REINALDO ARENAS „Kai ateis naktis“

Visada maniau, kad niekinga maldauti gyvenimo. Jei negali gyventi kaip trokšti, tuomet neverta gyventi. (p. 5)

Mes, kubiečiai, dvidešimt metų kentę klaikiausią persekiojimą, negalime rasti ramybės jokioje pasaulio vietoje. Amžiams paženklinti kančios, juntame ryšį tik su perėjusiais tą pačią ugnį. (p. 295)

Rašytojo Reinaldo Arenas (1943-1990) vardas atklydo iš idėjiškai ir fiziškai toli esančios Kubos salos – čia augo ir subrendo vienas garsiausių Kubos poetų ir prozininkų, ir neslėpdamas homoseksualumo, greit tapo Kastro režimo nemėgiamu asmeniu. Siautulingą gyvenimą, kūrybą ir konfrontaciją su režimu Arenas aprašo autobiografijoje „Kai ateis naktis“. Paprastas, pagaulus ir nuoširdus pasakojimas priverčia skaitytoją iš nepadoriai arti pamatyti Kubos rašytojo gyvenimą uždaroje, konservatyvioje saloje, ir, kaip pažymi knygos anotacija, kartais pasijusti nepatogiai.

Reinaldo Arenas autobiografiją pradeda atsisveikinimo žodžiu: žemiškosios kelionės finale susumuoja savo gyvenimo rezultatus – kone bergždžią kovą su Fidelio Kastro režimu, fizines ir dvasines kančias, sukeltas AIDS. Šias skausmingas patirtis rašytojas aprašo nuoširdžiai, neperspausdamas, be patetikos. Pirmieji knygos puslapiai nužymi visos knygos kalbėjimo kontūrus – siekį rašyti neįmantriai, bet kartu ir kalbėti labai atvirai, kai reikia – kritiškai, pasitikint skaitytoju ir nieko nuo jo neslepiant.

Reinaldo Arenas gyvenimas buvo paženklintas begalinės aistros, tad geismas bemat įžengia į knygos puslapius ir pulsuoja iki paskutiniųjų skyrių. Arenas pasakoja apie ankstyvą brendimą, be išlygų apnuogina pirmąsias seksualines patirtis, potraukį vyrams. Su neslepiamu malonumu rašytojas pasakoja apie savo gausybės partnerių kūnus, grožisi jais, kelios intymios nakties šėlionių detalės nubyra ir į knygos puslapius. Arenui, rodos, svarbu fiksuoti visus – trumpalaikius ir ilgalaikius – partnerius jo gyvenime, net jei kai kurių meilužių vardų jis nežinojo: šie žmonės sukūrė jį tokį, koks jis yra, suformavo jo tapatybę. Tačiau šalia aistros išlieka ir vienišumo žymė: nors Arenas turėjo begales partnerių, gyvenime taip ir liko vienišius, nesuradęs to vienintelio.

Šalia intymių asmeninio gyvenimo detalių, autobiografijoje aprašomos ir kitos dvi Arenui svarbios temos: kūryba, kuriai jis atsidavė taip pat aistringai, kaip ir meilužiams, ir Kubos politika, kritikuota su dideliu entuziazmu. Areno kūrybos kelią lydėjo gausybė žmonių – įkvėpėjų, patarėjų, gelbėtojų- tų, kurie gyvendami užsienyje, sugebėjo iš šalies išvežti rankraščius: išsaugoti kūrybą Arenui buvo labai svarbu. Puslapiai marga rašytojui artimų žmonių, taip pat ir priešų pavardėmis – skaitytojui nesunku tarp šitiek vardų kartais pasimesti. O štai atgal į Kubos realybę nugramzdina šlykščios režimo grimasos: nuolatinis skurdas, įskundinėjimai ir nepasitikėjimas, kuriuo gyvena salos žmonės, ir, žinoma, pats Arenas: „Subyrėjusios į šipulius draugystės buvo žiauriausia Kastro pergalė. Negalėjau pasitikėti dauguma draugų, net artimiausiais iš jų, paverstais informatoriais ir slaptaisiais agentais “ ( p.161). Kraupiausios ir nepatogiausios knygos dalys yra kalėjimo gyvenimo aprašymas, kuriame apstu smurto: „Kalėjimo nusikaltėliai prie lazdų galų įtaisydavo vinis, peiliukus, durklus ar prismailintą geležį, o gėjai naudodavo skutimosi ašmenis, tokiu ginklu buvo sunku nužudyti, tačiau auką labai subjaurodavo“ (p. 191). Reinaldo Arenas autobiografija apnuogina ir Fidelio Kubos „biografiją“ – rašytojas atidengia nenugrimuotą režimo veidą.

Reinaldo Arenas portretas spalvingas, kupinas geismo, smurto, baimės, vienišumo, laukiniškumo, susižavėjimo (Arenas labai mylėjo Kubos gamtą, ypač- jūrą, kurią, matyt, laikė laisvės simboliu), tačiau parašyta netikėtai lengvu stiliumi. Beje, realistiniame pasakojime atsiranda ir kiek mistiškumo: pavyzdžiui, Areno senelės portretas kiek primena Gabrielio Garsijos Markeso (teatleidžia man už šį palyginimą Arenas, nemėgęs Markeso) romano „Šimtas metų vienatvės“ veikėją Ursulą, valdžiusią namus kieta ranka. Areno senelės portretas kiek pakylėtas virš realybės: „Naktis buvo pavaldi senelei. Ji karaliavo naktyje“ ( p. 38 ). Ne veltui jis toks: rašytojui, dar vaikui, senelė pasakojo apie šmėklas, raganas. Ir, kaip sako pats Arenas, tos šmėklos ir raganos įvairiais žmonių pavidalais (pavyzdžiui, tardytojų, šnipų) atsirado jo gyvenime.

Ateis naktis, Reinaldas Arenas kančias pabaigs tyčia perdozuodamas alkoholio ir narkotikų, o mums liks jo akimirkos iki nakties – drąsa kalbėti apie save atvirai, rodytis be grimo.

—–

Informacija apie knygą: autobiografinis romanas / Reinaldo Arenas; iš ispanų kalbos vertė Kristina Kežutytė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 311, [1] p. – ISBN 978-9986-39-732-8.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.