PRADŽIA

Stanis žiūri į mane ir kažko dvejoja. Matau, kad pyksta, bet tvardosi.

- Čia išimtis. Vien būti šitame traukinyje yra didelis dalykas,- sako ir nedasako Stanis.- Bet aš tau dabar neimsiu pasakoti istorijos, kaip ir kodėl jau keturiasdešimt metų kasmet prieš Kalėdas važiuoju čia. Kas tu toks man, kad sielą atverčiau? Be to, pats norėčiau daug ko nežinoti. Žinojimas tik smaugia.

-   Nu, bent…

-   Jokių nu. Galiu pasakyt, kad paskutiniai mano kolekcijoje laimikiai buvo du. Prieš porą metų Maskvoje važiavau naujai pastatytu vienbėgiu. Šūdelis toks. O va, Klermon Ferane vienbėgis tramvajus guminiais ratais – tai dalykėlis. Saldainiukas. Bėginis limuzinas, kokio gimtinėj dar greit nepamatysi. Bet abu anie palyginus su šituo yra nago juodymo neverti. Supratai? Koks tavo mieliausias traukinukas? Šitas?

-   Nežinau. Tiesą sakant, šitas man pirmas.- Ir paskutinis.

-   Pfff… nesakysiu, kad gėda, bet iš mano varpinės žiūrint, tai mūsų pomėgiai nesutampa.

-   Manau. O tai iš tų kelionių kas? Nuotraukos, parašas sienoj ar ką?.

-   Oi, tu. Viskas čia,- baksnoja į kaktą.- Negi kitų kolekcionierių likimas kitoks bus? Į kapus nieko nepasiimsi, džiaugiesi turimu šlamštu gyvendamas. Kokia kolekcija be kolekcionieriaus. Koks skirtumas tau, ar aš atvirutę su vagonais pakišiu, ar papasakosiu, kokios spalvos, kvapo buvo traukinio sėdynių apmušalai, ar tu iš paveiksliuko suprasi, kad čia ratai guminiai, ar kad šituo traukiniu Spilbergas Indianą vėžino? Nė velnio.

-   Bet visko neprisiminsi juk.

-   Ką pamiršti, tas to ir vertas.

-   Gera požiūris. Norėčiau ir aš pamiršt gerą pusmetį, įskaitant šį vakarą. O šitas kuo blatas, kad kasmet?

Stanis tampa kažko mąslus ir, nukreipęs akis į užkandą, tyli. Petrelis užbaigia gertuvę ir iš po valdymo pulto ištraukia nugertą puslitrį pigios degtinės.

-   Oho, negi čia nuo praeitų metų?- akis išplečia Stanis.

Petrelis imbeciliškai išsiviepia ir kinkuoja galvą. Išgertas kiekis atpalaiduoja nervus ir sumažina skausmą. Atsargiai čiuopiu galvą ir smilkinyje ir pakaušyje randu gumbų. Susikeikiu.

-   Tu ko?- klausia traukinių kolekcionierius.

-   Prisiminiau, kaip čia su manim, tai siutas paėmė.

-   Pyktis – dalykas galingas. Dažnai mes pykstam, ir išliejam pyktį ne ten, iš kur jis kyla. Tai negerai. Pykčio šaltinis tampa tik stipresnis ir priežastis niekur nedingsta. Turi kirsti atsakomąjį smūgį, kaip sakė Napoleonas. Arba, prieš blogį kovok tik blogio jėga, kaip dainavo anūko kumyrai.

-   Lengviau pasakyt, nei padaryt. Prieš visą traukinį su mobiliaku nepašoksiu.

-   Nu, jo… Nepašoksi, bet pavyzdžiui pasprogdint norėtum? Su visais keleiviais?

Stanio veide jokių emocijų, lyg kalbėtų apie agurkų marinavimą. Visai senis kvanktelėjo. Petrelis klausosi vis taip pat išsiviepęs.

-   Kaži, ar esi matęs degantį traukinį.- toliau nusišneka Stanis.- Pirmą kartą vaizdas kraupokas, bet po trečio gali mėgautis besiglamžančiais vagonais. Na, išgerk, Petreli, už ugnį traukinyje, už ugnį vokiečių traukinyje.

Mašinistas atsistoja, išsitempia, suglaudžia kulnus ir iškelia dešinę ranką.

-   Hail und kaput!- išpyškina senis ir ima juoktis.

Arijus dar pasaliutuoja ir klegėdamas sėdasi išgerti.

-   Kaip tau mūsų klouniada?

-   Jau maniau, kad nupušot visai. Tokiam amžiui tai tikrai nesitikėjau tokių fintų. Ir ką tai reiškia?

-   Nieko, tiesiog jaunų dienų pokštai. Aš ir Petrelis žinom, apie ką čia. Suprantu, kad tau atrodau per mažai atviras, bet tu taip pat gi neimsi dalintis savo širdies sopuliais su manim. Va, su Petreliu galima, jis bent niekam neišpliurps. Geriausias kunigas galėtų būti. Tiksliau, kunigai galėtų būti nebyliai. Gi žmogui daug svarbiau būti išklausytam, nei gauti patarimą. Reikia sava galva vadovautis kely.

-   Jooo…

-   Tai, kas neramina? Pasidalink? Tik ne apie traukinį,- tą jau girdėjom. Mudu su Petreliu galim pabūt tavo nuodėmklausiais.

-   Nuodėmklausiai. Neturiu aš nuodėmių. Bent tokių, ką aš skaitau nuodėmėm. Tiesiog buitinės problemos protą spaudžia. Nors, gal labiau egzistencinės. Ai, kasdienybė, nuo kurios kartais pavargsti, kartais pervargsti, o aš pavargau pervargti. Šūdas. Nusišneku ir pats.

-   Neturi sakai.Nužudymas irgi ne nuodėmė?

-   Nuble, kiek aš galiu sakyt,- pasiuntu.- nežudžiau aš to kontrolieriaus!!

-   Vėl savo giedi, suskeli?- girdžiu nuo tik užtrenktų durų skambantį pažįstamą balsą.

Mane sudaužęs rudabatis sugrįžta. Krūpteliu ir pašoku ant kojų. Pora plačių žingsnių ir plieninis kumštis lenda į paširdžius. Riečiuosi daugiau iš įpratimo nei skausmo. Matyt alkoholis malšina skausmą ir įkvepia žygdarbiui – pasisukęs šonu atsivėdėju ir trenkiu smurtautojui į klyną. Dabar riečiasi jis. Tai gali būti ir sapnas. Tad, kodėl ne? Spiriu į kelius. Keturpėsčiam – į pilvą.

-   Išlaisvink žvėrį!!- šaukia Stanis, o Petrelis užvertęs galvą gargaliuoja.- Duok jam…

Stanis stumia mane ir pats spiria keturkojui į veidą. Aiškiai girdžiu kaip trekšteli lūžtantis kaulas. Iš nosies kliokia kraujas, o spardomasis tyli. Neišleidžia nei garso. Tai mane dar labiau siutina. Nustumiu Stanį, apžergiu ir kumščiais tvatiju jau gulinčiam per galvą, nugarą, sprandą. Hu koks malonumas daužyt gulintį! Še tau. Dar! Dar! Dar..

Pavargęs stojuosi, krumpliai dega, koja apverčiu gulintįjį veidu į viršų. Kraujas srūva iš persuktos nosies ir prakirsto antakio, bet akys ir lūpos viepiasi į mane. Jis šypsosi ble.

-   Suski, tu,- švokščiu ir spjaunu į kruviną masę.

-   Tu..,- suskis pagromuluoja ir išspjauna į mane dantį.- Sutvarkei Germaną, dabar nori ir mane pribaigt. Tik tau neišdegs. Oi, vyruti, neišdegs…

-   Nieko aš netvarkiau, ble. Niekoo!- pagaliau gaunu progą iššaukt savo teisybę.- Net pirštu nepaliečio aš to Germano! Net nahui nesuprantu iš vis kas čia daros. Kai viskas vyko, aš buvau tulike ir myžau. Ko, ble, visi čia ant manęs puola? Ko?!

Netikėtai antžmogis pašoka ir atstato į vietą nosį. Laukiu staugsmo, tačiau jis šypsosi. Tik viepiasi velnišku vypsniu. Gal nejaučia skausmo?

-   Sakai, tulike? Ane? Tulike? Aš tau tuoj parodysiu tulike,- atsisuka į Petrelį.- Kiek tulikų  yra traukiny? Kiek?

Petrelis iškelia vieną pirštą.

-   Ar jis veikia?

Petrelis purto galvą.

-   Tai va, vyruk, ir tuoj įsitikinsim savo akytėm. Taip, taip įsitikinkim,- vėl žengia prie manęs.

Stanis šoka tarp mūsų, aš atsiduriu jam už nugaros. Suvokiu, kad senukas gali būti patiestas vienu smūgiu, bet man ramiau, kad turiu sąjungininką, nors nesu tikras dėl Petrelio, kuris stovi už manęs. Net ir dėl Stanio nesu tikras.

- Nepakęsiu smurto. Raminamės.

- Tai patiko, vaikeli? Patiko mušt bejėgį.- Rudabatis glosto nosį ir toliau demonstruoja aršumą.- Eikš, mažuti, eikš, dabar aš tau kiaušukus patalžysiu, nosytę pasukinėsiu.

Stanis slysta stumiamas antžmogio ir vis vapa kažką, bet jo žodžiai nepasiekia nei manęs, nei agresoriaus, kuris lengvai nubloškia taikdarį, pasiekia mane, grabaliojantį vagongalyje duris, ir ima smaugti. Viena tai yra žiūrėti per televizorių, kita – patirti realybėje pačiam. Akimirką gromuliuoju kelis stereotipus. Nesąmonė, kad smaugiant gali patirt orgazmą. Tuoj apsimyšiu. Kaži, ar mandragora išdygs vagono grindyse? Rankomis beprasmiškai mataruoju ore ir matau prieblandoje gimstančią dar didesnę prieblandą. Pasaulis be prasmės, žinojimas tik smaugia. Girdžiu Stanį kažką šaukiant, bet nebesuprantu. Negaliu įkvėpti. Vagono interjeras sukasi kaleidoskopu, o jame Stanis su alaus buteliu, daužantis juo smaugiko galvą.

Plaučiai gauna oro, liežuvis nuo lūpų nulaižo išdaužyto alaus lašelius. Kartu su stiklais.

-   A…ūū,- susileidžiu.

-   Ačiū tau. Turim dar vieną lavonėlį. Po Germano – Hermanas. Gražią istoriją lipdaisi, jaunuoli.

Hermanas sukritęs ant grindų. Nejuda. Aplink galvą lėtai plečiasi juoda bala. Gaudau orą, čiupinėju kaklą. Oras – jėga. Stanis su kažką gargaliuojančiu Petreliu verčia Hermaną ant nugaros, tikrina pulsą. Kraujas srūva ne tik iš prakirstos galvos, bet ir iš vėl krentant nusuktos nosies.

-   Gražu. O maniau Hermis stipresnės makaulės. Galėtų pagyvent dar.

-   Kas jis? Pažįsti?- kvailai klausiu čiupinėdamas kaklą.

-   Ne. Nepažįstu. Čia visi vieni kitus pažįsta,- Stanis žiūri keistai į mane.- Su retomis išimtimis.

Stanis apžergia Hermaną, už kakliuko laiko nuskeltą butelį ir staigiu judesiu brūkšteli juo Hermanui po gerkle.

-   Kąą…drai,- iššvokščiu ir jaučiu, kaip nuo pliūptelėjusio kraujo nutirpsta galūnės, kojos linksta, galvoje sukasi spiečius minčių, o vaizdas blėsta.

Dar pagaunu žodžius:

-         Amžiną atilsį vyriokui. Išvesk, Petreli, šitą iš čia.

Stovėjau priešais ir lyg iš šono stebėjau visą vyksmą. Žmona užsimerkusi bandė suvaldyti stangas, nors akivaizdu, kad sąrėmiai žaidė savo žaidimą: užeidavo tada, kai mažiausiai tikėjosi. Pribuvėja patarė stumti užsimerkus, kad akys neiššoktų. Briedas kažkoks. Iš pradžių ji klausė, bet staiga atmerkė paklaikusias akis ir ėmė rėkti:

- Išveskit juos iš čia! Išveskit!

Rodės visą amžinybę rėkė kaip išprotėjusi. Lakstančiose palubėmis akyse jokio sąmoningumo ir tas užsikriokiantis riksmas. Man pasidarė silpna. Jutau, kaip tirpsta rankų ir kojų galūnės. Įsitvėriau į stalą.

-   Iššš… esk… šau,- iš akių tekėjo ašaros.

Ji vis rėkė, o aš stovėdamas galvūgalyje norėjau būti kuo toliau nuo čia. Ji vis rėkė, o kūdikis nesirodė.

Pagaliau pribuvėja atsitraukusi nuo išskėstų kojų pažvelgė į mane:

-   Tikrai gal išveskit jį,- pasakė seselėms.- Ir paruoškit viską pjūviui.

Išėjau pats. Akys lyg dinamišką kadrų kaitą užfiksavo iš žmonos tarpkojo išlindusią rankytę. Metalinis gimdymo stalas buvo nudrengtas, cinkuotos kojos atsilaupusios, čiužinys, apvilktas rusvu dermatinu, suskeldėjęs ir pajuodęs. Rankytės rodomasis pirštas buvo nukreiptas į viršų, lyg mažametis rodytų į pabėgusį helio balioną. Akušerė suglumusi spoksojo į tokografą, viena ranka ji buvo įsitvėrusi mobilios operacinės lempos stovo, kita nevalingai tirtėjo. Blizgiomis plytelėmis išklijuotos patalpos sienos atmušinėjo šviesą lyg tūkstančiai veidrodžių. Negimusiojo pirštas rodė į tą patį kampą, nuo kurio stingstančio žvilgsnio nenuleido gimdančioji. Viršuje dūzgė dieninės šviesos lempos, laidais nuleistos nuo lubų žemyn. Rankena buvo šalta, durys girgždėjo, o už lempų palei lubas kampe prie durų tyvuliavo besirangantis permatomas gyvis iš mano vaikystės šešėlių kolekcijos. Užtrenkiau duris ir sudribau ant suolo. Siaube, kaip šlykštu. Burnoje jaučiu vėmalų skonį, o kaklas maudžia nuo nepatogios sėdimos pozos. Rąžausi Dairausi.

Pasaka nesibaigė. Traukinys tebebilda, už lango plevena niekas, pasislėpęs balzganame žalsvame rūke, kaklas dar tebejaučia smaugimo padarinius, o aš sėdžiu, sustingęs spoksau į užrašą: „ČIA VAŽIAVO MIKAS IR …” Ble.

-         Prašome visus į penktąjį vagoną! Prašom, prašom, nesiraginkite.

Smagi jauna mergina žingsniuoja vagono viduriu. Veidą pasipuošusi dirbtine, bet žavia šypsena. Žmonės kyla, traukia. Net pražirglioja Stanis, išsiviepęs Petrelis. Aš žinau šitų vardus. Traukia kiti. Žinau.

-         Prašom, prašom,- mergina liečia mano alkūnę ir lengvai traukia.- Prašom

Prašom: štai mano ateitis. Kurios gali nebūti. Kuri neišvengiama. Kurią norėčiau įvykstant. Kuria deterministų nenustebinsiu.

Būsiu paprastas. Neišsiskiriantis. Gyvensiu tarp jūsų. Stengsiuosi atrodyti pilkas, nors pats žinosiu, koks esu, kur buvau ir niekaip iš ten neįstengsiu sugrįžti. Slėpsiu tai lyg sifilitikas. Versiuosi per galvą dėl savo normalumo, o iš tikro gyvensiu traukinyje, kuris gali būti toks pats mano ligos simptomas, kaip paloviais besirangantys šliužai, besisunkiantis iš tapetų rašalas. Siaubingas tikrovės iracionalumas ir nenoras pasakoti prisiminimus, nenoras bendrauti, išeiti, tuo pačiu – gydytis.

Plevėsavimas gatvėmis vengiant geležinkelio bėgių, nieko neieškant, nesitikint.

Nežinosiu, kaip iš ten ištrūkau. Tylėsiu apie tuos įvykius. Jau būsiu pasimokęs, kad geriau apie tai neišsižioti. Kasdien tikinsiu save, kad tai detali haliucinacija, viena iš keliolikos dešimčių. Tik prisiminęs motinos veidą, nemanai, kad tai buvo miražas. Ir vėl sudribsiu pusnakčiui prie aptriušusio sąsiuvinio, skaitysiu kol širdis sustos, tobulinsiu atgijusias smulkmes. Ir tikėsiu, tikėsiu, tikėsiu, kad po eilinio rudenio lietaus viskas pavirs rūdim, rūdim, rūdim.

Jau būsiu palaidojęs spenelių čirškinimą ir pūvantį kirmėlėtą kūdikį. O kas liks vis tiek nedžiugins. Ei, ar tu žinosi, kas, iš to, ką aš žinau, yra tikra? Ar, tu, vartydama padilusius lapus priimtum už gryną pinigą parašytą?

Per daug degtinės stikle, per mažai ledo ir nepakeliamas nuovargis po tavęs sekimo.

Nebekelsiu tokių klausimų. Tiesiog gyvensiu kiek dar liko. Nepuoselėsiu jokių planų. Nors neslėpsiu, kad viltį susijusią su tavim. Gal… Kad kada nors netyčiom susidurtume kaktomuša skersgatvy. Kad tu su nesuvaidintu džiugesį sušuksi mano vardą ir pasakysi „Kaip tu? Šimtas metų.”. Šabloniška, nuobodi pasąmonės vizija, kurios pabaiga man bus žinoma. Akimirkomis save pagausiu, kad tai ne vizija, o – realus prisiminimas, kad mes jau buvome susidūrę, prasilenkę, nepažinę. Tu nepažinusi.

Suaugusiųjų žaidimai kvailesni negu vaikų. Nesuvokiami sveiku protu. Lyg pradedant šachmatų partiją turėčiau teisę pasirikti spalvą. Lyg svarstyčiau, kuris pieniško šokolado įdaras skanesnis. Lyg mindžikuočiau karstų parduotuvėje rinkdamasis fosforinės ramybės lovą sau.

-         Lova šiai nakčiai ir amžinybei,- neblėstanti jos šypsena.

Tokie žmonės neleidžia tau sutrikti. Jie viską žino, valdo situaciją. Rodo į vidury patalpos suverstus karstus. Man reikia tik pasirinkti. O prieš tai beliežuvis Petrelis, užsikoręs ant sau išsirinktų keturių lentų, paskelbė:

-         Dėmesio! Žemutinėj pily šventė prasideda!

Stoviu vagono tarpdury, o salė didžiulė. Ne salė – menė. Tokia nesąmonė pasitinka mane slenkant pro slenkstį. Šurmulys ir merginos plastikinė šypsena. Iš pradžių žiūriu į priešaky judančias nugaras, paskui sau po kojomis, tada – į prasiskyrusį taką, pro kurį spindi lakas ant krūvos karstų. Maniau, kad visi rodys į mane pirštais. Klydau. Aš niekam neįdomus, bet kas tada gręžia mano pakaušį?.

-         Prieikite. Rinkitės.

Esu pasirengęs bet kurią akimirką nešti kudašių. Bepročiai tupinėja apie karstus, glosto, kilnoja dangčius, vertina, renkasi, išsirenka, tada traukia į pasienį, kur jau lūkuriuoja kiti. Džiugesys ir šventė tiršta ore. Slystu figūromis: stabteliu ties mergaite, už jos traukinio langas, pažįstamas rūkas juosia dalį, kartu su viskuo judančio, lėktuvo, koks modelis?- mirkt, žvilgantis rasa paukštis lauke mosuoja sparnais, mergaitė matuojasi karstą, dingsta ūkanose, netoli trinasi Stanis, palubėje krištolinis sietynas akina diskotekos šviesomis…

-         Paskubėkite, o tai nebeliks iš ko,- tiesia ranką.

Imu ją: šilta, jauki, negąsdinanti, netikra, plastikinė. Pasiduodu, bet kojos dar įkaltos.

- Šita muzika,- šnabždu.

- Nagi.

- Nagi, eikš, pasiimk savo. Ji viena belikusi. Na,- auklėtoja, pavargusi įkalbinėti, čiupo už meškučio letenos ir skambant šventinei muzikai nutempė prie milžiniškos eglės, negyvos, po kuria šalia dovanos slėpėsi dar negyvesni gyviai.

Užsimerkiau ir ėmiau klykti.

Klykiu tyla: prisiminimai. Gerai, kad nežinau, kurie iš jų tikri. Pasieniai rimsta. Jau prasideda: jaučiu varstančius žvilgsnius, gręžia kiaurai, naršo po kerteles. Paleidžia ranką ir vėl:

- Nagi.

Pritūpiu prie arčiausio, dedu ką tik šildytą ledinį delną ant paauksuoto drožinio, kartu kitame karsto gale užkrenta išpurtusi ranka.

- Oho. Turime skonio sutapimą, taigi…- ji nesidžiaugia, nors tonas iškilmingas, kalba tik mums.- …nuo dešinės. Išmeskit pamarskomu, kol baigsiu skaičiuotę. Nagi, pradedu: rieda mažas traukinukas, prieky jo – toks garvežiukas. Trys vagonai prisegti, du karstai tik atviri. Ar suskaičiuoti juos gali? Viens – dangus, du – grindinys, trys…

Pakeliu ranką. Ką? O visi gręžte gręžia. Seku išpurtusį kumštį: susiformuoja trys ištiesti stabarai geltonais galais.

-         … taip, dar trys plius nulis: viens, du, trys ir šis gražuolis atitenka jums.

Mergina vepiasi man. Gūžiuosi nuo grąžtų, strėlių, šnabždesio, antraplanių vaizdų. Visko tiek daug. Nežinau ką daryti. O ką darydavau tada? Ką? Karstas tempiasi nesunkiai. Gyvenu tuo, kuo tikiu dabar. Kaip tada. Velku link Stanio. Pažįstamas visgi. Juodas juokas nerimsta, mėgina ištrūkti iš kliedesių, ir nepavyksta pagauti tos iliuzinės pažinties žvilgsnio. Tempiu, sunkėja, o anas kuičiasi lyg po kraičio skrynią. Nutrenkiu tyčia su garsu. Nedingęs stebeilijimasis paūmėja, bet aš turiu Stanio nugarą, tokią iš pirmo žvilgsnio trapią, pažeidžiamą, o iš tikro tuoj tuoj atsisuks ir iškels to, nuskeltu buteliu nurėžtą, kopūstą. Krenkščiu, leidžiu garsus, stingstu, oras nuščiūva, kai toks garvežiukas sutūtuoja.

- Vienas!!!

Stanis išlenda. Sutūtuoja.

-         Du!!!

Stanis skaičiuoja. Visi skaičiuoja. Sutūtuoja.

-         Trys!!!

Varo choru. Psichai. Tūtesys ir skaičius. Tūtesys ir skaičius Garvežiukas tik tūtuoja, o durneliai gematruoja.

-         Penkiii,- pritariu be šauksmo pasidavęs.

Nemoku iš skaičių išrišti sielos reikšmių, bet numeravimas, pasirodo, gali būti raminantis. Kaip prieš miegą skaičiuojant šokinėjančias aveles. Pitagoras neklydo.

-         Septyni.

Šviesos gesta. Septinta pilka avelė peršoka per juodą animacinę tvorą.

-         Aštuoni,- šnabždu.

-         Jau skaičiuoji?- žinau, kad šypsosi.

-         Aha. Devynios jau.- neprasimerkiu.

-         Nori, kad palikčiau šviesą?

-         Išjunk. Dešimt.

-         Gerai. Labanakt, aviuk.

-         Lab. Vienuolika.

Šviesoje jų reikėdavo laukti žymiai ilgiau.

- Dvylika, trylika.

Net kai būdavau nusiteikęs laukti, kartais užmigdavau, o tamsoje vyksmas pagyvėdavo.

- Keturiolika, penkiolika.

Anie šiugždėdami trindavosi pakampiais ir tai būdavo pradžia.

-         Šešiolika, septyniolika.

Kol imdavo trintis į pečius suskaitydavau iki dvidešimt.

-         Aštuoniolika, devyniolika.- užgniauždavau kvapą ir tada jau skiemenimis.- Dvi-de šimt.

Lyg drėgna antklodė paglostydavo nuogą petį. Taip lengvai, negąsdinančiai, laukiamai, kasdieniškai, ne taip, kaip pirmais kartais. Iš pradžių lengvai paspausdavo petį. Lyg apimdavo pirštais.