Tai antras asmeninis, S. Carey, kuris šiaip jau žinomas kaip Bon Iver būgnininkas ir antrasis vokalistas, albumas. O jis asmeniškai kurti tikrai turi ką. Todėl tikiuosi, kad nesustos, nes jam sekasi gerokai geriau, nei neblogai.

„Range of Light” skirta tiems, kurie mėgsta Bon Iver ir yra išsiilgę gerų gerų perkusijos skambėjimų. Būtent jie mane ir užkabino dainoje „Crown the Pines”. Tokie į priekį vedantys, tokie paslėpti tarp vokalo ir smuikų virpėjimų ir būtent tokie veržlūs, kokius mėgstu. Šis kūrinys man pats pačiausias iš viso albumo.

Nors ką nors dirbant ar skaitant man dažniausiai tinka tik instrumentinė muzika, tačiau S. Carey sugebėjo sukurti išimtį. Beveik pusę dienos praklausiau „Range of light” ir jo balsas per daug neatitraukė nuo darbinių minčių.

„Fire-scene” ramūs pianino klavišai dera prie vokalo ir prie švelnios perkusijos.

Net pati nežinau, ar čia dėl to, kad kai klausiau, iš lauko kelias dienas nesitraukė rūkas, ar dėl tos albumo viršelio nuotraukos, man šio albumo muzika liko asasociacijose su garsais, ištirpusiais rūke, kurie prieinant išryškėja, o nueinant išblėsta. Lieka tik muzikos skambesiai galvoje ir kuždesiai žmonių, kurių nematai.

„Neverending Fountain”- labai jau simbolinio pavadinimo kūrinys albumo pabaigai, po jo norisi klausyti vėl ir vėl iš naujo.