Įspūdžiai: Romeo Castellucci iššūkis tradicijai

Kaip ir pirmąjį kartą, taip ir dabar, po antrojo Lietuvoje parodyto R.Castellucci’o  spektaklio, galvoju kuo ir kaip čia teisingiau  pradėti didelio susidomėjimo ir diskusijų Lietuvoje sulaukusio spektaklio „Pragaras“  įspūdžių aprašymą . Po apsilankymo ŠMC  (Šiuolaikiniame meno centre), kur eksponuojama to pačio kūrėjo „Rojaus“ instaliacija, visai amą praradau ir netgi pasijaučiau savotiškai „išdurta“.  Menas ir antimenas tuo pačiu metu, provokuoja ir stebina.

Prisipažinsiu, jog Dantės „Dieviškąją komediją“ skaičiau (kaip matyt ir daugelis kitų mirtingųjų) tik mokyklos suole. Žinau, kad šio kūrinio turinys sukasi apie pagrindinio herojaus kelionę per pragarą, skaistyklą į rojų pas savo mylimąją ir, kad galiausiai šį iš nuodėmingo kelio išgelbsti romėnų rašytojas Vergilijus, kurio dėka jaunajam poetui atsiveria Dangaus vartai.

Nežinau, ar labai svarbu buvo žinoti turinį, žiūrint Castellucci‘o interpretaciją, nes akivaizdu, kad iš originalo spektaklyje liko tik pragaras kaip spalva, kaip tonas, kaip emocija, kaip nuotaika, kaip jausmas, kuriuos norėjo mumyse pabudinti kūrėjas.

castellucci_inferno-2didele

Italų režisierius meta kūrino tekstinį pagrindą šalin ir kuria savo pragaro viziją, prioritetą suteikdamas kitiems spektaklio elementams – garsui ir vaizdui. Vizualiniai elementai, užuot aiškinę ir įtvirtinę tekstą, nugali jį, perimdami visą spektaklio reikšmių, informacijos krūvį, taip tapdami kūrinio pagrindu.   R. Castellucci tikroji (pagal oficialių išsilavinimą) specialybė yra tapyba ir scenografija, gal būtent dėl šios priežasties jis tekstą regi vaizdais, o ne žodžiais. Gal būtent dėl šios priežasties jo spektakliai labiau primena vaizdo, garso instaliacijas šiuolaikiniame meno centre, o ne teatrą.

castellucciwarhola

Lietuvos teatre egzistuoja stipri režisūrinio teatro tradicija, teatro, kurio pagrindinis spektaklio prasmių „šaltinis“ buvo dramos tekstas. Todėl, matyt, nenuostabu, kad iš viduriniosios kartos teatro atstovų (turiu omenyje J. Vaitkaus išsišokimą  pospektaklinėje diskusijoje)  pasigirdo priekaištai dėl dramos, teksto nuvertinimo, jų pavertimu tik pretekstu režisūrinėms fantazijoms realizuoti. Mano nuomone, ne tik teatras, bet apskritai menas iš prigimties yra nestatiškas objektas, todėl reikalauti iš jo veikti pagal tam tikrus principus yra tas pats, kas pripažinti jo ribotumą. Manau, kad atvirkščiai, žiūrovams suteikta „pasirinkimo įvairovė“ skatina formuoti savo estetinio ir intelektualinio teatro suvokimo sampratą bei leidžia patiems nuspręsti, kuris teatras labiau žadina juose emocinį jaudulį.

pragaras2

Po spektaklio daug kas prisipažino, jog sunkiai įsikirto į režisieriaus kuriamų keliagubų prasmių kalbą. Manau, kad jokia paslaptis, jog šiuolaikinis menas turi tokį specifiškumą, kad tikroji kūrinio prasmė nėra vienalytė, – o tokia, kokia gimsta kiekvieno suvokėjo pasąmonėje, todėl vienodai to vertinti net neįmanoma. Tai būtų pasufleravimas. O, ar galima pasufleruoti emociją, kurią turi jausti šią akimirką?

Perfrazuojant dramaturgą M. von Mayenburgą: „Didžiausias menas – sukurti erdvę žiūrovo galvoje, o ne realistiškai ją vaizduoti scenoje“.
Ar tai pavyko R. Castellucci? Spręskite patys, pragaro dalyviai.

fb-share-icon

7 komentarai apie “Įspūdžiai: Romeo Castellucci iššūkis tradicijai

  1. p.s. jeigu neatsidaro, tai čia moka padaryti, kad atsidarytų… Verta.

  2. „Žinau, kad šio kūrinio turinys sukasi apie pagrindinio herojaus kelionę per pragarą, skaistyklą į rojų pas savo mylimąją ir, kad galiausiai šį iš nuodėmingo kelio išgelbsti romėnų rašytojas Vergilijus, kurio dėka jaunajam poetui atsiveria Dangaus vartai.”

    Bijau, kad ne visai taip: Vergilijaus rolė buvo daug menkesnė. Jis, kaip pagonis, negalėjo ištrūkti iš pragaro.

  3. Romeo Castellucci teatras: pragaras be žodžių (Eglė Obcarskaitė, VŽ “Savaitgalis”):

    Po spektaklio vykusio pokalbio su žiūrovais metu savo kritiką išsakė lietuvių teatro metras režisierius Jonas Vaitkus. Jis sakėsi spektaklyje pasigedęs Dantės aprašytos istorijos ir nemanė, jog menininkas turi teisę laisvai interpretuoti pasirinkto klasikinio kūrinio temas. Spektaklį lietuvių režisierius pavadino ne Dantės, tačiau Castelluci „Pragaru“. Kūrėjas iš Italijos tam pritarė – žinoma, tai jo paties interpretacija. Juolab kad žodis „pragaras“ – ne Dantės išradimas. Pragaras, anot Castellucci, egzistuoja daiktų paviršiuje ir tarp žmonių.

    Diskusiją nutraukė lietuvių teatro režisierius Oskaras Koršunovas, sakydamas, kad menininkas turi teisę interpretuoti ir Dantę, ir Šekspyrą, ir kitus klasikus. Klausimas apie menininko teisę tai daryti kyla tada, kai teatre literatūros laikomasi kaip ideologijos. Jei ši ideologija tampa svarbesnė nei kūrėjo vidinis jausmas, jo vaizduotė, tada kyla konfliktas. Lietuviškame teatre, anot p. Koršunovo, šis konfliktas labai rimtas – lietuvių teatras, jo žodžiais, niekaip „neišlipa iš literatūros“.

    Visas tekstas: http://vz.lt/Default2.aspx?ArticleID=bdf69898-55ad-4697-bc18-b4cfb58a553c

  4. Sakyčiau, topinė recenzija:
    http://www.7md.lt/lt/2009-02-27/teatras/vaizdu_pragaras.html

    Bujojančiose diskusijose matau nesuprantamą užsispyrimą nieko nematyti aplinkui ir savo nuostatas teigti kaip nepajudinamą aksiomą. Prieita iki tol, jog imta apelkiuoti išvadomis, kad „mano toks ir toks požiūris ir būtent toks pat yra STATISTINIO LIETUVIO”…

    Esu linkęs po tokių įžvalgų, kaip šį Audronio Liugos pripažinti, kad nežinojau Castellucci teatrinės koncepsijos ir propaguojamo kitokio teatro, kad nesusigaudžiau, jog PRAGARAS kurtas rodymui pilyje (reiškia natūrinėje didelėje erdvėje, o ne scenai). O kad dėl medikų priežiūros negalėjau matyti ENDOGONIDIA ir lyginti pastatymus, kad nėra DANTĖS literatūros žinių, tai ir anksčiau buvo žinoma. Taigi, ir toliau teigdamas, kad tas „vaizdų etiudų” sekos PRAGARAS man l. patiko, neneigiu savo neišmanymo. Deja, to niekas kitas neprisipažįsta (tiesiai į akis sakyti oponentui lyg ir nepadoru) ir gaunasi keistos diskusijos…

    Grįžtant prie pradžios, nuodėmė yra neperskaityti tokios recenzijos…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.