Mano gyvenime Robertas Plantas prasidėjo nuo „Raising Sand” – albumo, įrašyto kartu su nuostabaus balso savininke Alison Krauss. Tiesą sakant, tuo ir užsibaigė. Tad neparašysiu jokių niuansų apie tai, iš kur jis atėjo (taip, apie „Cepelinus” žinau ir džiaugiuosi, kad į juos Plantas negrįžta), kokiais soliniais laukais ir keliais žygiavo iki šiol, kas dabar atsirado naujo jo muzikoje ir panašiai. Pasakysiu tik, kad pernai prasprūdęs Planto albumas „Lullaby and… The Ceaseless Roar”, įrašytas kartu su talkinančiais muzikantais, apjungtais pavadinimu The Sensational Space Shifters, yra labai labai vertas dėmesio.

Tik užsileidau „Lullaby and… The Ceaseless Roar” kaip ranka siekė garso reguliatoriaus ir pasuko jį į didžiąją pusę. Iš karto, nuo pat pirmojo bliugraso klasikos „Little Maggie” „aprėdymo”, tapo aišku, kad garsinę magiją čia kuria Meistrai, gebantys iškepti kelių sluoksnių muzikinius pyragus be jokio svilėsio ir su daugybe poskonių. Reikia tik įjungti visas jusles ir pasistengti išgirsti ne tik pirmąjį muzikinio paveikslo planą, bet ir tolimesniame fone slepiamus ingredientus.

Kiek nevienalytis albumas lekioja tarp įvairios stilistikos: bliuzas, bliugrasas, progresyvus ir tiesiog rokas, afrikietiški motyvai, kantri, folkas, tradiciniai akordai ir šiuolaikiški ritmai, apjungti tyro Planto vokalo, vietomis kiek primenančio Bryan Ferry mįslingumą, sugula į vieną lentyną ir, iš pirmo žvilgsnio stilistine įvairove perkrauta sintezė ima teikti džiaugsmą ir leidžia albumu mėgautis tiek klausant svaiginančias lopšines, tiek į transą vedančius maurojimus. Ir kuo toliau, tuo labiau šis albumas ima darytis harmoningesnis ir brandesnis, toks, kurį galima vadinti tiesiog mažu stebuklu.

Vinys: „Little Maggie” – kaip čia skaniai išeksploatuota bandža, tai ne tas žodis; verčiantis įsimylėti ir vis prašanti pakartoti „House of Love”; dar „Embrace Another Fall” – magiškas reikalas su Julie Murphy vokaliniu padažu.