ROBERT J. SAWYER „Skaičiuojantis dievas“


Būtent meldžiantis mane užplūsta didžiausios abejonės dėl Dievo, o žvelgdamas į žvaigždes pajuntu tikėjimo antplūdį.

Pastaraisiais metais jau vis dažniau girdime nuomonę, kad lietuvių skaitytojai neturi kuo labai skųstis – knygų išleidžiama tiek, kad net išrankiausias ras, ką skaityti. Visgi, viena sritis lieka neužpildyta – mokslinės fantastikos. Per metus šito žanro lietuviškus leidinius (ne perleidinius) galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ok, paaugliškajai auditorijai asortimentas pildomas gan sparčiai, tačiau suaugusiems praktiškai nėra iš ko rinktis, tad tenka vėl atsigręžti į seniau, jau amžinatilsio „Eridano“ leistą Pasaulinės fantastikos aukso fondą, kuris dar nėra iki dugno išsemtas.

Kanadietis, genialiojo „Mirtino eksperimento“ autorius Robert‘as J. Sawyer‘as ir jo romanas „Skaičiuojantis dievas“ (orig. Calculating God) 2001-aisiais buvo nominuotas Hugo ir kitokiems mokslinės fantastikos apdovanojimams. Nelaimėjo, bet tai nereiškia, kad romanas silpnas. Iš tiesų jis man labai patiko, buvo tikra atgaiva akims ir sielai po visokių rimtų skaitinių.

Ne nauja pirmojo žmonijos kontakto su nežemiškomis civilizacijomis idėja papildyta žaviu sumanymu – Toronto viduryje nusileidę ateiviai tiki Dievu. Ir tai iš kosminio aparato išlindęs šešiakojis padaras Holusas sugalvoja pareikšti žymiausiam paleontologijos muziejaus mokslininkui Džerichui. Nuo čia prasideda baisiai smagi intelektuali konfrontacija, kurios vienoje pusėje daktaras ateistas, galintis pateikti ne vieną „Dievo iliuzijos“ vertą mokslinį faktą, pagrįstą Žemės fosilijomis ir kitais moksliniais įrodymais, antroje pusėje – santūrusis svetimeivis, taip pat pasikaustęs moksliniais faktais, tik ne iš Žemės, o iš Visatos istorijos. Pastarųjų, žinoma, skaitytojas nepatikrins, bet tikėtina, kad kaip ir aš ieškos informacijos apie Didžiuosius penkis išnykimus (ras jau ir apie šeštąjį), kurių įvykimo priežastys ir Žemėje tėra spėjimai, tad Sawyer’io romane kuriamos hipotezės yra įdomios, žavios ir sunkiai nuginčijamos.

Kad nebūtų visuma nukreipta tik į kūrėją, rašytojas į pasakojimą įtraukia ir dar vieną nežemišką rasę, išsisprendusią visas moralines dilemas. Šis psichologinis-filosofinis diskursas su konkrečiomis kasdieniškomis žmonių problemomis ir ateivišku požiūriu į jas man patiko ne ką mažiau negu dievybės paieškos. Juolab, jog šitose moralinėse diskusijose netrūko sveiko humoro.

Pavyzdžiui, mes galvojame, kad santuokinė neištikimybė yra blogai, nors aš akivaizdžiai galėčiau padidinti savo reprodukavimosi sėkmę apvaisindamas daug moterų.

Išmokti nekreipti dėmesio į dalykus yra vienas puikiausių kelių į vidinę ramybę.

Į skaičiuojančios dievybės paieškas įsitraukia ir keli religinio fundamentalizmo šalininkai, kurių mąstymas panašus į Amerikos neokreacionistų tikslus. Ši linija romane paprasčiausia ir mažiausiai stebinanti – tokia parodanti standartinį žmogiškąjį kvailumą, kas knygos turinio prasme nėra blogai, tačiau pateikimas galėjo būti mažiau šabloniškas. Vienok Sawyer’as šia linija puikiai pagrindė vieno knygos veikėjo išsakytus žodžius, kad „galimybė masiškai išnaikinti gyvybę laikui bėgant tampa pigesnė, mobilesnė bei prieinamesnė“.

Roberto J. Sawyer’o literatūrinis stilius primena kitą fantastą, taip pat kanadietį – Robert’ą Charles’ą Wilson’ą, kurio trejetą gerų knygų galima rasti ir lietuviškai. Šiuodu savo tekstuose labiau koncentruojasi į žmones, jų santykius, psichologiją, laimės radimą, o ne į veiksmą, todėl intensyvios, perkrautos, techninės mokslinės fantastikos, kaip, pavyzdžiui, Vernor’o Vinge’o mėgėjai gali ir nusivilti. Tačiau „Skaičiuojantis dievas“ tikrai kokybiška, įdomi, išradinga knyga, kurią galima rekomenduoti net fantastikos nemėgstantiems skaitytojams, ieškantiems kažko maloniam, nevarginančiam skaitymui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.