Ši jauna daug žadanti kompanija iš Klaipėdos neslepia, jog be proto žavisi Depeche Mode ir stengiasi į juos lygiuotis, tačiau kaip daugumai kitų, tiek lietuviškų, tiek užsienio atlikėjų, tas lygiavimasis akivaizdus, bet nepasiekiamas, toks apie kurį melomanai juokauja: į depešus gali lygiuotis kiek nori, bet vis tiek būsi tik De/Vision. Royce šis juokelis taip pat gali būti taikomas, tačiau jų debiutinis albumas nėra labai prastas. Sakau tai, atsižvelgdamas net į tai, jog žiauriai nemėgstu lietuvaičių, dainuojančių ne gimtąja kalba.

Debiutinis Royce albumas „Black Lights” tikrai dėmesio. Kad ir todėl, jog keli Royce kūriniai lengvai susiklausytų tame pačiame rinkinyje su minėtais De/Vision ar And One, Pet Shop Boys, Hurts ir Camouflage šio amžiaus įrašais. Žodžiu, šis kiek ilgesnis nei pusvalandžio įrašas greitai neįkyri, tačiau po kelių perklausų jau randi trūkumus, kuriuos tiesiog norisi pačiam panaikinti. Vieni esminių – aranžuočių paprastumas, mušamųjų monotonija, muzikinio audinio minimalizmas, kompozicijos vystymo nebuvimas, jausmas, lyg grupė turėjo ribotą laiką įrašų studijoje, todėl nebuvo kada uždėti dar vieno kito efekto, nebuvo galimybės pažaisti su garsais, paeksperimentuoti, įrašyti kelias vieno kūrinio versijas ir atrinkti geriausias. Tad didžioji dalis „Black Lights” takelių pulsuoja tuštuma, kurią galima pavadinti demo versija, ir ją klausant norisi palinkėti grupei, esant galimybei, patiems perrašyti šį albumą ar duoti kitiems atlikėjams remiksuoti, nes darbinė medžiaga (ypač vokalinė) tikrai gera.

 Labiausi buvo: „Freak Show” – krislelis styginių ir fortepijono, kad ir negyvų, šį šou pagyvino ir įstrigdė galvoje, „Coming Home” – tiesiog, visad gera grįžti namo, tad jaučiu silpnybę dainoms apie tai ir „Beast” – nors tai ir visiškas depešų klonas (paspėliojame kurio gabalo, man panašiausias į „Ghost”), bet klausosi gerai.