga žmogus. Ne tik kuo serga, bet ir kuo gydosi. Alkoholis, antidepresantai, kava, liekninamosios piliulės, cigaretės – tarsi panacėja nuo visų ligų, padedanti kurti iliuziją apie laikiną išsigelbėjimą, nusiraminimą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad spektaklyje sprendžiamos problemos – banalios ir šimtą kartų skaitytos moteriškuose žurnaluose ar girdėtos visokių Nomedų ir Rūtų pokalbių laidose. Tačiau kūrybinė grupė banalius tikrovės atspindžius sugeba pateikti žiūrovui su subtiliu jumoru ir gera ironijos doze, leidžia žiūrovui pačiam iš šono pažvelgti į mūsų gyvenimus, leidžia pačiam suprasti, kas yra kas, kodėl viskas įvyksta vienaip, o ne kitaip. Beje, visai nesijautė, jog pjesė parašyta suomių, o ne vietinio dramaturgo, bet gal taip dėl to, kad Lietuva su Suomija turi bendrumų: abi pirmauja Europoje pagal savižudybių skaičių ir išgerto alkoholio kiekį. Pridurčiau, kad ir suomių jumoras nėra labai jau svetimas lietuviams.

Pjesė „Chaosas“ parašyta tik trims 35-45 metų amžiaus aktorėms, bet režisierė nusprendė surizikuoti ir perrašiusi pjesę savaip, įtraukė daugiau aktorių su didesne amžiaus amplitude. Spektaklyje vaidina: Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Dalia Michelevičiūtė, Džiugas Siaurusaitis, Jolanta Dapkūnaitė ir Algirdas Gradauskas. Ne pirmam spektakliui suburta fantastiška aktorių komanda jau yra pirmasis režisierės nuopelnas, bet tikrai ne paskutinis.
„Chaosas“ pastatytas kinematografiniu principu. Publikai prisistato trys draugės, kiekviena pasakoja asmenines istorijas iš savo perspektyvos, nors istorijos susikerta, visuma primena pusantros valandos trunkantį psichoterapijos seansą. Scenoje atkuriamos gyvenimiškos situacijos – lyg prisiminimų gidas, atbuline įvykių seka nurodanti kur, kada ir kodėl pradedame slopinti save, savo jausmus, troškimus, svajones, kurie niekur nedingsta, bet vieną dieną virsta galingu smurto prieš save ir kitus užtaisu, ištaškančiu susvilusiom skeveldrom, stiklo šukėm viską, kas mums buvo brangu. Stebėdama spektaklį ėmiau nevalingai galvoti, kad šiame, beprotišku greičiu skriejančiame, pasaulyje daugelis iš mūsų esame savotiški sielos ligoniai, turintys pakankamai prikaupę brudo, užteksiančio ne vienam apsilankymui pas psichiatrą; kad scenoje išgirstos, pamatytos istorijos yra kažkur girdėtos, kažkur matytos, ne, ne kažkur…  o mūsų pačių ir artimųjų gyvenimuose.

Svarbiausia “Chaoso” mintis – net ir chaosas, krizės, katastrofos, depresijos vėliau ar anksčiau neišvengiamai baigiasi. Chaosas tėra tik ciklo dalis, tarpinė stotelė į ramybę. Vieniems sekasi harmonijos su savimi (ir pasauliu) būseną pasiekti greičiau ir lengviau (pvz. užsiėmus Tai- chi ar išsivėmus ant motinos kapo), kitiems emocinė masturbacija užtrunka ilgiau, priklausomai nuo to, kiek nori savęs gailėtis.

Yana Ross yra šaunuolė, nes nebijo eksperimentuoti su pjese, erdve, spektaklio struktūra, su aktoriais ir žiūrovais. Yanai Ross nereikia teatro dėl teatro, jai kūrybos procese svarbus visos kūrybinės komandos dvasinis komfortas, jai svarbus žiūrovas, kuris privalo išeiti iš teatro „paliestas“, jai svarbus pasaulis – kad jis bent kiek pasikeistų, kai iš jos spektaklio išeis dar vienas žmogus, kažką supratęs, iš kažko pasijuokęs, kažką prisiminęs. Ne kiekvienas spektaklis turi būti adresuotas tau, nes taip jau esti, kad daugumai visada atrodo, kad pačiam proto, harmonijos ir meilės netrūksta, kad nesmurtaujam ir prieš mus niekas rankos nekelia, kad depresija nesergam, kad neturim finansinių rūpesčių, paskolų, dėl katrų pilkąsias ląsteles eikvojame nemylimame darbe. Mes nieko nežudom, neemigruojam, niekas negrasina uždaryti mūsų darbovietės ar vaikų mokyklos. Bet mes žinom, kad tai vyksta ir kur tai vyksta, todėl negaliu neigti „Chaoso” aktualumo šių dienų žiūrovui.

Rekomenduoju, nes myliu režisierius, kurie myli savo žiūrovą.