“Rasabasa” mieliau klausyti gyvai nei namie iš įrašo. Koncertuose Rasos vokalas plaukte plaukia ir didžiąją tekstų dalį sudėtinga suvokti. Bet ir nesinori žodinio supratimo, nes tai savotiškas grupės pliusas: kai kitus Lietuvoje angliškai kuriančius atlikėjus norisi išversti ir taip išgauti daugiau originalumo pasaulinėje garsų simfonijoje, Rasos suokimas to visiškai nesiprašo. Vokalas puikiai įsikomponuoja į skandinavišką instrumentų skambesį, įtraukia į kuriamą emociją ir net krūpteli, kai grupės balsas tarpdainyje kažką išberia lietuviškai. Bet čia apie gyvą atlikimą…

Studijoje Rasabasa naujų EP žingsneliais tolsta nuo savo debiutinio albumo, pamina liaudiškus “lyliū lėliu” ir žengia į sudėtingesnes, daugiasluoksniškesnes šiuolaikiškos muzikos erdves.

She

Grupei puikiai sekasi su aranžuotėmis – nieko mūsiškai šabloniško, kūriniai vystosi įdomiai, su jau atpažįstamu skambesiu įtraukia į kiek melancholišką, svajingą atmosferą. Tiesa, grupė vis dar ieškojimuose: varijuoja nuo elektronikos ir pop iki folk ir postroko, bet tai tik kelia nuostabą – kaip jiems puikiai sekasi sukurti skirtingos stilistikos, bet tokias stiprias, aukštos prabos kompozicijas, kaip, pavyzdžiui, harmoningą, postrokiniu melodingumu žaižaruojančią “She”, skaidriai griežtą, verčiančią į žodžius įsiklausyti “Colours” ar Maggie Reilly ir Sally Oldfield maniera plaukiojančią “Arrows”. Taigi, Rasos tonacijų kaita ir atlikimo įvairovė stebina, žavi ir leidžia tikėtis, kad ateityje išgirsime dar daugiau.

O bandant palyginti minialbumus “1.” ir “2.” (gautųsi visas antras albumas, puikiai tinkantis vinilui su A ir B pusėmis – gi debiutiniame tebuvo aštuoni kūriniai), reikia pasakyti, kad “1.” – lyriškesnis, šviesesnis, lengvesnis, labiau geidžiamas sukti repeat’u už griežtesnį, daugiau eksperimentavimų prifarširuotą “2″.

Čia vėl galima grįžti prie dainavimo ir tekstų, kurių kuo toliau (“2″ EP), tuo daugėja, ir jų bėrimas, pavyzdžiui, kūrinyje “Engine” visai neskaniai kiša pagalį į besisukantį ratą. Tikrai nesinorėtų, kad vieną dieną minkštai folkiškas Rasos dainavimas virstų trip-hopiniu repavimu. O kol kas viskas gerai: ieškojimų kiek per daug, bet vardan pasiekto rezultato daug burbėti negalima.

Colours

Arrows

ps. Prieš užsidėdamas “Rasabasa” CD visada matau užsceninį epizodą, kaip Rasa nusispiria savo basutes ir lipa į sceną.

http://www.rasabasa.com/