Jau vasarą, skaitydama anonsinius pranešimus spaudoje apie rudens Naujosios dramos akcijos‘09 renginius, žinojau, kad viename iš jų būsiu bet kokiomis aplinkybėmis. “Vyšnių sodas” – projektas, kuris intrigavo viskuo vos apie jį išgirdus. Pirmiausia tuo, kad vienas originaliausių šiuolaikinių Europos režisierių, suomis, Kristianas Smedsas, šiame projekte pakvietė kartu dirbti visiškai skirtingų kartų ir teatro mokyklų aktorius: Vytautą Anužį, Aldoną Bendoriūtę, Juozą Budraitį, Dainių Gavenonį, Iriną Filipovič, Rasą Samuolytę, Beną Šarką, Virginiją Kelmelytę, o taip pat režisierius: Paulių Budraitį, Gytį Padegimą ir Joną Vaitkų. Kūrybinę grupę papildė dailininkė Jūratė Paulėkaitė, operatoriai Ville Hyvonen (Suomija) ir Lennart Laberenz (Vokietija) bei jauni muzikantai: Rakelė Chijenaitė, Aurimas Galvelis, Justas Kulikauskas ir šuo Lokis. Tokia spalvinga, iš visos Lietuvos ir kitų pasaulio kampelių suburta, kompanija dvi savaites repetavo “Vyšnių sodą” viename Vilniaus priemiesčio sode. Tai buvo antroji aplinkybė, kuri kėlė visų susidomėjimą šiuo projektu: spektaklis perkeliamas iš įprastinių teatro erdvių į tikro sodo foną.
Trečiadienio vakarą nuo Katedros aikštės pajudėjo du sausakimši autobusai: viename sėdėjo spėję įsigyti bilietus, antrame –lietuviškojo teatro grietinėlė. Pats režisierius K. Smedsas prieš kelionę į „Vyšnių sodą” trumpai pristatė, kas laukia nuvykus į vietą – į namelį, kuriame bus atliekamas unikalus jam session, jungiantis įvairių kartų menininkus ir skirtingus menus – teatrą, kiną, muziką, performansą. Pačiame namelyje tilps tiks apie 20 žmonių, o visi likusieji gaus kėdę, su kuria turės įsitaisyti kažkur sode priešais didžiulį vaizdo ekraną.
Paslaptingajame sode žiūrovus pasitiko patys aktoriai, balkone griežė “orkestrėlis”, ant laužo virė arbata. Režisierius Gytis Padegimas ragino visus patogiai įsikurti, pasigrožėti šalia tekančia upele ar pasiraškyti obuolių. Atmosfera nuo pat pradžių kuriama “sava”, lyg būtume atvažiavę pas draugus į sodą kepti šašlykus.
Netrukus prasidėjo pirmasis “veiksmas”. Beveik viso spektaklio metu, namelyje vykstantį veiksmą matome keturių kamerų filmuojamais rakursais. Kartais kamera lyg žaisliukas atsiduria aktorių rankose, kas labai pagyvina filmuojamą vaizdą. Sodo namelio svetainė nematoma riba padalinta į dvi dalis. Vienoje pusėje aplink stalą sėdi aktoriai, kitoje – keletas žiūrovų, o dar kažkur tarp jų – įsimaišiusi filmavimo komanda. Ribų, kas kur prasideda, kur baigiasi, nėra ir tai ne pirmoji bei, toli gražu, ne paskutinė tą vakarą išreikšta metafora apie šiandieninį teatrą. Tarp visos pakankamai susigrūdusios kompanijos dar kažkaip prasibrauna dvi muzikantės. Viena laiko natas, antroji smuiku griežia elegišką kūrinį. Muzikos fone filmavimo kamera pritraukia iš arčiau sienas, nukabintas garsių aktorių, režisierių, rašytojų ir kitų žymių kultūros veikėjų nuotraukomis, tarp kurių galima pamatyti amžinatilsio popiežiaus, Vytauto Kernagio, Sauliaus Mykolaičio ar Vladimiro Vysockio fotografijas. Taip tarsi atiduota pagarba tiems, kurių jau nebėra mūsų tarpe, bet, kurie kadaise savo darbais, veikla darė įtaką ne tik Lietuvos teatro raidai, bei ir visai mūsų kultūrai ar – net viso pasaulio.
Aktoriai pradeda savo pasirodymą dar vienu neįprastu teatre veiksmu – prisistatymu. Čia jau išryškėja esminė šio projekto idėja, kad kiekvienas aktorius šiandien atstovaus/ vaidins ne ką kitą, o – pačius save. Pasitelkę čechoviškus personažus, kiekvienas vaidins sava stilistika, savo amplua, kiekvienas išreikš savo vienatinį požiūrį į teatrą, į vaidybą, į gyvenimą. Nuo prisistatymo akimirkos buvo aišku, kad išvysime teatrinį koliažą, apjungtą Čechovo pjesės, kuriame pati pjesė bus tik priedanga išsakyti “kokį vaidmenį aš atlieku šiandieninio teatro kontekste.”
Kiek vėliau prie šios margos kompanijos prisijungia aktorė Virginija 
Kelmelytė, atliekanti Ranevskajos vaidmenį. Atliekanti ne tik šiame projekte, bet – gyvenime. Paryžiuje gyvenanti aktorė, prieš penkiolika metų iš Lietuvos išvyko apimta žaibu nutvieskusio jausmo. Dvi dukreles svetur auginanti aktorė į Lietuvą grįžta aplankyti čia likusio sūnaus iš pirmosios santuokos ir išsiilgto gimtojo krašto. Ši gyvenimiška paralelė buvo įtikinama priežastis pakviesti, jau nemažai prancūziškų manierų įgijusią, aktorę dalyvauti “Vyšnių sodo” projekte vaidinant pačią save.
Įdomus niuansas – mano mėgiamo liokajaus Firso personažo vaidmens nuspręsta niekam nepatikėti. Viso spektaklio metu Firso vaidmenį “atliko” a.a. L.Noreikos portertas, laikomas Juozo Budraičio rankose. Pasak projekto organizatorių, Laimonas buvo pirmasis žmogus, su kuriuo Kristianas Smedsas kalbėjo apie šį projektą, ir jis labai norėjo jame dalyvaut, bet, deja, nesulaukė..
Tiesa pasakius, apie kiekvieną aktorių ir jo santykį su savo vaidmeniu būtų galima prirašyti po atskirą puslapį, bet neišsiplečiant akcentuosiu tik tai, kad tikrai visuose jose buvo galima atpažinti pačio atlikėjo gyvenimo istoriją, kūrybinį braižą. Tai įmanoma tik turint individualų stilių, aiškias vertybes bei savotišką požiūrį į teatro meną. Kaip teigia projekto organizatoriai, “jie yra tikrasis „vyšnių sodas“, kaip kūrybinės bendruomenės utopija šiandieniame pasaulyje. Jų buvimas kartu – trumpalaikis, kaip sodo žydėjimas”. Todėl visas kūrybinis procesas yra filmuojamas ir iš nufilmuotos medžiagos kuriama originali audiovizualinė instaliacija. Jos dėka momentinė „Vyšnių sodo“ dabartis virsta atmintimi, kuri nuolat yra šalia.
Pertraukoje tarp pirmųjų veiksmų žiūrovai buvo kviečiami vaišintis arbata iš katiliuko, rusiška degtine ir šakočiu. Tarsi primindami apie tarybinių laikų įprastas stalo vaišes. Paskutiniame veiksme Benas Šarka guvernantės fokusininkės, Šarlotės Ivanovnos, vaidmenyje pademonstravo mums įprastinius performansinius fokusus su ugnimi, po kurių, dūmų pripildytame, sode šamaniškam šokiui susirinko visa vaidybinė grupė. J. Vaitkus, atlikęs dvaro pirklio vaidmenį, visus svečius ir “dvaro šutvę” išgrūdo už sodybos vartų, o po kelių minučių naujasis sodybos šeimininkas visus vaišindamas šampanu pakvietė atgal vidun, kur prasidėjo paskutinė vakaro dalis – after party. Ar tai tik nebus simbolis to, kad uždarę vartus senosioms teatro tradicijoms, atveriame naują Lietuvos teatro kūrybinį etapą, kupiną naujų ieškojimų ir atradimų? Etapą, kuriame teatras jau neapsiriboja vienu meno žanru, o lygiavertiškai teatro projektuose jau vis dažniau įpinamos kino, muzikos ar net šokio meno šakos. Tokia kelių meno sričių sintezė vis dažniau neapsiriboja vien teatrų salėmis ir savo dislokacijos vietas drąsiai perkelia į naujas, iki šiol teatrui neįprastas, erdves.
Magišką trijų devintukų vakarą, apsigaubę pledais, rankose laikydami puodelį, “pagardintos” žiupsneliu degtinės, arbatos, nuostabiame gamtos prieglobstyje buvę žiūrovę išgyveno ypatingą įvykį, gilią, jaudinančią meditaciją, praeities ir šiandieninio teatro sintezę, hipnozę, iš kurios karts nuo karto “pažadindavo” aktorių pokštai ar kaimynų šunų lojimas.
Girdėjau, kad tas nuostabiai šarmingas kampelis priklauso teatro globėjų Lietuvoje, Liugų, šeimynai. Atrodo, visai nekeista, kad tokie svarbūs, jaudinantys teatriniai procesai gimsta būtent šiame kieme. Ačiū jiems už svetingumą ir tą puikią atsvarą valstybiniams teatrams, išgyvenantiems šiuo metu atvirkštinį “sodybų tuštėjimo metą”: kol nacionalinis dramos teatras eklsplotuojamas asmeninėms A. Večerskio puotomis, Lietuvos teatro žiedas skleidžiasi A. Liugos komunaliniam sode:
Cherry Orchard 2009 from Smeds Ensemble on Vimeo.
Jurga, liokajų Firsą „vaidino” a.a. Laimonas Noreika, ir jo portretą rankose laikė Juozas Budraitis. Laimonas buvo pirmasis žmogus, su kuriuo Kristianas Smedsas kalbėjo apie šį projektą, ir jis labai norėjo jame dalyvaut, bet, deja, nesulaukė..
Budraiti tai atpazinome, bet Laimono jauno fotografijoje, tai nelabai. matyt kiekvienas matome tai, ka norime matyti.
OK, koreguojame :)
Nesuprantu,kam kuriami tokie „spektakliai”,jei į juos nėra jokios galimybės patekti(teatro”grietinėlė”,prigrūsti autobusai ir pan.)?Kam-sau?Bet aš juk esu žiūrovas-kaip ir daugelis kitų,mėgstančių teatro naujoves…Ar jau spektaklio kūrėjui žiūrovas-ne rinktinis ar sėkmingai spėjęs įsigrūsti į autobusą-tapo nebeįdomus(maždaug-„ai,pasiskaitys gerą recenziją ir gana”)?Kam tokie „vienadieniai”projektai?Ką norisi nustebinti?Bet juk atvirkščiai-nieko nenustebinsi,na tik tuos „savus” 100 žiūrovų,o kiti-už „vyšnių sodo tvoros”…Gaila.
Visiškai pritariu nea. Po tokių „performancų” Lietuvoje, skaitai apžvalgas lyg apie kažką vykusį Aliaskoje. O kas vyksta Aliaskoje, man nelabai įdomu, tiesą sakant..
Brangieji, bilietą į Vyšnių sodą nusipirkau tiketoje kaip ir visas likęs, mirtingųjų tokių pat kaip aš, pilnas autobusas (turiu omenyje tą antrąjį autobusą, po „grietinėlės”). Tik aišku domėjausi bilietų įsigyjimu truputį anksčiau nei tą patį vakarą.
O antras pastebėjimas, kad vakarą prieš tai vykęs „Frankenšteino projektas” neprasidėjo tol, kol nebuvo sutalpinta visa minia studentų, neturėjusi jokių bilietų. Dar kaip tik pasidžiaugiau organizatorių geranoriškom pastangom, kad tikrai visi LABIAUSIA norintieji pamatytų šituos neeilinius projektus. Neabejoju, kad būtumet pakliuvę ir jūs, jei mažiau bumbėtumėte, o bent pabandytumėte tai padaryti.
Kiek žinau „Vyšnių sodas” turėtų būti kažkada pakartotas, nežinau ar tuo pačiu pavidalu ar kitu, bet tikrai turėtų. Tad jei tikrai esate teatro mėgėjai, sekite naujienas ir bent kartais užsisakykite bilietus iš anksto.
Kita vertus aš manau, kad būtent „Vyšnių sodas” ir yra labiau teatromanams nei eiliniam žiūrovui. Šalia manes sėdėjes vaikinukas nuolat bumbėjo, kad nieko nesupranta kas čia vyksta, kodėl čia vyksta, kodėl teatras rodomas ekrane ir t.t.. NE teatromanas nesupras šiame projekte daugelio simbolių metaforų, kurios visos šiame projekte ne apie Čechovo „Vyšnių sodą”, o apie teatrą. Gink dieve nesakau, kad aš lygiuojuosi į tų „viską supratusių gretas”, bet aš tikrai suprasčiau organizatorius jei jie šį projektą organizuotų grynai vien teatralų tarpe. Nes tai pirmiausia projektas skirtas jiems apmąstyti apie teatro praeitį ir ateities horizontus, o eiliniui žiūrovui teatras apie teatrą, klausimas ar labai aktualu..?
Jurga, yra ir paprastų žmonių, kurie nepasiruošę dėl spektaklio nusipirkti granatą ir grąsinti susisprogdinti, jeigu nebus įleisti. Gali skubėti bilietus pirkti kiek tik nori, bet vietų yra vis tiek ribotas skaičius. Pamenu kartą laukiau, kada pasirodys bilietai į „Faustą” ir po poros savaičių sekimo vieną dieną praleidau, o jau kitą bilietų nebuvo. Aišku, čia ir vėl galima pakalbėti iš serijos „ką padarysi dėl savo svajonės”, bet kai kas tiesiog nori nusipirkti bilietą ir pasimėgauti. Tad tiesiog nereikia vėliau verkti, jog teatras Lietuvoje badauja. Iš Mandrijauskaičių neišgyvensi – faktas.
Pauliau, mes tavo požiūrį „einu tik ten, kur pakvietimus/bilietus atneša man ant sidabrinės lėkštutės” tai žinome labai gerai. O aš tau dar kartą kartoju, kad šitas projektas ir nebuvo orientuotas į tokius, kurie dėl jo negrąsina susisprogdinti jei nebus įleisti. Neorientuotas į masinį žiūrovą ir tuo labiau neorientuotas į užsidirbimą iš viso šito. Manau pirmiausia šis projektas buvo organizuotas jame dalyvavusiems aktoriams ir režisieriams, kurie pavasari dvi savaites tame sode gyveno, diskutavo ir kūrė. Tai aš labiau pavadinčiau menininkų stovykla, kuri savo pasistovyklavimo rezultatus šiek tiek ištraukė viešumon ir apvainikavo rugsėjo 9 vykusiu performensu.
Ir man Jūsų purkštavimai tai juokingi. Jei sumanymas buvo visa tai organizuoti sode, tai vien dėl to, kad šį projektą pažiūrėtų dešimt kartų daugiau žiūrovų, reikėjo tą projektą organizuoti Vingio parke ar žalgirio stadione??? Latvių režisierių Alvį Hermanį gal irgi apkaltiname tuo, kad jis rodo spektaklius mažakvadratiniuose butuose, kur telpa kelios dešimtys žiūrovų ir bilietus reikia užsisakyti metus į priekį? Sumanymas yra sumanymas, net jei jis skirtas penkiems žmonėms. Kas norės, tas papuls tarp tų penkių. O kas norės tik „šiaip sau”, tai tegul užsisakinėja bilietus į ten kur bilietų visada yra.
Atrodo kalbu apie tai, kaip norėjau NUSIPIRKTI bilietą į „Faustą”, bet vis tiek, Jurga, kuri mane mokė į jį patekti nemokamai – meluojant, jog esu aktorinio studentėlis neturintis pinigų, kalba apie mano požiūrį…
Šio ir panašių projektų problema yra ta, kad likus kelioms dienoms iki renginio, spaudoje pasipylė pranešimai apie būsimą unikalų reginį. Tai kam jį promint, jeigu nieks jo negali pamatyti? Tai ir atrodo, kaip pakazūcha, pinigų plovimas. Kam čia kalbėt apie Hermanį, kurio čia nebuvo ir į kurį po bilietų išpardavimo fakto niekas nekvietė? Ir nežinau, kaip toks požiūris prisideda prie kultūros prominimo? Čia tas pats, kas atsivežti kokią indie grupę, į jos koncertą pasikviesti ore, pravda ir uroboro rašytojus, o paskui viešai paskelbus apie kitos indie grupės atvežimą, stebėtis, kodėl niekas į koncertą neateina? Kultūra skirta tik grietinėlei, tokia ir liks. Man ir daugumai mano aplinkos žmonių tokios nereikia.
Pauliau, tiek man, tiek tau, abu puikiai žinom, kad nėra problemų nusipirkti bilietus į vertus dėmesio renginius. Tad kai aš tau patarinėju kaip patekti į tam tikrą renginį apsimetus aktorinio studentu, tai būna tie atvejai kai jau kitų kelių nėra patekti, nes visi bilietai parduoti ir belieka paskutinis kelias, prašytis pasėdėt ant laiptų. Tad nepainiok čia skirtingų dalykų. Aš kalbu apie tai, kad kai kurios asobos tingi subinę pakrutinti, kad papultų į tuos išskirtinius mažažiūrovinius renginius, tai todėl ir nepapuola.
O kodėl tie mažažiūroviniai projektai buvo paskutines dienas labai prominami, aš negaliu tau atsakyti. Nes man pakankamai promo užteko jau kelis mėnesius iki šio šio projekto, kad pakankamai anksti susivokčiau gaudytis bilietų. Nes taip jau yra šiame gyvenime, kad mūsų ausys girdi ne viską, bet tikrai išgirtsa tai, ką mums reikia ar tai ką norime išgirsti.
Kažkas yra pasakęs, kad Audronis Liuga iš tiesų organizuoja elitinius festivalius, aukštos meninės vertės ir mažoms auditorijos. Bet esu tikra, kad tai vyksta ne dėl to, kad jis alergiškas didelėms salėms, o matyt dėl to, kad didelėse salėse nesusirenka pakankamai elitinės auditorijos. Apie tą pačią problemą kalba ir Eimuntas Nekrošius, jog intelektualios, išprususios publikos didžiausiame mūsų šalies mieste galima surinkti vos porai seansų, visiems kitiems reikia pramoginio teatro.