SALMAN RUSHDIE „Gėda“

Bet gėda tokia pat, kaip ir visa kita: jei pakankamai ilgai gyveni apsigėdinęs, ji tampa baldų dalimi.

Susipažinti su šiuo indų kilmės anglu, atrodančiu kaip suktas žydelis, nebuvo paprasta. Prieš gerą dešimtmetį bandžiau ir vieną, ir kitą romaną, bet taip bandymai ir liko bandymais. Gerai, jog trečias kartas nemelavo ir kaip sugriebė, taip nepaleido iki pabaigos. Būtų buvę antraip, būtų jau tikrai gėda.

Apie ką rašo Salman‘as Rushdie‘s nelabai verta postringauti. Jis geba prikaustyti vien požiūriu ir pateikimu, pavyzdžiui, kad ir aukšto valstybės tarnautojo minčių kratiniu, kuriose šmėklos su musulmoniškais apdarais tyčiojasi iš žydų išguito paršelio, katras prisidengęs šydu vietoj kriuksėjimo gatvėse savo dvišaku liežuviu skelia monologus apie jį saugančius arkangelus.

Ne, romane „Gėda“ (Shame) nieko tokio nebuvo, bet tikrai viskas sukosi panašioje plotmėje, kurioje, kaip tikriausiai jau supratote, dera realybė ir prasimanymas – išmanančiųjų vadinamas magiškuoju realizmu. Rushdie savitu stiliumi vartosi G.G. Marquez‘o, J. L. Borges‘o ir G. Grass‘o išmintoje pievelėje, nors naudojami sarkazmas, ironija ir politinis kandumas verčia brėžti paralelę arčiau M. Bulgakovo.

Taigi, Rushdie seka „savotišką šiuolaikinę pasaką“, kurios veikėjuose žinovai įžvelgia Pakistaną valdančiųjų politikų šaržus ir musulmoniškojo pasaulio gėdinguosius aspektus. Pastarieji nesunkiai įkandami ir vakariečiui, kasdien atakuojamam žinių, kaip ten įvyko eilinis valstybinis perversmas, kaip teroristai susprogdino tą, aną ir save, kaip religiniai ekstremistai vykdo savus teismus, kaip už svetimavimą užmėtomos moterys akmenimis, kaip net į Vakarų valstybes emigravę pakistaniečiai žudo savo dukras, šioms atsisakius tekėti už tėvų išrinktojo.

Apie visą tai ir daug daug daugiau, persmelkęs sarkastiška ironija („Jei turi pažinčių, Pakistane gali pakliūti visur, net į kalėjimą“), rašo Rushdie. Rašo ilgais sakiniais, kuriuose gausu realių (ir antra tiek pramanytų) asmenybių pavardžių, vietovių, istorinių faktų, citatų; posakiai, metaforos, hiperbolės ir visos kitos literatūrinės priemonės byra kaip iš gausybės rago; karts nuo karto nutolsta nuo sekamos politinės pasakos ir įterpia savos biografijos faktus, požiūrį į vieną ir kitą nūdienos ir praeities reiškinį, parodo kaip glaudžiai susiję Vakarai ir Rytai, pats užsimena apie romano paraleles su neišgalvotais dalykais.

„Kuriu įsivaizduojamas šalis ir bandau užkarti jas iš tiesų egzistuojančioms.“

„Gėdos“ aura įtraukia, pagauna ir užburia. Kartkarčiais tenka pasitelkti į pagalbą knygos pradžioje pateiktą veikėjų giminės medį, retkarčiais tenka pasukti galvą, kas su kuo kergiasi, kas kam vaidenasi, bet visumoje siužetas tikrai nėra perdėm užsuktas ir juo labiau varginantis. Žemai lenkiu galvą vertėjai Danguolei Žalytei, kurios dėka Rushdie tekstas bėga lengvai, godžiai ir netgi žaismingai, kas skamba keistokai prie labiau mirtimi nei gyvenimu  pripildyto siužeto.

Akivaizdu, jog  romanas parašytas su užsidegimu, kuris sulig kiekvienu puslapiu ne blėsta, o dar labiau liepsnoja. Ir tai persiduoda skaitytojui, kuriam raibsta akys nuo nepažintos kultūros spalvingumo, dar labiau spalvingesnių fantasmagoriškų personažų, jų poelgių, jausmų, aplinkos ir pačio pasakotojo talento, su kuriuo nesusipažinti tikrai būtų buvę gėda.

—–

Informacija apie knygą: romanas / vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius : Alma littera, 2000. – 280 p. „Dvidešimto amžiaus aukso fondas“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.