RICHARD FLANAGAN „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“

Richard Flanagan laikomas svarbiausiu savo kartos australų rašytoju, už šeštąjį romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ apdovanotas prestižine „Man Booker premija“. Romano pavadinimas „pasiskolintas“ iš XVII-ojo amžiaus Japonijos poeto Bašio klasika tapusios knygos tokiu pačiu pavadinimu „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (orig. Oku no hosomichi), kurioje kelionių proza mainoma su haiku, pasakoja apie poeto ilgą kelionę pėsčiomis iš Tokijo į Šiaurės Japoniją.
Richardo Flanagano romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ išleido leidykla „Baltos lankos“, vertė Violeta Tauragienė.

Lietuviškojo leidimo Flanagano knygos „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ anotacija sako, jog tai romanas „apie karo beprasmybę, gyvenimo trapumą, meilės ilgesį ir neįmanomybę“, bet aš pridėsiu dar, kad tai romanas ir apie meilės bei žiaurumo prigimtį, apie atmintį, kuri vėliau ar anksčiau išblunka, kad ir kokia skaudi bebūtų.
Remdamasis autentiška, archyvine medžiaga, Richardas Flanaganas poetiškai, jautriai ir įžvalgiai pasakoja apie tragiškai pagarsėjusį Siamo-Birmos geležinkelį, kurį tiesiant dėl nepakeliamų darbo sąlygų – sumušimų, bado, choleros, opų, polineurito, – žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių.

Dažnai, skaitant apie karus ar įvairias tragedijas, minimi dideli žuvusiųjų skaičiai mūsų galvoje praskrieja kaip liūdna istorinė statistika, neužgriebianti mūsų jausmų, praplaukia paviršiumi lyg eilinė lietingo oro prognozė rytdienai. Tačiau visai kas kita, kai iš tos tūkstantinės statistikos kažkas ištraukia vieno individo istoriją, su asmeniškumais, faktais, ir ta statistika netikėtai tampa gyva, žmogiška, pulsuojanti krauju, jausmais, fiziniu ir dvasiniu skausmu – ima jaudinti. Vienas iš tos šimtatūkstantinės minios belaisvių buvo rašytojo tėvas, Archie Flanagnas, kuriam pavyko išlikti gyvam ir sūnui perduoti pamažu užmarštin grimztančio istorijos epizodo liudijimą. Viename šaltinyje teko skaityti, kad Archie mirė būtent tą dieną, kai Richardas Flanaganas užbaigė rašyti šią nepaprastai talentingą ir menišką knygą.

Iš šios knygos tikėjausi niūros istorijos apie karo baisybes, bet vos pradėjus skaityti supratau, kad istorija, karas – čia tik fonas, padedantis pasakoti apie tai, kad viskas, kas vyksta šiame gyvenime, nesvarbu, meilėje ar kare, turi priežastingumą. Kad žudikais negimstama, jais tampama dėka tam tikrų aplinkybių, kurių dažniausiai pats pasirinkti negalėjai. Kaip ir meilė, kuri kartais būna tokia, trenkianti kaip žaibas į tavo gyvenimo centrą pačiu netikėčiausiu momentu, nušviečianti aplinkui akinama viską naikinančia liepsna, galiausiai paverčianti tavo sielą pilkų pelenų krūva, su kuria turi gyventi likusį gyvenimą. Ir tik romano pabaigoje sužinome, kas žmogų žudo labiau: kare patirti žiaurumai, atmintis ar mylimo žmogaus stygius.

Romano herojus, 77-erių metų garsus Australijos chirurgas Dorigas Evansas, baiginėja pratarmę vieno iš žuvusiųjų kare belaisvių piešinių knygai, vieno iš tų, kurie priklausė jo būriui kare. Net ir užbaigęs šį darbą Dorigas jaučia, jog tai tik dar vienas jo mėginimas suprasti, ką visa tai reiškė, dar vienas bandymas tekstu paaiškinti kitiems Mirties Geležinkelį ir įvykius, nutikusius prieš gerą pusamžį. Taip autorius iš lėto nukelia skaitytojus į praeitį, į 1943-uosius, kada kartu su tūkstančiais į japonų nelaisvę paimtų karo belaisvių, jaunasis chirurgas buvo išsiųstas tiesti Siamo-Birmos geležinkelio, dar vadinamo Mirties geležinkeliu arba Linija. Dorigas verčiamas dirbti ekstremaliomis sąlygomis, kai aplink siaučia cholera, maliarija, karštinė, nuolat trūksta medikamentų, nėra galimybių slaugyti ligonius. Chirurgui tenka ne tik gydyti, bet ir vesti moraliai sunkias derybas su japonų kariuomenės vadais, turi nuspręsti, kurie iš tų, likusių gyvų, bado, nuovargio, ligų nukamuotų, japonų lazdomis sumuštų, vyrų turi vykti į kasdienę katorgą, kuri dažnai prilygsta ir mirties nuosprendžiui.

Romane aprašoma stovykloje gyvenančių belaisvių kasdienybė. Iš pradžių nelaimėliai dar turi jėgų net rengti koncertus, spektaklius, piešia, groja, o su kiekviena nauja diena jų ūpas slopsta, dingsta pozityvus nusiteikimas, silpsta dvasia, kūnai, bei viltis išgyventi. Belaisvių paveikslai romane vaizduojami su visomis šių žmogiškosioms savybėmis, ydomis, keistenybėmis, be jokio romantizavimo. Belaisviai meluoja, apgaudinėja, vagia ir tyčiojasi vieni iš kitų, bando išvengti darbo, bet kartu jie yra užjaučiantys vienas kitą, suprantantys, kad visi yra vientisas organizmas, kuris gali išgyventi tik visas drauge.

Įdomus ir drąsus autoriaus sumanymas aprašyti romane ir priešų stovyklos, kalinius prižiūrinčių sargybinių, karininkų paveikslus bei pastangas juos humanizuoti. Autorius puikiai atskleidžia kultūrinius skirtumus, leidžia suprasti, kodėl paprastam kareiviui, nuo jaunų dienų pripumpuotam religinio uolumo, garbės kodeksų, nepripažinti japonų karinės sistemos valdžios, o juolab nevykdyti Imperatoriaus valios, kuri buvo aukščiau visko,- tiesiog neįmanoma. Kad žmogui, kuris nuo vaikystės buvo auginamas be meilės, su kuriuo buvo elgiamasi šeimoje blogiau, negu su mylimu šunimi, kurį kariuomenėje talžė už mažiausią prasižengimą, kurį visą gyvenimą visi laikė nieku, vienintelė galimybė patirti malonumą ir jaustis kažkuo atsiranda tik talžant, žudant kitus: „Visa jo neapykanta ir baimė, pyktis ir išdidumas, triumfas ir šlovė susieidavo daiktan, kai jis teikdavo skausmą kitiems, ar bent jau dabar atrodė, ir tą trumpą akimirką jo gyvenimas kažką reikšdavo. Tomis akimirkomis jis pabėgdavo nuo savo neapykantos.“

Flanaganas sukūrė įdomų, nors ir prieštaringą, pagrindinio herojaus Dorigo paveikslą. Knygos protagonistas, po karo grįžęs į civilizuotą pasaulį, niekaip negali jame pritapti, jaustis savu, nors turi viską, ko gali trokšti kiekvienas vyras – puikią karjerą, autoritetą, šeimą, meilužes ir t.t..

„Jis jautė, kad jo gyvenimas dabar yra tokia monumentali nerealybė, kur viskam, kas nesvarbu: profesinėms ambicijoms, statuso vaikymuisi, sienų apmušalų spalvai, kabineto dydžiui ar nuolatinės automobilio stovėjimo vietos gavimui, – teikiama didžiausia reikšmė, o viskas, kas svarbu: malonumas, džiaugsmas, draugystė, meilė,- savotiškai nustumiama kažkur į periferiją. Tai dažniausiai darė gyvenimą nuobodų ir apskritai keistą.“

Autorius vengia linijinės romano struktūros, periodiškai kelia skaitytoją pirmyn ir atgal laiku, keičia ne tik perspektyvas, bet ir veiksmo vietas, kuria pasakojimo koliažą iš trijų dalių: Dorigo Evanso patirtų šviesiausių gyvenimo epizodų iki karo (vaikystės, meilės romano su dėdės žmona), patirties karo belaisvių stovykloje ir kitų personažų likimų, kurie parodo kaip po Japonijos kapituliacijos ir demobilizacijos keitėsi žmonių gyvenimai, kiek juose liko buvusių karos stovyklos atgarsių. Visai nenuostabu, kad šį romaną vadina australiškąja „Karo ir taikos“ versija. Dar galima palyginti ir su Albert’o Camus romanu „Maras“, kuris artimas Flanagano romanui egzistenciniais, filosofiniais pasvarstymais, kylančiais ekstremaliomis gyvenimo situacijomis, abiejų romanų pagrindiniais herojais, gelbstinčiais kitų žmonių gyvybes. Abiejuose romanuose pripažįstama, kad žmogaus egzistencija, gyvenimo prasmė, paskirtis, geriausiai atsiskleidžia ribinėse situacijose: „Nelaimės atskleidžia mumyse tai, kas geriausiai <…> – Mus žudo kasdienybė“,- rašo Flanaganas.

Knygoje apstu pamąstymų apie meilę, skirtingas jos rūšis – slaptą, neturinčia ateities, santuokinę ir sprogdinančią visatas, teikiančią gyvenimui prasmę, kuriančią pojūtį, jog kažkur yra likusi tavo paties dalis, be kurios esi pasmerktas stingdančiam sielos šalčiui, vienatvei.

Menišką, dinamišką, šiek tiek siurrealistinį, šiek tiek filosofinį „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ tekstą būtų galima prilyginti upei, kuri priklausomai nuo metų ar paros laiko yra visiškai kitokia – kartais juoda, purvina, pilna dumblo, kartais užnešanti kraujo ir lavonų, o kartais spindinti ryškia, poetiška mėnesienos šviesa. Romane aprašomi išgyvenimai itin stiprūs, emociškai paveikūs, mintys nugludintos, aštrios ir visada labai taiklios. Autorius kuria puikius kontrastus, gretindamas kare išgyventą pragarą, siaubingas scenas, istorinius faktus su šviesiomis, transcendentinėmis, giliomis meilės patirtimis.

Dar norisi pridurti, kad šis romanas smogtų kur kas galingesne literatūrine jėga, nespėtų išsikvėpti, jei būtų sutalpintas bent į šimtą puslapių mažesnę apimtį, nes paskutinėse dešimtyse puslapių jau ima atrodyti, kad kai kurie daktaro portreto štrichai ir emocinės būsenos (apie pasaulio tuštumą, vienatvę, kasdienybės beprasmiškumą ir t.t.) ima kartotis, nieko naujo nebepasako, o ir knygos pabaiga šiek tiek nuvylė – tikėjausi kažko ypatingesnio, bet nepaisant to, romanas vis tiek – nuostabus, Flanagano kaip rašytojo talentas nekelia abejonių, kaip ir vertėjos, Violetos Tauragienės, fantastiškas vertimas.

Romanas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ tikrai vertas jūsų dėmesio ir laiko, ypač, jeigu norisi istorinio, bet nenuobodaus turinio, įvilkto į menišką, grožinį kūrinį, suteikiantį ne tik faktinių žinių, bet ir filosofinių pamąstymų ir skaitymo malonumo.

Šaltinis: 15min.lt

0

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *