TREČIAS ROLANDO RASTAUSKO TOMAS
„Trečias tomas“ mano akiratyje atsirado ne atsitiktinai. Menkesnė iš priežasčių yra ta, kad knyga yra nominuota – pelnytai nominuota – pelnyti metų knygos vardą, o svarbesnė, veikiau asmeniškesnė, yra ta, kad RoRa yra viena iš didžiausią įtaką mano meniniam suvokimui padariusių literatūrinio pasaulio figūrų, ir ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip užburiantis sakytinio žodžio žonglierius, kurio klausytis ir kurį girdėti (apmaudu, kad tai pavykdavo ne visada ir palyginus nepakankamai ilgai) man buvo suteikta galimybė Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto didžiojoje auditorijoje kelis mano iššvaistytos jaunystės metus.
Trečioji rašytojo esė rinktinė, trečiasis jo gyvenimo prozos tomas – „Trečiasis tomas“ – kiekvienu sakiniu, kartais peraugančiu į visą pastraipą, kvėpuoja ir kvepia rašytojo asmeninių išgyvenimų branduoliu, kuris meistriškai slepiamas, sąmoningai ir skrupulingai maskuojamas, apipinant jį žodžių sruogomis. Taip pat meistriškai, kaip iš plaukų kasos patyrusios kirpėjo rankos suka lelijos žiedus, sutvirtindamos juos trumpais lako papurškimais, kuriais RoRos atveju tampa intuityviai įvaldyti skliaustų spąstai ir taškų nutylėjimai, naudojami išsiliejusių sakinių sruogynui sutvirtinti. Jautiesi paskandintas ir užliūliuotas to kalbėjimo į tave ir su tavimi. Suvoki, kad net kai kurie dramos kūriniai neturi tiek dialogų, kiek jų turi RoRos bedialogės (kaip norisi sakyti dialogueless) esė.
Kiekviena esė yra tarsi atskirai veikianti, aiškias ribas turinti, tačiau vis vien į vieną visumą – visą knygą – susiliejanti dalis, ir ta dalis tampa dalimi kažko daugiau, kas apglėbia ir pririša skaitytoją, kas nebepaleidžia jo net tada, kai yra užverčiamas kitas viršelis perkoptos knygos dabar jau tamsiojoje (?) pusėje. Ir sustojęs (nes sustoti gali tik pačiame gale) suvoki, kad štai dabar yra ta minutė, kurią tu praturtėjai tūkstančiais žodžių, tuos žodžius ir tą patirtį tu gali pasiimti iš kiekvienos dalies atskirai ir dar kartą bendrai iš viso kūrinio viseto.
Čia kiekvienas visumos dėmuo yra tęstinis. Ir iš to vieno dėmens, iš to vieno pasakojimo, iš to vieno taško, plačiai atmerkęs akis pradedi matyti, atrodo, taip skrupulingai, kad pagalvotum, jog net neintensingai (o gal atvirkščiai?) nuaustą voratinklį, nusidriekiantį, o kartais net griaunančiu greičiu nusiritantį, nuo vieno kampo iki kito, kuriuos skiria ne(su)skaičiuojama dimensijų (kad ir kiek jų yra) kiaurymė. Ir tame voratinklyje tu esi įkalintas tik tiek, kiek pats nori būti, tik tiek, kiek pats nori save pasitikrinti. Ir tau su kiekvienos atkarpos atradimu darosi gera, nes praleisdamas kelias eilutes nieko nepraleidi – tu irgi gali tą Apolinero eilėraštį padeklamuoti mintinai (!!!) – (bent jau aš galėjau) – ir tu žinai, kokios tos gėlės – piktos ar blogos, ir tada irdamasis dar toliau nesuskaičiuojamais teksto klodais „pagauni kampą“, tau ne(be)reikia priminti, kas įsteigė „Ragų ir kanopų“ kontorą ir kaip atrodė ta meniškai nufilmuota pelkė True detective seriale … Visi tavo literatūriniai (nepasakyti, iš esmės meniniai) jutimai yra pažadinami ir būdraujanti sąmonė ima ieškoti dar nerastų užuominų ir sąsajų, nelyginti paslėptų užduočių žaidime apie užrakintą kambarį. Tas užuominas radus, burnoje darosi saldu, galvojant, kad vėl sužinojai tai, ko šįkart dar nežinai. Voratinklis susiverpia ir susivynioja į kamuolį siūlų, išvesiantį tave iš nežinios labirinto į dar vieną atradimų kelionę, kuri kada nors suteiks tokį patį pasitenkinimą, tik jau skaitant kitą ar kito (?) knygą.
Ir tokias knygas skaitant nebesvarbi tampa autoriaus biografija, jo mokslinė ir socialinė veikla. Nebesvarbu niekas. Į pirmą planą iškyla ir niekada jo nebepalieka sakiniuose, nelyginant narvuose, užrakinta patirtis gyvenimo, kurį skyrių lankytojai stebi ir kalbina tą trumpą akimirką, naiviai vildamiesi ją prisijaukinti ir paversti jau savo patirties dalimi.
