Sandra Bernotaitė laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtą pirmosios knygos konkursą. Laimėjo pirmąją vietą su novelių rinkinių „Gaisras“. Čia buvo papildomas akstinas. Greta to, kad iki knygos pasirodymo susidomėjęs karts nuo karto paskaitinėdavau ir dabar paskaitinėju Sandros vedamą blogą www.grafomanija.com

Rašo jame apie viską, bet man aktualiausia ir įdomiausia sekti įrašus susijusius su rašymu. Smagu matyti, kaip moteriškė ne tik grafomaniškai pila ir skelbia vieną dienoraščio tekstą po kito, bet ir dirba, kaip sakyčiau, turi dirbti ne tik pradedantysis rašytojas, bet ir mažiausiai kas antras Lietuvos pisorius.

Žinoma, galima čia paburbėti, kad mūsų šalelėje nerasi jokių kūrybinio rašymo kursų, trūksta elementarios literatūros apie rašymą-kūrimą (tiesa, ne per seniausiai išversta Laimos Vincės „Rašyti gali kiekvienas”), mokyklose apsiriboja šablonais ir gramatinėmis taisyklėmis, o ne kūrybiškumo ugdymu.

Bernotaitė, turėdama galimybę, imasi tas, gimtinės paliktas, spragas lopyti emigracijoje ir tai jai puikiai sekasi. Džiugu, kad savo pastebėjimų nerakina į stalčių, o dalinasi su kitais: „grafomanijoje“ galima rasti ne tik knygų apie rašymą sąrašą, bet ir tam skirtų įrašų, kuriuos drąsiai rekomenduoju gausiam lietuviškos grafomanijos būriui. Siūlyčiau pradėti nuo pirmojo įrašo ir sekti toliau, vadovaujantis įrašų kalendoriumi, tik ne raktažodžiais, nes šie ne visada atskleidžia turinio temą.

Tai tiek būtų pozityvių (be išimties) išgyvenimų iš Sandros Bernotaitės. Tiesa, dar patiko toks tiesmukas ir daug žadantis prisistatymas knygos nugarėlėje:

Gimiau 1975 metais Šiauliuose, prasčiokų kilmės. Dešimtį metų praleidau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Netalentinga aktorė, nesėkminga režisierė. Neatidi ir nekalbi sekretorė, neraštinga ir nesukalbama dėstytoja, už pinigus parsidavusi reklamai artistė. Laisvų pažiūrų, palaido liežuvio, nereliginga, materialistė, pragmatikė, emigrantė, bevaikė, išlaikytinė, vienišė, grafomanė.

Po grafomanijos ir tokio anonso tikėjausi kažko netradiciško, nelietuviško, bet, ėmus skaityti, deja, įspūdžiai nebuvo patys maloniausi. Novelių vartojimo metu kilo visokių minčių. Pradedant tokiomis: „tai kokio lygio turėjo būti kiti konkurso dalyviai, jei šitas gavo pirmą vietą“, „matyt, be protekcijų čia neapsieita“, „viešpatie, čia ir iš vidurinės laikų rašinėlius įdėjo“ ir baigiant šitokiomis: „oho“, „drąsu“, „įdomu“, „šaunuolė“.

Tokių kontrastingų vertinimų, matyt, neišvengia dauguma pradedančiųjų rašytojų novelių rinkinių. Ypač, kai tos pirmosios novelės, greičiausia surinktos iš ilgo grafomaniškojo laikotarpio, kuriame žymus tiek stiliaus, tiek struktūros ieškojimas, todėl juntamas nemažas kokybinis skirtumas tarp vienos ir kitos novelės. Vieni tekstai skaitosi lengvai, lyg amerikietiško meilės romano ištrauka, kiti, sudėtingesni, suvelti – reikalauja daugiau pastangų, ne iš karto leidžia pagauti prasmę.

Bernotaitės novelių veiksmas vyksta šiandieninėje Lietuvoje. Veikėjai – eiliniai žmonės iš įvairių socialinių sluoksnių, gyvi personažai iš gatvės, žurnalų viršelių, daugiabučių kvartalų, tokie, tarp kurių mes gyvename, tik su savais pričiūdais, apie kuriuos ne visiems lemta sužinoti. Temos varijuoja nuo nuobodžių natiurmortinių, buitinių miniatiūrų („Artimieji iškeliauja“, „Daiktai linkę gyventi“) ir pigių seksualinių poteksčių pripildytų sapnų („Lietaus“, „Siūlės“) aprašymų iki kasdieniškų šiandienos socialinių, šeimyninių ir draugystės santykių peripetijų, kurios pateikiamos  įvedant tai mistikos („Mano motinos akys“, „Bailys“), tai intensyvesnio veiksmo, kriminalinių, pamišimo elementų („Pavasario Goda“, „Gaisras“).

Autorė žavi žaidimu su fabula ir siužetu, ieško įdomesnių pateikimo formų, nors kam, pavyzdžiui, buvo reikalingi mezgimo raštus imituojantys ženklai „Siūlėse“ liko mįslė. O štai novelė „Žuvis“ viena kiečiausių ir žaviausių rinkinyje: ne tik struktūra, forma, siužetas, mintys – novelės visuma tiesiog prikausto, ta žuviškai siurrealistiška nuotaika persiduoda skaitytojui, kuris, rodos, tuoj pats pavirs žuvimi.

Bernotaitė moka skaitytoją sudominti, tačiau siužetas dauguma atveju išeina lyg nukirptas, nesuvaldyta kulminacija,- puikiai plėtotą veiksmą, deja, gadina silpnos pabaigos. Todėl skaitant rinkinį ne kartą kilo mintis, kad Bernotaitė turėtų būti daug sėkmingesnė romanistė, nei novelistė. Tad lauksime jos pirmojo romano, kuris jau, kaip pati autorė sako:  juda toliau.

*****

Informacija apie knygą: novelės, LRS leidykla, 2010.- 120 p., serija: Pirmoji knyga: PK.