RYUICHI SAKAMOTO: CODA (rež. Stephen Nomura Schible, 2017)

Muzikai reikia taikos.

Japonas Ryuichi Sakamoto puikiai žinomas melomanams ir kinomanams. Jo kultinė melodija iš „Merry Christmas Mr Lawrence“, kuriame vaidino ir pats Sakamoto, manau, girdėta net tiems, kurie nežino, kas buvo kūrėjas ir kokiam tikslui buvo skirta.

„Ryuichi Sakamoto: Coda“ siekiama pristatyti visą kompozitoriaus portretą, tačiau visuma gavosi kiek kapota, apribota temomis apie Sakamoto karjeros kelią, socialines-politines pažiūras ir dabarties aktualijas, tačiau tas nenuoseklumas suteikia savito vitališkumo, leidžia dokumentinį filmą priimti kaip atskirą meno kūrinį, režisieriaus Stephen Nomura Schible išsikeltą ir įveiktą iššūkį. Siužetas nesilaiko griežtos chronologijos, tai nuo čia ir dabar peršoka į praeitį, į kūrėjo karjeros pradžią, tai vėl grįžta į nūdieną, kurioje susiduriama su esaties skaiduliais, tačiau tas šokčiojimas nuostabiai suvaldytas.

Didelį dėmesį filmas skiria Sakamoto pilietinei pozicijai – kovai prieš atominę energetiką, atominį ginklą. Pirmosios kadrų minutės perteikia kūrėjo nepasitenkinimą ir susirūpinimą savo šalies valdžia, kuri nesiima jokių priemonių siekiant mažinti atominių elektrinių skaičių, sustabdyti jų veikimą. Jis pats dalyvauja protesto akcijose, kalba apie tai per savo pasirodymus, interviu.

Iš atominės tematikos istorija muzikaliai ir logiškai pereina prie Sakamoto kūrybinės virtuvės ir dabarties, kurioje atlikėjas pasakoja apie susirgimą gerklės vėžiu, jo pirmąją reakciją, negalėjimą susitaikyti su liga ir pasikeitusiu gyvenimo ritmu; apie gydymą, kuris sustabdė keliasdešimties metų nepertraukiamą kūrybinį darbą ir kasdienybę apsupo nesibaigiančiu nuovargiu, saujomis tablečių ir precizišku gerklės švaros palaikymu. Tačiau režisieriaus Alejandro G. Iñárritu pasiūlymas, koks gali pasitaikyti tik kartą gyvenime, Sakamoto grąžina prie muzikos kūrimo…

Taip „Codo“ ilgesniam laikui apsistoja ties muzikine kompozitoriaus gyvenimo puse, kurioje ir Tarkovskio kinematografijos indėlis, ir už durų į stiklinę krintančių lietaus lašų įrašai, ir cunamį išgyvenusio fortepijono prikėlimas, ir gyvosios gamtos natūraliųjų garsų žvejyba – visa tai leidžia naujai/kitaip išgirsti Sakamoto albumą „async“ (kuris iki šio filmo visiškai nebuvo palikęs teigiamo įspūdžio).

Dar gauname pluoštą įdomios informacijos iš Sakamoto kurtų garso takelių filmams, tačiau filme galima pasigesti (aš ir pasigedau) Sakamoto asmeninio gyvenimo faktų iš vaikystės, paauglystės, jo šeimos, auklėjimo, brandos kančių, lieka neaišku, ar pats buvo /yra sukūręs šeimą ar ne. Tik prabėgomis užsimenama ir apie meninės veiklos pradžią: ogi grupė Yellow Magic Orchestra, kurioje grojo ir Sakamoto, Japonijoje turi kultinį statusą (nors apie šį fenomeną, matyt, galima atskirą filmą sukurti), šios grupės jau pirmuosiuose kūriniuose 1978-aisiais buvo galima išgirsti pagrindinių temų motyvus, kurie vėliau metamorfavosi į fortepijonines struktūras, atnešusias Sakamoto pasaulinę šlovę.

Visumoje „Ryuichi Sakamoto: Coda“ yra nuostabus filmas ne tik apie konkrečią asmenybę, bet ir apie gimtį ir mirtį, pasirinkimus mirties akivaizdoje, dar turimo laiko vertę, apie gebėjimą kasdienybėje įžvelgti meniškumą ir tas įžvalgas perkelti į meną, apie kiekvieno mūsų socialinį vaidmenį – indėlį į visuomenės gėrį, apie karą, kurio metu meno nereikia. Tad filmas ypač rekomenduojamas tiems, kurie nė negirdėję apie Ryuichi Sakamoto.

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.