Ramybės ir oazių architektai

p06_photo006

„Our architecture contemplates sunbeams filtered through trees.“

 „Mūsų architektūra apmąsto saulės spindulius tarp medžių lapų.“

Eastern Design Office

Man labai, labai patinka tai, ką japonai išdarinėja su architektūra. Pulsuojanti drąsa ir žydinti idėja kartu su giliai įaugusiu švaros ir saiko jausmu. Tiek subtilumo, kad pasijauti kažkoks kreivas ir kampuotas. Tai, ką mėgstama banaliai sutraukti į haiku, sakurų ir samurajų šalies apibrėžimą, visada man atrodė kaip netikėtai sudėtinga kultūra, vis atidengianti kad ir nedideles, bet iki tol nematytas ir stebinančias briaunas. Kai net mūras ir plienas kažkokiu būdu prisipildo lengvos, virpančios poezijos, nori nenori pradedi stebėtis.


Eastern design office yra dviejų japonų architektų – Annos Nakamuros ir Taiyo Jinno – komanda. Tai, ką jie daro – įsimintina ir dekoratyvu, gal net truputį pop, bet nenuginčijamai gražu ir intriguoja. Kalbėdami apie vėją, šviesą ir laivus jie kuria įkvepiančią architektūrą, kurią galima mėgti arba ne, bet sunku nepastebėti ir pamiršti. Jų tvirtos, apčiuopiamos formos balansuoja tarp truputį fantastinio įspūdžio ir vos juntamo modernizmo skonio. Pastebimiausias Eastern kūrybos bruožas – drąsūs langus ir įėjimus atstojantys ornamentai, be jokių kompromisų „išpjauti“ tiesiog per visą sieną, paslepiančią pastato konstrukcijas. 2006m. projekto Villa Saitan fasade taip išdygsta plastiškas medis, paverčiantis nedidelį daugiabutį tikrai neeiliniu reginiu.

 2007 m. ligoninės projektas Stripes toliau išnaudoja šį triuką. Architektai ne tik sukuria patrauklų fasadą nelabai patrauklios paskirties pastatui, bet ir iš esmės keičia jo „pereinamosios“ patalpos esmę – atitraukus „kiaurą“ sieną nuo pagrindinės pastato dalies sukuriamas šokančios šviesos ir šešėlių koridorius, užliejantis šiaip griežtai funkcionalią erdvę giedra nuotaika. Ilgas ir neaukštas (41 m ilgio, 13 m pločio ir 7 m aukščio) pastatas – jauki apšvietimo studija kiekvienam praeinančiam.

Dar vienas tokiu stiliumi dekoruotas projektas Slit court (2008) susitelkia, kaip sufleruoja ir pavadinimas, nebe į fasado, o į vidinio kiemelio architektūrą. Jei pamačius pirmąjį išsprūsta atodūsis, kad „jie ir vėl daro tą patį“, antrasis greitai nutildo, pastatydamas žiūrovą aukštyn besiraitančio ir stypstančio balto šulinio dugne. Sienose, supančiose 7m ilgio, 5.5m pločio ir 15m aukščio erdvę, atsiveria vienuolika elegantiškų kiaurymių, pro kurias gyventojai stebi savo ramų užutėkį šalia gretimos gatvės triukšmo. Kalbėdami, apie troškimą sulieti gyvenimą su sapnu ir perpinti vidaus bei išorės erdves, Eastern architektai nedidelėje fizinėje erdvėje kuria milžiniškas plotus sielai. Tai ne tik saldžiažodžiavimas, bet ir esminis jų kūrybos bruožas – nepaprastas dėmesingumas žmogui, jo giliems vidiniams poreikiams. Suvokimas, kad vaizduotė irgi turi kažkur gyventi.

Turbūt gražiausias tokio mąstymo pavyzdys yra vienas iš naujausių kūrinių – mirties laukiantis namas (A house awaiting death, 2010). Užsakovas – vienišius, kuriam gyventi teliko penkiolika metų. Iš anksto nusižiūrėjęs sklypą jis pageidavo namo, kuriame galėtų ramiai sulaukti mirties, stebėdamas jūrą ir kasryt tekančią saulę. Eastern tai įgyvendino, iškeldami gyvenamąją erdvę aštuoniais metrais virš žemės ir iškirsdami nuo drugelio sparnų nusižiūrėtus „pulsuojančius“ langus. Vėl prasideda šviesos šokiai, gyvybingas spektaklis mirštančiajam. Ieškodami idealaus sprendimo architektai sąžiningai apmąstė ir apskaičiavo visus būdus, kaip žmogus žiūri į jūrą – gulinėdamas, gerdamas vyną, supdamasis mėgstamiausiame krėsle… Jei tai nėra iki graudumo gražu, galėčiau dabar pat suvalgyti savo klaviatūrą.

Tiems, kurie pavargo nuo emocijų ir lyrikos, galima apžiūrėti ir racionalesnius Eastern projektus, kurtus „šaltesniu“ protu, bet išlaikančius novatoriškas formas. Pvz. Slit House (2006) – vieno aukšto namas-tvirtovė. Suformuotas apjuosus siena visą sklypo teritoriją (taip sėkmingai ją atitveriant nuo išorinio pasaulio) ir atsisakius „normalių“ langų (juos pakeičia šešiasdešimt siaurų lubas siekiančių įstiklintų ertmių), jis išlieka stebinančiai šviesus, grakštus ir neslegiantis. Architektai apskaičiavo, kada pro kurį ir kaip pakreiptą langą krenta saulės spinduliai, kurdami visiškai savitą laiko tėkmę.

Tai dar tikrai ne visi Eastern projektai, bet bijau, kad daugiau eilučių tik prislėgtų dinamišką ir gyvą kūriniją. Ties baigiamuoju žodžiu nedrįsiu bristi į palyginimus (visgi tarp čia ir Japonijos – ne tik kilometrinė, bet ir daugybės kitų veiksnių praraja), bet prisipažinsiu, kad Eastern Design Office yra tokia architektūra, apie kurią svajoju ir ilgiuosi – jautri, estetiška, apgalvota. Pastatai, kuriuos būtų gera praeiti gatvėje, kurie būtų pirmiausia kurti žmonėms, o ne užsakovams, klientams, mokėtojams. Toli gražu ne kiekvienas gali ir privalo rašyti poeziją ar medituoti lapų šlamesį, tačiau kaip įdomu ir gera, kai kažkas tai daro, tuo gyvena ir tuo kvėpuodami kuria.

fb-share-icon

4 komentarai apie “Ramybės ir oazių architektai

  1. Man rodos, kad Lietuvoje kažką panašaus bandė daryti Aušra Šilinskienė ir Romualdas Šilinskas.

  2. Like! like! like! :)
    kadangi po tektu leidžiama tik vieną karta paspausti „like”, tai bent komentare laikinu tiek, kiek norisi :)
    labai patiko ir tekstas, ir architektų darbai.

  3. Zymiausias Silinsku darbas – Druskininku fizioterapines gydyklos. Deja, kompleksas jau po rekonstrukcijos. Ten buvo ir toks futuristinis bokstas, kuris nugriautas 2005 m. Rekonstrukcijos autoriai deklaravo, kad stengesi palikti pastato dvasia. Nezinau, kaip ten is tikruju, kas liko is architekturines plastikos fasaduose, nes nuotraukose maciau tik labai modernius siuolaikiskus interjerus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.