Scanorama 2011: dienoraštis.

Trolių medžiotojas / Trolljegeren (Rež. André Øvredal)


Ši norvegų absurdo komedija-parodija (nesuklystume pridėję dar keletą žanrų apibūdinančių pavadinimų) pasakoja apie studentus, norinčius nufilmuoti pirmąjį savo tiriamąjį projektą apie nelegalią meškų medžioklę. Čia jie pradeda sekti Hansą, kurį tuo ir įtaria. Tačiau paaiškėja, kad jokios meškos jam nerūpi – jis trolių medžiotojas, kurio užduotis yra padėti išsaugoti trolių egzistavimo paslaptį. Taigi žalias jaunimėlis leidžiasi į medžioklę su Hansu.

Filmo siužetas įvelkamas į neva dokumentinio kino formą – norima sudaryti įspūdį, kad žiūrime studentų nufilmuotą ir po to nemontuotą medžiagą. Kamera nuolat juda, dažnai ji tarytum pamirštama išjungti (didelę filmo vaizdų dalį sudaro bėgant filmuojama žemė), o norint sukurti siaubo įspūdį dažnai persijungiama į naktinį rėžimą – toks filmo kūrėjų žaidimas legendinės „Bleiro raganos“ ir panašių filmų klišėmis nors ir atrodytų iki kaulų smegenų banalus, tačiau šio fikcinės dokumentikos kūrinio nenupigina. Iš tiesų kuriant tokio žanro ir formos filmą yra be proto lengva „nuvažiuoti į šoną“, bet „Trolių medžiotojas“ neįtikėtinai grakščiai laviruoja ant absurdo ir šlamšto ribos. Tam turi įtakos įtaigi aktorių vaidyba, skoninga kompiuterinė grafika ir universalus kūrėjų humoro jausmas.

Kūrėjai puikiai išnaudoja du nacionalinius Norvegijos produktus – kraštovaizdį, kuriuo nepamirštama ir žiūrovams leisti pasidžiaugti, bei trolių mitą. Tačiau jie „apverčia“ trolių archetipą – jie nėra tie mieli padarėliai, vaizduojami keramikinėse statulėlėse, kurių pilna visose Norvegijos suvenyrinėse – jie dideli, pavojingi, bjaurūs ir smirdantys besmegeniai.

Trumpai tariant, šio filmo paskirtis visiškai pramoginė, o neįtikėtinai didelė juoko dozė užtikrinta, jei tik pasiryšite įsijausti ir neieškoti didesnių intelektualinių užuominų. Tačiau labai norint galima jų rasti – studentai filmo pradžioje kaip savo autoritetą mini amerikiečių dokumentinių filmų režisierių Michaelą Moorą, kuris dažnai kaltinamas fikcijos ir faktų maišymu. Šioje norvegų parodijoje kaip ir M. Mooro filmuose taip pat neva užimama valdžiai oponuojanti pozicija, mat ši slepia trolių egzistavimo faktą. Taigi ko mes dar nežinome – gal Velykų bobutė iš tiesų egzistuoja?

Dar rodys:
Lapkričio 25 d. penktadienis 23.00 val. „Forum Cinemas Kaune“, 3 salė, Kaunas

Tekstas: Jorė Janavičiūtė

Nesveikai laiminga / Sykt lykkelig (Rež. Anne Sewitsky)

Gal tik taip pasirodė, tačiau skaitant filmų aprašus, susidarė įspūdis, kad šiemet „Scanoramoje” sudalyvavo neįtikėtinas skaičius moterų režisierių filmų. Festivalį uždarantis nerūpestingas (o gal net vėjavaikiškas, nors rimtas problemas nagrinėjantis) „Nesveikai laiminga” – puiki to kulminacija.

Galima sakyti, kad tai namudinė drama. Namudinė ir ta prasme, kad puikiai tinka žiūrėjimui namuose, ir ta, jog visas veiksmas vyksta dviejuose namuose – pilkos provincijos miestelio poros gyvenimą praskaidrina kaimynystėje apsistojusi pora iš didmiesčio. Pastarieji atrodo tobuli, pirmųjų gyvenimas gi atvykelių šviesoje atrodo kaip juodoji komedija, kai žaidžiant žaidimą iš serijos “kiek aš pažįstu savo porą?” aiškėja, kad jis net nepastebėjo kokius apatinius ji apsivilko prieš pusvalandį jo akyse, o ji nesugeba suvokti kodėl jis išvis ją vedė. Ilgainiui šis susitikimas atveria kur kas gilesnes žaizdas ir paslaptis, kas yra visai normalu, kai yra sudrumsčiamas stovintis vanduo. Belieka tik pridurti, kad ši labai paprasta ir nuoširdi drama gavo „Sundance” komisijos apdovanojimą kaip geriausia drama.

Rodys:
Lapkričio 20 d. sekmadienis 18.00 val. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius
Lapkričio 20 d. sekmadienis 21.00 val. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius
Lapkričio 23 d. trečiadienis 19.10 val. „Forum Cinemas Kaune“, 3 salė, Kaunas
Lapkričio 26 d. šeštadienis 19.15 val. „Forum Cinemas Šiauliuose“, 3 salė, Šiauliai
Lapkričio 27 d. sekmadienis 18.00 val. „Forum Cinemas Klaipėdoje“, 5 salė, Klaipėda

AŠ – OLIVERIS TEITAS / Submarine (rež. Richard Ayoade)

Labai sunku nesimėgauti filmu, kai akivaizdu, kad jo kūrėjai mėgavosi viso jo kūrimo metu. Ant popieriaus istorija apie paauglius, ekrane virsta lengvabūdišku, ironišku ir net šiek tiek cinišku pasakojimu, kuriame atsipalaiduoti gali kiekvienas. Žiūri, ir matai, kad kažkam buvo labai linksma galvoti, kas dedasi pagrindinio herojaus galvoje bei netaikant cenzūros perkėlinėti tai į ekraną. Kartais atrodo, kad tiek herojus, tiek jo aplinka nesugeba valdyti sąmonės srauto ir į ekranus pila viską, kas šauna į galvą. Kita maloni reikalo pusė – forma, požiūrio kampas. Įkvėptas Joe Dunthorne romano, Richard Ayoade istoriją pasakoja taip, jog atrodo, kad nei kitų požiūrių, nei minčių, išskyrus filmo pagrindinio herojaus, nėra. Tai visiškas egoizmas, egocentrobambizmas ar kaip kitaip mes tai bepavadintume. „Aš taip manau..”, „Man taip atrodo…” „Viskas turi vykti pagal mane”, „Visi turi mane suprasti”, etc., etc., etc. Taip, žinoma, nėra, bet būtent taip pasakojama istorija. Nuo to tik įdomiau ir juokingiau. „Submarine” gal ir nepretenduoja į geriausio „Scanorama” filmo statusą, bet, kad tai buvo vienas tų, kurie pusantros valandos eigoje sugeba kardinaliai į gerą pakeisti nuotaiką galvoje – faktas. Tai šia prasme tikrai rekomenduotinas.

Lapkričio 17 d. ketvirtadienis 21.30 val. „Pasaka“, Vilnius
Lapkričio 23 d. trečiadienis 15.00 val. „Forum Cinemas Kaune“, 3 salė, Kaunas
Lapkričio 26 d. šeštadienis 15.00 val. „Forum Cinemas Klaipėdoje“, 5 salė, Klaipėda

VAŽIUOK / Drive (rež. Nicolas Winding Refn)

Visi filmai yra kuriami taip, kad geriausiai atsiskleistų kino teatro ekrane, tačiau kai kurie jų yra lygesni už kitus. Toks ir „Drive”, kuris į interneto platybes nutekėjo dar gerokai iki festivalio ir, matyt, mažos dalies potencialių žiūrovų jau buvo pamatytas. Velnias žino ar vertėjo taip elgtis. Nors pagyros eina ir po peržiūrų mažajame ekrane, „Drive” yra stiliaus filmas. Stiliaus, puikaus garso takelio ir gražiai nufilmuotų vaizdų kinas. Žiūri ir matai, kaip šis įtraukiantis, drive’inantis kinas atgula į režisieriaus portfolio. Būtent. Kartais filmai (ar „filmai”) būna kuriami, kad kuo geriau galėtų išnaudoti/pristatyti tam tikras naujoves kine. Panašiai ir čia, kur atrodo, kad visa ta istorija, kurią pažiūri iki galo, sugalvota tik tam, kad atspindėti režisieriaus galvoje susikurtą stiliuką. Juk visai nesvarbu, kaip filmas baigiasi (nuoširdžiai prisipažinsiu, kad daugybės filmų kontekste tai tikrai užmiršau), jeigu buvo malonu žiūrėti, ar ne? Tai eiti ar ne į jį irgi reiktų spręsti pagal šį matą – akis bei ausis paganyti einama ar kažko gauti, pasiimti, išsinešti?

Dar rodys:
Lapkričio 18 d. penktadienis 21.15 val. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas
Lapkričio 24 d. ketvirtadienis 21.00 val. „Forum Cinemas Klaipėdoje“, 2 salė, Klaipėda

TIRANOZAURAS / Tyrannosaur (rež. Paddy Considine)

Sunku pasakyti kodėl britams taip puikiai sekasi ekrane žaisti purvinus, brutualius žaidimus, bet faktas, kad sekasi. „Tiranozauro” istorija juodu ant balto nėra niekuo ypatinga, scenarijus tikrai neverčia iš kojų, bet jis yra pribloškiamai tikras – tiek tikras, kad žiūrėdamas negali prisidengti fraze „tai tik filmas”, atsiriboti ir nesijausti nejaukiai. Paddy Considine į ekraną perkelta istorija apie du žmones, kurių klystkeliai susikerta, „Sundance” festivalyje sulaukė įvertinimo už geriausią režisūrą, o du pagrindiniai herojai – specialaus žiūri apdovanojimo. Žiaurus, tikras, turintis vilties ir būtinas pažiūrėti.

Dar rodys:
Lapkričio 15 d. antradienis 21.10 val. „Forum Cinemas Vingis“, 3 salė, Vilnius
Lapkričio 16 d. trečiadienis 19.00 val. „Skalvija“, Vilnius
Lapkričio 20 d. sekmadienis 18.30 val. „Forum Cinemas Kaune“, 3 salė, Kaunas

VULKANAS / Eldfjall (rež. Rúnar Rúnarsson)

Vienu geriausiu filmu iš Kanados mano sąraše yra Sarah Polley darbas „Away From Her”, nuo kurio sunkiai galėjau pabėgti „Vulkano” metu. Mačiusiems vieną, rekomenduoju būtinai pažiūrėti ir kitą. Lėti, kaip ir jų niekur jau neskubantys herojai, filmai kalba apie brandžią meilę, jausmus ir prisirišimą, kurie žmones sieja gyvenimo saulėlydyje. Tai laikas, kai skubotus ir hormonų audromis grindžiamus sprendimus keičia apmąstymai apie tai, ką padarei ne taip arba ką galėtum padaryti, jog būtų geriau – nes paleisti ir pradėti iš naujo, jau tiesiog per vėlu. Galbūt tai ir laikas, kai nebebijai pripažinti, jog klydai tu, o ne tas žmogus, kurį tu kaltinai. Po sunkios dienos ir neapgalvotai ištartų žodžių, vakarop Hanesas savo žmonai pasakys „Aš tau noriu papasakoti, kas man atsitiko šiandien” į ką ji atsakys „Tu man geriau pasakyk, kodėl tu visada toks piktas?”. Kartais pažiūrėti į save iš šalies ir atsakyti į svarbiausius klausimus, laiko atsiranda tik senatvėje. Kartais būna per vėlu, kartais dar ne ir čia, kaip reziume, prisimenu Oscar Wilde priskiriamą citatą „youth is wasted on the young”.

Dar rodys:
Lapkričio 15 d. antradienis 16.30 val. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius
Lapkričio 19 d. šeštadienis 21.10 val. „Forum Cinemas Vingis“, 3 salė, Vilnius
Lapkričio 26 d. šeštadienis 19.00 val. „Forum Cinemas Kaune“, 3 salė, Kaunas

Artistas / The Artist (rež. Michel Hazanavicius)


Anonsuojamas prieš kitus reguliaraus repertuaro filmus, tad vieša paslaptis, jog bus rodomas ir po festivalio. Tiesiog dabar yra galimybė pažiūrėti pigiau. O pažiūrėti verta, nes vien dėl raiškos priemonių, tai liks viena įsimintiniausių šios „Scanoramos” juostų. Michel Hazanavicius darbas aplenkia geriausius kino nebyliojo laikotarpio filmus ir lengvu, žaismingu stiliumi pristato tai, ką galėtume pavadinti nebyliu pasakojimu apie paskutinę nebylią istorija prieš kinui prabylant. „Artiste” pasakojama meilės istorija yra tiek klišiškai banali, kad prieš jos perpasakojimą net nereiktų įspėti, jog bus perpasakotas turinys, tačiau ar kam rūpi tos istorijos banalumas, kai panašu, jog visa, ko siekė režisierius, tai nerūpestinga emocija tiek įtraukianti į laikotarpį „tada”, kad priverčianti užmiršti viską, kas egzistuoja dabar. Kol kas užmiršt, kad turiu laikrodį, šiame festivalyje mane privertė tik „Tiranozauras” ir „The Artist”.

Dar rodys:
Lapkričio 14 d. pirmadienis 21.00 val. „Skalvija“, Vilnius
Lapkričio 19 d. šeštadienis 21.30 val. „Forum Cinemas Kaune“, 3 salė, Kaunas

SIGUR RÓS. INNI (Rež. Vincent Morisset)

Su „Inni” svarbiausia viena – teisingi lūkesčiai. Mačiusieji „Heima”, t.y. ankstesnį darbą apie šį islandų kolektyvą, galėjo užsikelti pernelyg aukštą lūkesčių kartelę. Tiesiog „Inni” nėra apie Sigur Ros. „Inni” yra „Sigur Ros”. Tai grupės 2008 metais įvykusio grupės koncerto akimirkos. Juodai baltos, meniškos, intensyvios, prigriebiančios ir nepaleidžiančios. Tie 3% dokumentikos, kurie turėtų atskiesti/papildyti filmą, mano nuomone net šiek tiek pakiša koją, nes po kiekvienos dainos nutraukia tai, kas nenorėtum, jog būtų nutraukta. Kaip neelinis, neeilinio koncerto įrašas, „Inni” yra gražus reikalas. Ypač prieš miegą, kada jis ir rodomas. Kaip „tyzeri” įmetu nuoroda į interviu, kuriuo prasideda filmas. Filme net nesuprasi, kad tas interviu buvo toks ypatingas, tačiau pažiūrėję, tikiu, suprasit, kodėl daug kas laiko, jog tai blogiausias visų laikų interviu. Pažiūrėję iki galo galės save apsidovanoti. Nuoroda čia.

Dar rodys:
Lapkričio 14 d. pirmadienis 21.15 val. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius

Nes tai gražu / Till det som är vackert (rež. Lisa Langseth)


Filmas nukištas į dieninius ir kone rytinius seansus, bet tam yra, nors ir ne pirmu bandymu, bet vis tik nuspėjama priežastis – pagal „išdegintus” titrus galima spręsti, jog jis bus rodomas ir po festivalio. Pagal jausmą po filmo – jog bus rodomas „Pasakoje” (nors čia tik spėjimas). Bet gi, nereikia pamiršti, jog festivalio rėmuose visus filmus galima pasižiūrėti pigiau…

Lisa Langseth režisuotas filmas talentingai užgriebia tyrumo natą (beje, filmas angliškai verčiamas taikliu žodžiu „Pure”), kuria tiesiog spinduliuoja jaunoji žvaigždė Alicia Vikander. Galima sakyti, kad ji prikausto ir išveža didžiąją dalį filmo ir visiškai nenuostabu, kad nuotraukų paieškoje jos vardas minimas greta Natalie Portman, Kristen Steward ar Felicity Jones. Yra į ką akis paganyti. Ji pati gi, kaip filmo herojė, mėtosi, nors gal būtų tiksliau pasakyti atranda. Jos tyras veidas bei žvilgsnis šiek tiek kontrastuoja su jai prikišama „čiulpikės” etikete, bet šitie dalykai čia lieka už kadro, nes pagrindinis dėmesys tenka naujo gyvenimo naivumui bei atradimams. Jos esamas gyvenimas su draugeliu panašėja į „taip reikia”, tačiau vieną dieną meilė klasikinei muzikai ją nuneša ten, kur jos aplinkos žmonės tiesiog neturi ką veikti. Staiga tu supranti, kad atsidūrei kitame pasaulyje ir po truputį turi nutraukti visus saitus, kad ir kaip skaudu tai bebūtų. Filmo centrine citata yra „Courage is life’s only measure” (Kierkegaard), o nuo jos galima panirti ir į motyvacinius, ir į emocionalius dalykus. Man pavyko į abu.

Dar rodys:
Lapkričio 14 d. pirmadienis 15.00 val. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius
Lapkričio 16 d. trečiadienis 15.00 val. „Skalvija“, Vilnius
Lapkričio 20 d. sekmadienis 17.00 val. „Forum Cinemas Vingis“, 12 salė, Vilnius
Lapkričio 22 d. antradienis 15.00 val. „Forum Cinemas Kaune“, 3 salė, Kaunas
Lapkričio 26 d. šeštadienis 15.00 val. „Forum Cinemas Šiauliuose“, 3 salė, Šiauliai
Lapkričio 27 d. sekmadienis 16.00 val. „Forum Cinemas Klaipėdoje“, 5 salė, Klaipėda

OSLAS, RUGPJŪČIO 31-OJI / Oslo, August 31st (rež. Joachim Trier)


Mano primygtinės rekomendacijos pamatyti naujausią Joachim Trier („Repriza”) darbą. Reabilitacijos nuo narkotikų kursą bebaigiantis Andersas dienai išleidžiamas iš užmiestyje esančios gydymo įstaigos į miestą, kuris jį ir padarė ligoniu. Teoriškai jo laukia darbo pokalbis, praktiškai – ir tai, ir akistata su savimi, savo praeitimi, savo darbais, savigrauža. Net nereikia, kad kažkas iš ligos/bylos istorijos mums perskaitytų, kuo jis gyveno pastaruosius kelerius metus – už jį kalba kiekvienas sutiktas draugas ar slaptas draugės meilužis, tarytum gniuždydami bet kokias jo pastangas pasirodyti nauju, švariu vidumi. Klaidžiojimas savo praeities šešėliais yra ne tiek meditatyvus, kiek hipnotizuojantis – užliūliuojančiai traukiantis į save ir kuo toliau, tuo labiau iškeliantis mintį, jog ten, kur yra meilė yra viskas, o ten, kur jos nėra – nėra nieko. Bet tai gal jau ir subjektyvios išvados.

Dar rodys:
Lapkričio 13 d. sekmadienis 17.30 val. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius
Lapkričio 15 d. antradienis 21.30 val. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius
Lapkričio 19 d. šeštadienis 17.00 val. „Forum Cinemas Kaune“, 3 salė, Kaunas

MINISTRAS / L’Exercice de l’Etat (rež. Pierre Schoeller)

Kaip prieš seansą sakė Gražina Arlickaitė, filmų apie tokias asmenybes (premjerus, ministrus) nėra daug, kas jau savaime įdomu. Į galvą po tokių žodžių, žinoma, šauna Paolo Sorrentino darbas „Il divo”, nuo kurio „Ministras” skiriasi tuo, kad neturi tikslo atsakyti į konkretų klausimą, užbaigti tam tikrą istoriją. Jeigu Pierre Schoeller būtų bandęs susukti juostą apie tam tikrą aferą aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, vargiai Kanuose būtų įvertintas FIPRESCI prizu. Čia gi daugiau žvilgnis į profesinės veiklos subtilybes ir užkulisius, kuriuos puikiai atspindi pagrindinio herojaus ištarti žodžiai benaršant mobiliajame telefone vėlyvą vakarą: „4000 kontaktų, o draugo nei vieno…”. Pavadinkim tai profesinio gyvenimo asmeniniu trileriu.

Daugiau apie filmus
http://www.scanorama.lt/

fb-share-icon

22 komentarai apie “Scanorama 2011: dienoraštis.

  1. Tuo metu, kai lankytojai rinkosi į OSLAS, RUGPJŪČIO 31-OJI seansą, aš sėdėjau kitoje salėje ir žiūrėjau POLISIJA. Charakterių, intensyvumo ir pasakojimų prisotintas filmas. Jis iš tų, kur po seanso paliekant salę galvoju, kad man šiandiena labai pasisekė.

  2. Kas matyta iki:
    King of Devil’s Island (2010) – neblogas visumoj filmas, bet berniukų skriaudimo, auklėjimo, išnaudojimo visokiose “brandos” institucijose tematika jau juodai pabodusi ir išsemta. Na, šįsyk veiksmas saloje, bet tai nedaug gelbėja. Stellanas Skarsgård’as kaip visad aukštumoj, bet jo ten mizeris. Pažiūri ir tuoj pamiršti.

    The Troll Hunter (2010) – Dar vienas lakstančia rankose kamera nufilmuotas išmislas. Jei nebūtų iš Norvegijos, kaži, ar būčiau atkreipęs dėmesį. Nors tai negelbėjo. Studentai atsitiktinai prisiklijavo prie trolių medžiotojo, palakstė miškais, urvais, pašvitino į mistiškuosius, katrie nuo šviesos akmenėja, šiek tiek patyrė gyvųjų nuostolių ir pfff. Na, filmas tai toks be pagaulios istorijos, pasivalkiojo paskui monstriukus ir tiek. Atskiros scenos (pvz. ant tilto ar važinėjimu tarp trolio kojų) žavėjo, kaip ir šalta, stebuklinga veiksmo aplinka, pagimdžiusi ne man vienam norą pasibastyti po norvegiškus kemsynus ir ledkalnius — iš to ir patarimas pamatyti šitą reikalą dideliame ekrane.

    Submarine (2010) – ne iš Skandinavijos, iš UK. Šiaip planuotas jau seniau pažiūrėti, bet kad jau įscanoramino, tai paskubinau.

    Gražus, mielas, šiltas, komiškas, lengvai dramatiškas, be jokio gumos tempimo. Kiek šabloniškų, jau matytų daug kur kitur situacijų virtinė, tačiau įvilkta į vizualiai nestandartinį rūbą su lyrišku garso takeliu ir tyčiojimusi iš stereotipų.

    “Submarine” – apie paauglius, tokius šyzovus, lengvai sergančius piromanija, pirmus jausmus ir kūniškus reikalus, gyvenimą ir mirtį, tėvus ir draugus. Pamatyti tikrai verta, ypač jeigu patiko “(500) Days Of Summer”.

    The Last Days of Emma Blank (2009) – matytas senokai, bet tikrai vertas žiūrėjimo, nes tai gi nyderlandų genijaus Alex van Warmerdam’o darbas. Tikrai įdomus, kiek šiurpokas ir juodai komiškas. Apie tironišką, paskutines dienas leidžiančias moterį, ujančią savo tarnus.

    Kleine Teun [1998] – ne pats geriausias minėtojo Warmerdam’o kūrinys, bet toks pats provokuojantis, tragikomiškas ir neįprastas. Apie kaime gyvenančią porą, nusprendusią vaikelį pasidaryti samdomos mokytojos isčiomis. Keista, kad festivaliui parinkti šie filmai, o ne daug meniškesni “Abelis” ar ”Suknelė”.

    Crepuscule [2009] – juodai baltas bežodis šmc’inis reikalas, siužetas – apie depresuojančią ir visaip kitaip iš proto einančią merginą, mėgstančią išsirengus šokti prieš veidrodį. Operatoriaus rakursai ir žaismės tikrai pagirtinos, bet visumoj po 15 minučių žiūrovui tai tampa neįdomu ir žiūrint ilgiau galima pačiam persisemti suicidinėmis nuotaikomis.

    Priest Of Evil [2010] – kriminalinis reikalas su maniaku. Kaip viena bendražiūrėtoja teisingai pastebėjo, tai ne ką ypatingesnis filmas, nei kokio kriminalinio serialo eilinė serija.

  3. ir per:

    “Drive” (2011) – holivudinis dano darbas su šablonišku “vienas prieš visus” siužetu, matytu jau n „Transporteriuose”, Arlickaitės žadėto ekšn’ trūko visu šimtu procentų, kaip ir vairavimo, bet gelbsti ir daug aukščiau vidutinio ištempia režisierinė stilistika, neįprastas filmo pulsas ir labai geras garso takelis.
    “Vulkanas” (2011) – islandai šitą pristatys 2012-ųjų Oskarui, bet nuo to ši drama netaps ypatingesnė. Taip, ji jausminga, liūdna, spaudžianti ašarą, bet ji perdėm tikroviška, perdėm dokumentiška ir jau išjausta asmeniniame gyvenime. Tai kaip ir leidžia susitapatinti su veikėjais, juos suprasti, bet, po velnių, iš meninio kino aš noriu meno, ne  kasdienybės atkartojimo.
    “Inni” [2011] – dokumentika apie Sigur Ros. Nors mažai ten dokumentikos, daugiau – juodai balto koncerto vaizdų. Istoriniai kadrai tikrai žaismingi ir parinkti nepriekaištingai, bet visumoj žiūrėti nuobodu. Nors eita buvo dėl garso, ne dėl vaizdo, bet 5.1. nuvylė – nė velnio negirdėjau iš galo/šonų.

    “Melancholia” (2011) – Trieras niekada lengvai nesivirškino, šįkart taipogi. Po “Antikristo” su fantasy, “Melancholija” su sci-fi. Planeta mat artėja prie Žemės ir tuoj ją nušluos, arba praskries visai šalia. Arlickaitė liepė žiūrėti į tai, kaip į sapną, matyt, todėl, kad visi fizikos/astronomijos dėsniai filme nebegalioja, tik kam tada tas sci-fi? Ne, nesitikėjau iš “Melancholijos” grynos mokslinės fantastikos, bet dvi valandos prailgo, buvo daug trypčiojimo vietoje, nors buvo daug laiko pamąstymui – ką, kaip, kur veiktum pats prieš pasaulio pabaigą. Pradiniai filmo kadrai užgniaužė kvapą, žiūri ir pamiršti, kad reikia kvėpuoti, analogija “Antikristo” įžangos snaigėms. Tai būtina pamatyti. O finalinė scena, ką finalinė scena? Nieko: žemus dažnius pavirpino kolonėlės akimirką ir užgeso. Visa kita – įprastas, akis varginantis kameros blaškymasis ir Kirsten Dunst su Charlotte Gainsbourg, jos laiko frontą stipriai, net, sakyčiau, stipriau nei režisūra ir siužetas, ir jas reikia pamatyti.

    “Ministras” [2011] – ko mes ten ėjom? Gi pakibom ant plikos mergos kišančios galvą krokodilui į nasrus. Ir tikrai įkišo, pačioj pradžioj, ir tuoj įdomus sapnas baigėsi, prasidėjo politiniai reikalai, nuobodūs, daugiakalbiai. Jep, buvo gerų scenų, bet ne tiek, jog galėtum teigt, kad septynių metų darbas nenuėjo šuniui ant uodegos.

    1. ***bus spamo***

      Tu matai, „Ministras” nepatiko. O man labai. Kai važiavau namo galvojau kad filmo režisierius puikiai jaučia saiką. Tema labai įdomiai atskleista, puikūs vaidmenys. O avarijos scena sukurta ir nufilmuota itin įspūdingai.

  4. “Pina” (2011) — visų pirma apie 3d. Nesu matęs jų šimtus, gal tik keliolika, bet nė karto tai nebuvo reikalinga, įspūdinga, nedavė papildomų balų. Šįkart, po “Pinos”, galiu pasakyti, kad šis techninis progresas turi perspektyvą ir gali vaizdą pagyvinti, leisti žiūrovui nardyti tarp veikėjų, (šiame filme) šokti kartu su Pinos šokėjais. Apie patį filmą: teisingai rašo imdb — A tribute to choreographer Pina Bausch. Viskas tuo pasakyta. Čia filmas ne apie Piną, čia nesužinosi, kada ji gimė, kada mirė, ką pasiekė, koks jos asmeninis gyvenimas. Tai Pinos kolektyvo šokėjų auka Pinai — konkretūs, ekrane bežadžiai žodžiai, apie jos darbo metodus, stilių ir rezultatą — šokį — kuriuo šokėjai kalba. Režisieriaus Wenderso auka — talentas, kurio tikrai reikia, kad filmo žiūrovas ne sėdėtų kino teatro kėdėje, o galėtų dalyvaut šokyje. Taip meistriškai sujungti skirtingus šokius, skirtingus šokėjus (amžiumi ir lytimi), nepaleisti filmo ritmo ir stilistikos, apjungti viską nepriekaištinga muzika ir skirtingus pasakojimus sujungti į vientisą dėstymą pavyktų ne kiekvienam. Apie neeilinius šokius ir jų kompozicijas kiti gal daugiau gali papasakoti, bet “Pina” — tai vaizdas, kokio seniai nemačiau. Galiu tik paantrinti greta manęs ištartiems žodžiams (titrams dingus ir nei vienam žiūrovui nepakilus iš vietos — nebuvau to matęs): “Noriu dar”.

    Vokiečiai pristato šitą reikalą Oskarams — statau už.

    1. Vieša paslaptis, kad yra papildomas seansas (bilietai nuo rytdienos): Lapkričio 21 d. 22 val. kino teatre Forum Cinemas Vingis, 1 salėje.

  5. „Pina” šnd nunešė stogą daug labiau nei „Melancholija”. Nuostabus nuostabiausias Wenderso darbas. Labai subtiliai, be daug bereikalingu kalbų (kas būna populiaru biografiniuose filmuose) atskleistas Pinos choreografijos, jos stiliaus ir asmenybės ypatingumas. Ta vieta kai pati Pina šoka scenoje.. nesu mačius labiau įsijautusio scenoje žmogaus, labiau mylinčio tai ką daro. Ir tas 3D čia žiauriai tiko!

  6. ar visi matyti filmai verti dėmesio, ar tik aprašai vertus dėmesio?

  7. Tiranozauras – kol kas bene geriausias šiemet matytas filmas. Be scenarijaus įmantrybių, bet viskas taip išgryninta ir atrodo, kad žiūri į savo kaimynus. Nė minutės nereikalingų tolių, pusvalandinių apmąstymų, tik siužeto vystymas ir puiki aktorių vaidyba. Muzika vietoj ir labai tinkanti, o tokių laidotuvių turėtų pavydėti lietuviai:)

  8. Gal kas galit pasidalint įspūdžiais iš „Limbo”? Yra galimybių, kad atsidurs repertuare?

    1. Paskelbtas papildomas šio filmo seansas 21 d. 19 val. Vingyje.

  9. Žinau apie papildomą seansą, klausiu apie reguliarųjį repertuarą :)

  10. sužiūrėjom dieną prieš pauliui paskelbiant submariną teitą, tai tikrai geros nuotaikos buvo. tik pačia visuma it’s just another movie about a teenager and his usual problems, nors ir virš vidurkio. bet kuriuo atveju ir festivaliui, ir namams tinkamas vakaro praleidimas (ir mergaitė savotiška, nors manau, kad į pauliaus didįjį radarą nepakliuvo, kaip kad felicity ar kristen ar ta naujai atrastoji :P).

    1. lukai, morales normos neleistu prisipazinti, kad tokio amziaus mergina papuole i mano radara :)

  11. kokio amžiaus? filmo herojė ar aktorė, kuri gimusi 1991m.(kaip ir tas bičas)? jau ta apgaulinga išvaizda.. šita, di caprio tai jau 37m., o pusei žmonių jis vis dar titanike vaidina.

  12. o tu, matau, susidomejai :) jo, deginamos to bico kojos buvo man sukele klausimu :)

  13. „Povandeninė meilė” tai visiška šyza. Tik ne tokia, kur nė velnio nesupranti, norisi užsimerkti ar prasideda galvasopis. Čia toks vokiškai japoniškas rožinis miuziklas, verčiantis myžti į kelnes iš vaizdų, situacijų, dainų, šokių ir absurdo. Stereo Total muzikėlė ir tekstai (geriausias – apie apsirijimą) tinka čia kaip niekur kitur. Tikrai ne eilinis, ne stereotipinis reginys.

  14. Laimingas, kad taip įvertinote POVANDENINĘ MEILĘ.

    1. Buvo ir nešančių autus po keliolikos minučių. Ir pats kurį laiką snūstelėjau, bet dėl vėlyvumo, ne dėl nuobodumo. Galima sakyti, kad pamatęs pusvalandį, pamatei visą filmą, bet tokio smagumo pusvalandžiui tikrai per maža.

Komentuoti: paulius.rymeikis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.