Romeo Castellucci’o ,,Pragaras” Vilniuje

Vasario 20 ir 21 d. Vilniuje matysime naują italų režisieriaus ir scenografo Romeo Castellucci’o darbą – trilogiją pagal Dante’s (1265–1321) „Dieviškąją komediją“.  Sakau taip užtikrintai “matysime”,  nors pati pirkdama bilietus Nacionalinio dramos teatro kasose nepatikliai klustelėjau kasininkės “ar tikrai matysime?“.  Nes tikriausia jau teko girdėti, kad dar prieš savaitę šio spektaklio kooprodiuseriai VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir  festivalis „Sirenos“ negalėjo patvirtinti, kad planuojamas spektaklis tikrai įvyks dėl nesibaigiančių peripetijų su Kultūros ministerija, kuri delsia patvirtinti VEKS 2009 metų programos finansavimą. Kasininkės tvirtas atsakymas jog visgi spektaklis įvyks, mane truputį nuramino ir perėjau prie sekančio aktualaus klausimo „ar bilietų dar turite?“, gavus antrą teigiamą atsakymą (šiandien dėl šio atsakymo jau nebegaliu būti tikra, nes prieš keletą dienų bilietai tirpo ne dienomis, o valandomis) rinkausi vietas  reginiui, kuriuo dar 2008-ųjų liepą buvo atidarytas Avinjono teatro festivalis. Vilniuje bus suvaidinta pirmoji trilogijos dalis – „Pragaras“ (Nacionaliniame dramos teatre), antrosios dalies, „Skaistyklos“, vaizdo įrašą vasario 21 d. 14 val. „Meno forte“ įžanga palydės pats R. Castellucci’s, o Šiuolaikinio meno centre veiks instaliacija „Rojus“ (vasario 18–21 d.).

image_img_romeo_hauteurLietuvių pažintis su Romeo Castellucci prasidėjo 2007 metų rudenį, kada į Vilnių festivalis „Sirenos“ atvežė jo režisuotą  spektaklį „Tragedia Endogonidia IV Epizodas. Briuselis“.  Režisieriaus čaižaus, specifinio braižo – neįmanoma pamiršti, net jei nesi profesionalus teatralas, užtenka pamatyti nors vieną šio menininko darbą, kad kartą ir visiems laikams pakeistum iki šiol susidarytą sampratą apie teatro meną, kad, mažų mažiausia, neliktum abejingas šiam tikrai neeiliniam teatro magui.

R.Castellucci teatro net nevadinčiau teatru, man tai labiau panašu į kelių meno rūšių sintezę, tiesiogiai apeliuojančią į visus pojūčius ir nukreiptą į visus sąmonės lygmenis. Šis režisierius gilinasi į vaizdo ir garso suvokimą, studijuoja naujų technikos instrumentų poveikį juslėms, kuria savus instrumentus. Vizualinės ir garso sistemos, anot R. Castellucci’o, geba sukurti dramaturgiją, atmetančią literatūros primatą teatre.

Kaip jau minėjau pradžioje, „Pragaras“ sukurtas specialiai Avinjono Popiežių rūmų Garbės kiemo scenai po atviru dangumi, daug dėmesio skiriant eksperimentiniam apšvietimui, garso ir vaizdo technologijoms, specialių savaeigių mašinų naudojimui. Vėliau spektaklis (jame dalyvauja daug įvairaus amžiaus statistų ir gyvūnai) buvo pritaikytas tradicinei scenai.
Castelluccio spektaklyje už pragaro vaizdinius svarbesnis žmonijos nuosmukis, todėl užjausti yra nemažiau svarbu nei nuteisti. Nuodėmės neiliustruojamos, o papasakojamos, ir sudaro foną kaltės jausmui, nuolatiniam žmogaus palydovui. Dėmesys sutelkiamas į skausmą, sielvartą ir vienišumą atliekant bausmę, o pačios nuodėmės yra priemonė didžiuliam paralyžiuojančiam liūdesiui atskleisti.

Ką čia daug kalbėti, kad įsivaizduotumėte ką turima omenyje, pabrėžiant išskirtinę Castellucci teatro estetiką, siūlyčiau pažiūrėti video ištraukų kratinį iš Avinjone vykusio spektaklio premjeros. Čia vaidina ir kūdikiai, ir šunys, ir arkliai…

[youtube LOv3QsyJG2I]

Na, ir iki pasimatymo, vasario 20 ir 21d. 19.00 val.  spektaklyje!

P.S.  jeigu taip atsitiktų, kad bilietų jau nespėtumėte gauti, patikėkit, jei labai norėsit – tikrai praeisit neoficialiai. Tik turėkit kantrybės pazirsti (nutaisius katino iš filmo „Šrekas” akis)  prie įėjimo stovintiems vadybininkams ir pačius atkakliausius tikrai nepaliks už durų.

fb-share-icon

34 komentarai apie “Romeo Castellucci’o ,,Pragaras” Vilniuje

  1. Režisierius, kurio darbai nepalieka abejingų. Vieniems jis šlykštus, kitiems sukelia katarsį.
    Manau, šis spektaklis bus tikrai neprastesnis nei praeitose „Sirenose” matytas epizodas „Briuselis”.

  2. Po praeito Castellucci spektaklio turėjau poros dienų šoką pačia geriausia prasme. Tik kaip matau ir iš šios recenzijos, ne man vienai niekaip nesigauna normaliai artikuliuotai paaiškinti, kas gi tai yra, tie jo spektakliai, kame jų gerumas. Tik „ak” ir „och”. Galbūt dėl to, kad jis kuria kažkokį momentinį labai stiprų poveikį, kurį aprašyti, kaip, tarkim, jausmo avarijos metu ar pan., beveik neįmanoma nupasakoti?

  3. Aiste, o yra kokių meno kūrinių, kurie tavo galvoje sukasi kiekvieną ar bent kas antrą rytą? Turiu omeny, kad poros dienų šokas, tai ohoho, kaip nemažai. Pavyzdžiui aš iki šiol matau kone kiekvieną atskirą sceną iš ankstesnio jo darbo – jo vizualinė kalba labai stipri. Jeigu dar sugebi visame tame atrasti mintį ir susieti ją su tuo, ką matai – super. Kaip ten bebūtų, kai teatras orientuojasi į tarptautinę auditoriją, tekstas neturėtų būti stiprioji reikalo pusė.

  4. Kiekvienas rašomas tekstas turi siekti būti stipriaja reikalo puse :) Ar vis dar galvojate, kad tekstas apie kažką tėra tik įrankis, tarnaitė aprašomajam objektui (ar subjektui)?
    Bet tuo savo komentaru visai nenorėjau priekaištauti dėl šio teksto. Tiesiog pati erzinuosi, kad neįsivaizduoju, kaip aprašyti ir nuosekliai, argumentuotai paaiškinti (bent pačiai sau, o geriau būtų tiems, kurie išeidinėjo iš salės keikdamiesi) Castellucci spektaklius. Mėginimas jį struktūriškai apgalvoti ne mažiau įdomus nei žiūrėjimas ar jautimas. Nujaučiu smagų galvos skausmą dėliojant mintis ir po „Pragaro” :)
    Beje, kažkada prieš spektaklį bus susitikimas su Castellucci.

  5. Man atrodo, kad susitikimas minėtas, kaip būsiantis po spektaklio (penktadienį).

    O kas dėl teksto.. Žiūrint nuo ko viskas prasideda. Jeigu esi rašytojas ir tikiesi, kad tavo pjesę išgelbės muzika, režisūriniai sprendimai arba vaidyba, tada, aišku, ne kas. Bet jeigu tai režisieriaus sąmoningas sprendimas tekstą kuo labiau vizualizuoti ir jis jaučia, kad gali tai padaryti aukštumoje, tai viskas tvarkoj.

    Čia, kaip ir su bet kuria kūryba – reikia įsivaizduoti, kam ji skirta. Jeigu tik elitui, tai viena, jeigu nori, kad suprastų masės – kita. Pavyzdžiui, kvailystė būtų rašant scenarijų lietuviškam filmui stipriuoju elementu versti aktorių vaidybą arba specialiuosius efektus – nėr iš ko tokių dalykų išspausti. Reiškia reikia ieškoti kitur, pradedant įdomia/unikalia idėja.

    p.s.
    „Po pirmojo spektaklio „Pragaras“ parodymo vasario 20 d. Nacionaliniame dramos teatre režisierius Romeo Castellucci susitiks su žiūrovais.”

  6. Va kaip viskas bus: ŠMC vasario 18-21 d. instaliacija „Rojus”; Meno forte vasario 21 d. „Skaistyklos” videoperžiūra su Castellucci pristatymu; 20 d. po spektaklio susitikimas su žiūrovais.
    Asmeniškai man labai gaila grupės Distemper kurią atrodo teks praleisti :(
    O dėl tekstų nžn. Anksčiau žiūrėdavau į juos kaip į vienai ar kitai audotorijai skirtą įrankį, dabar pradedu abejoti. Gal tiesiog reikia daryti gerai, tiek gerai kiek gaunasi, ir būtent taip, kaip gaunasi. O tada atsiras ir kas supranta, kaip bebūtų keista :) Nes kai stengiesi visaip taikytis į kažkieno skonį (žiūrėti, kam jie (tekstai) bus skirti), tai toks taikomasis gyvenimas ir gaunasi… Bet negaliu ginčytis apie tai dar. Pati neapsisprendžiu.

  7. Pauliau, tu mane antrą kartą pradžiugini įprastai nedžiuginančiomis naujienomis :))) (pirmas kartas buvo kai sužinojau, kad Anthony į Rygą neatvažiavo) :)
    Einu tuomet link Sawadu po truputį.
    Ačiū už info :)

  8. Tikiuosi Arunas/Kertukas nesupyks, kad kol mes švenčiame darbadieni ir gromuliuojame savo ispudzius, idesiu jo el. pastu surasyta nuomone apie vakar ivykusi R. Castellucci spektakli „Pragaras” ir po spektaklio ivykusi susitikima su rezisieriumi:

    Krizinėje Lietuvoje šį darbadieninį šeštadienį galima pamatyti vieną pasaulinio teatro dabarties žvaigždę iš Italijos. VEKS, kurį kiekvienas vaikas Lietuvoje žino kaip didžiausią vagį, šiandien pradeda ne vien Ledo šventę prie Rotušės, kurios programą vakar siunčiau, bet ir nesamos mūsų šalyje teatrinės raiškos pavyzdžio pademonstravimą. Na, kad pirkdami tokius prestižinius, netgi nustebinančiai gerus kultūrinius dalykus, VEKS yra „vagys“, turės dar įrodyti tie, kuriems tas apibūdinimas galutinai aiškus (aš būčiau linkęs tikėti tik dviejų odiozinių jau atleistų personažų „įdirbiu“ ), bet toks spektaklis kaip vakar matyta garsioji klaiskinė DANTĖS trilogijos „Pragaras.Skaistykla.Rojus“ pirmosios dalies interpretacija, verčia turėti į VEKS veiklą ir kitokio aspekto požiūrį…

    Šiandien 19 val. „Pragaro“ pakartojimas. Bilietų kasoje tikrai nėra. Kaip ir tai, kad tikrai jų galima gauti „iš rankų“. Ir kaina yra kaip į 2 „Domino“ teatriuko spektaklius. Tačiau reginys, mano požiūriu, guldo ant menčių visus Domino vaidinimus kartu sudėjus.
    Kaip paaiškėjo po italų bei pasitelktų lietuviškų scenos veikėjų (ne vien žmonių!) parodytos Pragaro vizijos, su manuoju tuo požiūriu sutiko ne visi – baisingai susinervavęs ir negalėjęs nustygti nesibaręs maestro JONAS VAITKUS pats save išvijo iš susitikimo su kūrybine grupe…
    Pabandysiu kažkiek tarstelti minčių, jei jau pradėjau kalbėti apie galimybę šį vakarą pamatyti „kitokį“ spektaklį.
    Režisieriu Romeo Castellucci, pragaras – tai ne gaivališkas „draskymasis“, klykavimas, velniai ar garuojanti smala scenoje. Jo vizijoje – sulėtintas, suteikiantis laiko apmąstymui, veiksmas, kuriame vyrauja ne vien juoda spalva, bet ir ryški šviesa. Tas, žinoma, palydima pagrindiniu režisieriaus-dailininko stilistikos akcentu – vaizdiniu ir garsiniu efektingumu. Nuo visiškos tamsos iki akinančios šviesos, nuo tylos iki kurtinančio elektroninio smūgio iš kolonėlių. Jau pirmoji scena su 10 vilkinių šunų, iš kurių trys „sudrasko“ patį režisierių scenoje, rodosi, yra tik to EFEKTO sukėlimo žiūrovui funkcija…
    Per susitikimą su kūrėjais sužinojau – nieko panašaus. Klasikinis DANTĖS PRAGARAS būtent prasideda scena, kai herojus (pats Dantė) pasiklysta miške ir sutinka tris žvėris – vilką, lūšį ir liūtą. Taigi, paminėta įžanginė scena yra ne kas kita, o gan tiesmukiška knygos interpretacija. (Deja, kada tenka remtis vidurinės mokyklos literatūrinėmis žiniomis, pasijunti tokiais atvejais, ne kaip… )
    Ogi toliau Pragaro interpretatorius jau rodo ne „tai kas rašoma Dantės tekste, o bando įsivaizduoti Dantės kaip žmogaus santykį su šia sfera per jo susitikimus su Vergilijumi“ ir panašiai. Taip, nevengdamas filosofinių materijų, demonstruodamas, kad žino apie ką kalba, sakė pats režisierius, scenografas, aktorius.
    Tačiau būna, kad įsigilinimas ir savo požiūrio aukštinimas šalia kitų, pakiša koja. Taip atsitiko su lietuviško teatro korifėjumi JONU VAITKUMI. Demonstratyviai pavėlavęs, jis be perstojo ėmė pulti kolegą italą ( „ar esi skaitęs Dantę?“. Kai Romeo ramiai ėmė aiškinti rašytojo įtaką netgi italų kalbos vystimuisi ir kad Dantės tekstai nėra nekintantis suvokime meno kūrinys, mūsiškis asas nė nenorėjo išklausyti – „kas galite pasakyti šio režisieriaus pavardę?“ „O kaip jūs manote, vergų choras iš Nabucco – baigtinis, ar nebaigtinis?“. Italui nieko nebeliko tik leptelėti, kad „nepažįstąs VERDŽIO“. Čia jau nebeišturėjo jaunesnis mūsų asas OSKARAS KORŠUNOVAS, pamatęs, kad įsiaudrinusį VAITKŲ būtina „sodinti“, nes niekas nedrįsta: – „mokytojau, argi baigtinis meno kūrinys nėra MIRĘS??“. Į tai garbusis maestro ėmė teigti, kad jam nebėra ko čia veikti ir jis dingstąs…
    Ką gi, po šio visiems sukėlusio ironiškas šypsenas ir kiek nemandagaus akibrokšto (teko akivaizdžiai įsitikinti kad didieji scenoje ne visada yra „dideli“ gyvenime, ypač kai „trenkia amžiniai marazmai“ ), toliau privargęs ir pasiutusių šunų sudraskytas Castellucci dar daug pasakė įdomaus ir prasmingo. Pavyzdžiui kodėl iš Pragaro personažų jo spektaklyje atpažįstamas tik ANDY WARHOLAS (fluxus judėjimo genijus). Sužinojau, kad režisierius šioje asmenybėje įžiūri tokių aspektų, kurių šio dailininko paliktuose kūriniuose nė nepagalvotum esant…

    Jau pajutote, kad šis didokas tekstas skirtas buvo sudominti galvojant apie Jūsų planus vakarui. Beje, iškart po darbo, 14 val. antroji Dantės trologijos dalis SKAISTYKLA rodoma nemokamai Nekrošiaus MENŲ FORTE, iš ekrano. Gali būti, kad mažoje salėje nebetilps norintieji „užmesti akį“ į visai kitokį, siužetišką pastatymą…

  9. Iš tiesų galiu suprasti (bet ne pateisinti) Vaitkaus pasipiktinimą. Castellucci teatras kitoks, jis atsisako užrašyto pasakojimo. Jis atsisako rašytinės pasakojimo, pojūčio perteikimo tradicijos, kaip ir tradicinės pradžios-dėstymo-kulminacijos eigos. Tai kažkas kita ir nors vakarietiškojoj tradicijoj yra įitvirtinęs dalinimasis informacija, Castellucci teatras turi daugiau reikalų su emocija. Šiandien, kai tos informacijos aplink tiek daug, gal tai ir išeitis.
    Tiesa, pasakojimo „Pragare” nesugebėjau nuskaityti, nepaisant to, kad šviežiai perskaičiau Dantę. Net nesu tikra, ar sugebėjau identifikuoti veikėjus. Kas yra Warholas, (jis čia kaip pop ar kaip fluxus, ir kodėl būtent jis?): Keliautojas, Vergilijus ar pragaro dalis? Kur yra pragaras: scenoje ar žiūrovų salėje?

  10. P.S. Skaistyklos žiūrovai iš tiesų netilpo, žadėjo daryti dar vieną peržiūrą kažkada. Tačiau yra pragaro skaistyklos ir rojaus dvd, vakar nusipirkau dramteatry :)

  11. Aš kukliai nuleidęs akis irgi turiu prisipažinti esąs prie tų nenuskaičiusių.. Todėl negaliu sakyti kažko iš serijos „blogai”, nes jeigu kažko nesupranti, tai kvaila vien dėl to sakyti, jog buvo blogai, bet tuo pačiu prisimeni „Tragedia Endogonidia”, kur efektas, kalba buvo panašūs, bet supratimo, nuskaitymo lygis visai kitas. Būtent todėl iš Tragedia išėjau pilnas, o iš „Inferno” tik pilnom akim.

  12. Labai dažnai žiūrint šitą pragarą prisimindavau SSG „Gitaristų pervarymas iš vienos vietos į kitą”, tik čia gitaristus pakeitė aktoriai

  13. Taip, išnagrinėjusiam, kiek tai įmanoma sudėtingąją DANTĖS trilogiją, J.Vaitkus netilpo savyje iš nepasitenkinimo, jog nepamatė 9-ių pragaro ratų ar ko kito. Tačiau jo pyktis atrodė nekultūringai – jis nediskutavo, nekritikavo italą – jis jį niekinančiai puolė. Castellucci, matyt, režisierius, kuris efektų būdu bando gauti rezultatą, kokį įsivaizduoja siejant su pasirinkta tematika. Jeigu jis pataiko į dešimtuką, apima satisfakcija. Be abejo, privalo būti ir nepataikymų. Gal tai bandė pareikšti mūsų vyresnysis režisūros grandas, kuris, tačiau tuo ir pats to nenorėdamas gal būt pripažinti, stojo į senobinio teatrališkumo sampratos gynimą. Taip pulti, reiškia nepripažinti teatro vystymosi modernėjimo linkme…
    Papildysiu dėl ANDY WARHOLO. Castellucci nepaminėjo termino fluxus. Bet aiškino, kad šis supertalentingas kūrėjęs yra jam labai svarbus ir jį nagrinėdamas suprato, kokia tai vieniša ir melancholiška asmenybė buvo (išties sunkiai įtikima, kai žinai kokį linksmą meną Andy kūrė). Ir jam brangus dailininkas kažkaip jo vaizduotėje susiejo su PRAGARO vizija.

    Man asmeniškai toks sulėtintas, leidžiantis pagalvoti kur papuolei, Castellucci PRAGARAS tikrai praėjo. Gal dėl to, jog nebeprisimenu nieko, ką ten Dantė buvo juodu ant balto užrašęs ir šurėjau tarsi į teatrinį efektų show…
    Beje, susitikime tebuvo kokie 8 aktoriai, iš kurių pora vaikų. Gali būti, kad kiti – lietuviai darė reginį scenoje. Besižavint sugebėjimu surepetuoti, tai irgi parodo nesant spektaklį labai jau sudėtingu tvariniu…

  14. ačiū, Arūnai, už papildymą apie Warholą. mes kažkaip visai į kitą pusę nuinterpretavom. hmm.

  15. Buvau toli nuo Castellucci interviu metu, tai nelabai užmačiau, kad ten Vaitkus taip vaitojo, bet taip sau ir pasakiau: klasikai puola. Ir tu supranti, kad bukai. Ir kiti supranta. Tik patys klasikai ne.

    Dėl Andy Warholo. Nežinau ar Aistė tai ir norėjo pasitikslinti ar ne, bet.. Tiesiog nelabai man užstrigęs AW laikymas fluxus genijumi, Pop Art – taip.

    O aktoriai, taip, didžioji dauguma buvo lietuviai. Jeigu neklystu, mačiau po spektaklio, kaip tarp kitų, savo atžalos laukė dainininkas Svaras.

  16. Mane labiau domino apskritai Andy vaidmuo ir reikšmės Castellucci spektaklyje. O abejonės dėl Fluxus tai pakeliui :)

  17. Kadangi iš susitikimo išėjau prabilus Koršunovui, taigi nesulaukęs kada išeis Vaitkus, nustebinusią mintį apie Warholo liūdnumą praleidau. Mano interpretacijos linko link pop menininko (turiu omenyje žinomo menininko) pasirinkimo su jam priskiriamais visiems pragare atsidūrusiems atributais.

  18. Castellucci dar aiškino savo ryšį su Warholu. Bent jau sakė, jog labai giliai yra išnagrinėjęs jo kūrybą. Ar buvo asmeniškai pažįstamas, arba nesakė, arba praleidau.

  19. Na, as kruopsciai ruosiausi spektakliui – perskaiciau “Pragara”, bet is tikro nusivyliau spektakliu. Sutinku su rezisieriumi Vaitkumi, kad tai nera Dantes Pragaras, tai – Castellucci Pragaras. Taigi Dantes vardo naudojimas yra tiesiog klaidinanti reklama. Nebent trys sunys puolantys rezisieriu yra trys pagrindines aistros ar nuodemes – vilkas, liutas ir lusis, kurias Dante sutinka “Pragaro” pradzioje tamsiame miske.

    Bandziau rasti spektaklyje nuodeme ir atpirkima – bet teradau tik tuscias instaliacijas – tokias kokiu jau esu prisiziurejusi musu Vilniaus Siuolaikinio meno centre. Bet matyt toks jau tas siuolaikinis, modernus teatras – kur forma svarbiau uz turini… Siaip ar taip, man, tokiai neisprususiai, musu Nekrosius ir Korsunovas yra daug kartu idomesni!

  20. Romeo Castellucci teatras: pragaras be žodžių (Eglė Obcarskaitė, VŽ „Savaitgalis”):

    Po spektaklio vykusio pokalbio su žiūrovais metu savo kritiką išsakė lietuvių teatro metras režisierius Jonas Vaitkus. Jis sakėsi spektaklyje pasigedęs Dantės aprašytos istorijos ir nemanė, jog menininkas turi teisę laisvai interpretuoti pasirinkto klasikinio kūrinio temas. Spektaklį lietuvių režisierius pavadino ne Dantės, tačiau Castelluci „Pragaru“. Kūrėjas iš Italijos tam pritarė – žinoma, tai jo paties interpretacija. Juolab kad žodis „pragaras“ – ne Dantės išradimas. Pragaras, anot Castellucci, egzistuoja daiktų paviršiuje ir tarp žmonių.

    Diskusiją nutraukė lietuvių teatro režisierius Oskaras Koršunovas, sakydamas, kad menininkas turi teisę interpretuoti ir Dantę, ir Šekspyrą, ir kitus klasikus. Klausimas apie menininko teisę tai daryti kyla tada, kai teatre literatūros laikomasi kaip ideologijos. Jei ši ideologija tampa svarbesnė nei kūrėjo vidinis jausmas, jo vaizduotė, tada kyla konfliktas. Lietuviškame teatre, anot p. Koršunovo, šis konfliktas labai rimtas – lietuvių teatras, jo žodžiais, niekaip „neišlipa iš literatūros“.

    Visas tekstas: http://vz.lt/Default2.aspx?ArticleID=bdf69898-55ad-4697-bc18-b4cfb58a553c

  21. to Kristuolyte: O kaip dėl vaikų stikliniame kube? Juk tai yra aiški nuoroda į priešpragarį (limbą), kur patalpinti nekrikštyti vaikai, kaip dėl scenos, kai aktoriai vienas kitą „žudo” (ar tai ne ratas, kur kenčia žudikai, arba gal netgi tiksliau – išdavikai? Juk prieš perrėždami gerkles, jie vienas kitą tarsi apkabina), o kur neištikimybės tema, kai vaikinas negali išsirinkti tarp dviejų moterų ir dabar amžinai kenčia gręžiodamasis tai į vieną, tai į kitą. Ir galiausiai – baltas žirgas (Jėzaus simbolis), kuris prikelia mirusiuosius (ar ne atpirkimas?). Juk Dantės „Pragare” pasakojama, jog į pragarą po nukryžiavimo nusileido ir Jėzus Kristus… O kur dar Andy Warholo figūra ir titrai: „Aš Andy Warhol…”, juk giesmėse daugelis sielų prisistato vardais ir pasakoja savo gyvenimo istorijas. Žodžiu, tai nebuvo jau visiškai tokia laisva Castellucci interpretacija, bet kartu ir ne „pažodinis” „Pragaro” pastatymas, ko, matyt, tikėjosi Vaitkus. Tai buvo dviejų genijų – Dantės ir Romeo – susitikimas sapne.

  22. Kita vertus, baltas žirgas gali būti ir Antikristo ženklu, apsimetėliu ir pan. Manau, prasmės čia jau skleidžiasi pačios.

  23. Manau kad geriausias vaizdas is visu trilogijos daliu buvo butent ROJUS. Castelucci aiskiai parode kad Rojus mumyse, o toms kojytes gal del to ir stripinejo ant saltu grindu, nes dar nepateko i roju ir laukia skaistykloje (cia pastaba Sabasevicienei). O Pragaras buvo visiskas shh… As sutinku kad rezisierius genialus ir tobulas, bet sis spektaklis buvo pilnas nuvalkiotu ir primityviu vaizdiniu (Warhole ideja seniai iseksploatuota), siekianciu tik pritrenkti ziurova vaizdiniais, kurie nieko nesako. Simboliai kazkokie neaiskus. Tik ROJUS buvo vertas demesio.

  24. to jautis: Čia tas pats, kas pasakyti, jog „meilės idėja, meilės tema” mene (kine, teatre ir tt) nuvalkiota ir „išeksploatuota” (koks gamybinis žodis), tai nebekurkim ir apie tai? Nes su ta „Warhol idėja” (kad ir kas tai bebūtų) kažkaip man panašiai ir nuskambėjo. Hm.

  25. visi nekantraujam Warhol`o plačiai paplitusios idėjos išplėtimo šiuose komentaruose!
    O Rojus man susižiūrėjo labai paprastai – pažiūrėkit, koks ryškus ir margas Pragaras, prigrūstas vaizdinių, garsų ir reikšmių. Tuo tarpu štai į tokį Rojų eis Castellucci (ir aš norėčiau) – į tylą, ramybę, baltumą su trupučiu šiltos tylios gyvybės… Nepamirškim, kad Castellucci kalba apie šias dienas, kai Pragaras su liepsnomis nebebaisus, o Rojus su skraidančiais ružavais debesėliais ir nenutylančiom arfom (koks skirtumas, kas atlikėjai) negeistinas, nes ir taip viskas užknisę. :)

  26. Čia kaip su „Lūšnynų milijonieriumi”, kurį vienas veikėjas nurašė, nes… „8 oskarai? už filmą, kurį keliose vietose nuspėjau kaip tolau klostysis įvykiai?”

  27. daug triukšmo dėl… triukšmo. jei pvz. kas nors pavožtų tave po balėjka ir gerokai ją padaužytų – irgi dvi dienas negalėtum atsigauti. štai taip aš ir vertinu Castelučio „teatro” (oh please) „emocinį poeveikį”.

  28. efektas. būtent. šaunūs triukai ir blizgučiai. tik atvirkščiai.

Komentuoti: ap Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.