Dar pernai rašiau apie du Romo Lileikio projektus, kuriuos, manau, turėtų žinoti kiekvienas – „Requiem” [1996] ir „Kiaulės sakmė” [1992]. Mažai kam žinoma, kad tarp šių unikalių darbų įsiterpė ir dar vienas – 1995 metais išleistas „Evangelija nuo Romo”. Panašumas su ankstesniais darbais, kad ir apie šį internete informacijos faktiškai nėra – tik tiek, jog toks daiktas iš tiesų egzistuoja. Skirtumų nepalyginamai daugiau. Jeigu kitus du minėtus darbus galima vadinti ir eksperimentiniais, ir ribas plečiančiais, tai „Evangelija pagal Roma” – tiesiog savas albumas.
Be Audriaus Balsio, Romas čia tikėtina susikvietė visą (pagrinde Užupio) savo chebrą: V.Labutį, V. Kernagį, P.Vyšniauską, K. Smoriginą, A. Žebrauską, P. Meškėlą, Nedą Malūnavičiūtę, L. Šinkarenko, etc.
Aukščiau – žymioji „Kalifornija”. Kadais berods vyno reklamai susuktas reikalas šiame albume suskamba kiek kitaip nei jeigu klausytume galvodami, kad tai atlieka kabaretas „Tarp girnų”. Tiesiog albumo kontekstas pakylėja ją šiek tiek į aukštesnį lygmenį, kad ir kaip snobiškai tai beskambėtų. Labutis, Vyšniauskas, Šinkarenko, o ir pats Romas Lileikis bei Audrius Balsys savo vardais užtikrina, kad tai nėra tik eilinė ant greitųjų padaryta chaltūrėlė.
Nors internete be „Kalifornijos” nieko iš jo rasti nepavyko, neabejoju, kad dar kai ką girdėti teko. Žinot tą šiek tiek paslaptingą Kernagio „Tik niekam nieko nesakai, tiktai pakyli išeini… < ..> Į tamsą juoda katė nubėga, greideris uoliai nuvalo sniegą ir viskas prasideda ten, kur kažkam pabaiga”? Jeigu neteko, bus gražus atradimas, o prieš išgirstant Kernagio versiją, galima paminėti ir tai, jog albume tuos pačius žodžius savaip pateikia ir Kostas Smoriginas. Jeigu iš pradžių atrodo, kad dvi „Tik niekam nieko nesakai” albume atsirado neapsisprendus kurią įtraukti arba nenorint įžeisti atlikėjų, tai vėliau matai, kiek emocionaliai jos skirtingos… Viena viltingai paslaptinga, kita lyg po metus nepaliekančio lietaus.
Ir, žinai, kartais aš pagalvoju, kodėl taip ilgai neužsiminiau apie šį albumą? Ir tada prisimenu citatą, jog „kalbėti apie muziką, tai tas pats, kas šokti apie architektūrą”. Tai ne visada teisinga, bet kai muzika yra sava, sielai, iš širdies, tai geriausia ne skaityti mintis apie ją, bet žiūrėti į klausančiojo akis.
***
Kadangi albumo jau seniausiai nėra prekyboje, mielai pasidalinsim nuoroda iš kur jį atsisiųsti perklausai. Parašykit info[@]g-taskas.lt ir kantriai laukit atsakymo. Tas pats galioja ir prašiusiems nuorodų į kitus albumus – reikia iš naujo įkrauti, nes ankstesnieji kažkur dingo.
Hehe, turiu išaugotą kasetę..
Sesuo perdavė kažkada, klasiau nuo mažumės. Atsirado kompaktai, nebėr kaip klausyt.. Tenka pačiai paėmus gitarą brazdint kaskart kai norisi išgirst kaip niekas niekur niekada, kaip tąkart snigo, kaip grįžo mama, kaip lijo lietus..
Labai nuostabus albumas. Šaunu, kad kažkas prisimena ir dalijasi.
Ir beje, kasetės viršelis toks pat mielas ir šiltas, chrominių spalvų, kaip ir albumas. Brandus tvirtas potėpis.
Tu uždek savo langą tiems, kurie neužmigo, kurie dar nemiega, kuriems ilgi keliai – ir taip trumpa, taip trumpa diena…
Bastymasis po Europą vėlyvais 1990-aisiais ir ausinėse šitos dainos. Ogi keista – pradžioje man jos nebuvo kažkas. Bet kuo labiau bėga laikas, tuo labiau supranti jų vertę.
Ir aš dar turiu kasetę. Bet ir dabar šalia padėtam MP3 grotuve šios MP3 guli. Įsijungiau.
Beje, man buvo labai gražu, kad šiemet per, rodos, Kovo 11 koncertą Smoriginas, Neda ir Meškėla atliko „Imk mano ranką, brolau” su a.a. Kernagiui skirtu juodu kaspinu papuoštu mikrofonu. Man visada norėjosi daugiau tokių dainų.
Labai geras palyginimas apie kalbėjimą ir šokius apie architektūrą…
Evangelija nuo Romo tai kažkas tokio… neįtikėtino net… Man tai vienas geriausių muzikinių projektų. Nors pavadinti tai „muzikiniu projektu” per paprasta…
Kur gauti šiandien tą muziką? Kas pasidalins?…
https://www.pakartot.lt/album/evangelija-nuo-romo