SCANORAMA 2016

KELIONĖ Į MĖNULĮ

Der Kommer En Dag / The Day Will Come, 2016 m., rež. Jesper W. Nielsen

Pats skaudžiausias šios Scanoramos filmas. Ir ne tik Scanoramos. Jau net nepamenu, kada priešais ekraną buvo taip sunku sulaikyti ašaras. Tu sakai sau, kad tai tik filmas, bet tai nė kiek neguodžia, nes jautiesi bejėgis prieš tai, kas vyksta ekrane.

Tikrais įvykiais paremtas filmas nušviečia septintojo dešimtmečio Danijos vaikų prieglaudų situaciją, kuri neapsiribojo alinančiu fiziniu darbu, griežta dienotvarke, fiziniu ir psichiniu smurtu, lytiniu išnaudojimu ir kitomis kankinimo priemonėmis. Į vieną tokių nužmoginimo įstaigų patenka du broliai, kuriems lemta kovoti už pačių išlikimą ir vienam už kitą.

Emociškai sukrečiantis filmas rodo beviltiškas situacijas, kurios, atrodo, tuoj tuoj pagal laimingos pabaigos receptą turėtų baigtis ir prieglaudos berniukų gyvenimas pasikeis, tačiau vietoj to kūrėjai kala dar vieną smūgį į paširdžius ir jau nebesi tikras, jog broliams pavyks iš prieglaudos ištrūkti gyviems.

Filmo stiprybė – ne tik virkdantis siužetas, bet ir gražus vizualumas, scenos profesionaliai nufilmuotos, subtiliai surežisuotos, puikiai priderinta muzika, ir atmintyje įsirėžianti stulbinamai įtikinama jaunųjų aktorių Harald Kaiser Hermann’o ir Albert Rudbeck Lindhardt’o vaidyba. „Kelionė į mėnulį“ gali būti nelengva, bet pamatyti būtina.

Tekstas: Ovidijus R.

Likę seansai:

Lapkričio 13 d., sekmadienis, 15:30 „Forum Cinemas Vingis“, 5 salė, Vilnius
Lapkričio 19 d., šeštadienis, 13:00 „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė
Lapkričio 20 d., sekmadienis, 13:30 „Forum Cinemas“ Kaune, 3 salė


LAIMINGIAUSIA DIENA OLLI MÄKI GYVENIME

Hymyilevä mies / The Happiest Day in the Life of Olli Mäki, 2016 m., rež.: Juho Kuosmanen

Suomio Juho Kuosmanen filmui „Laimingiausia diena Oli Maki gyvenime“ atiteko šių metų Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio” apdovanojimas. Unikalus ir gražus biografinis filmas nufilmuotas 16 mm nespalvota juosta, šią miksuojant su archyvine medžiaga, leido kūrėjams dar autentiškiau perteikti septintojo dešimtmečio atmosferą, kurioje ir vyksta filmo veiksmas.

Filmas pasakoja apie legendinio Suomijos boksininko Oli Maki (akt. Jarkko Lahti) ruošimąsi istorinei kovai (1962 m.) su priešininku amerikiečiu Daviu Mooru (akt. John Bosco jaunesnysis). Oli apsukrusis agentas (akt. Eero Milonoff) rėmėjams, spaudos atstovams, o kartu ir visai Suomijai pažada sensacingą kovą, kurios metu geriausio pasaulio boksininko titulas pagaliau atkeliaus į Suomiją. Su žmogumi, turinčiu laimėti šį titulą, žiūrovas susipažįsta tuomet, kai šis ruošiasi palydėti savo merginą į vestuves. Čia mes Oli regime kaip kuklų, paprastą kaimo vaikiną, kuris neturi kostiumo, kurio mašina neužsiveda, tad tenka merginą vežti dviračiu, kuris kuklinasi pirmasis pabučiuoti. Geranoriško veido kepėjas iš periferijos visiškai nepanašus į agresyvaus sporto atstovą, pretenduojantį tapti pasaulio čempionu.

Šį išorinį ir vidinio įvaizdžio neatitikimą imasi uoliai taisyti Oli vadybininkas. Jis ne tik prižiūri, kad sportininkas iki varžybų pasiektų reikiamą svorį, bet ir organizuoja dokumentinio filmo kūrimą, reklamines fotosesijas, susitikimus su rėmėjais ir spaudos atstovais, kuriuose kuklusis Oli turi visiems šypsotis, vaidinti savimi užtikrintą būsimą pasaulio čempioną. Tik ar viso to reikia pačiam Oli? Ar jis nori būti viso šio cirko dalimi? Aplinkybės sukrinta taip, kad būtent šiuo metu Oli įsimyli, o tai viską apverčia aukštyn kojomis ir leidžia Oli suprasti, ko jis iš tiesų nori iš gyvenimo.

Filmo scenarijus nėra labai originalus, bet estetinė pusė – puikus apšvietimas, autentiškai atkurta vaizduojamo laikmečio aplinka, stilingai, meniškai nufilmuoti kadrai (dailininko, operatoriaus darbas) – be abejonės yra šio filmo stiprioji pusė. Įdomu stebėti ir profesionalaus sporto užkulisius, tą visą rėmėjų „subinių laižymo“ virtuvę, kuri trukdo sportininkams užsiimti tik treniruotėmis, nes žinai, kad visa tai vyksta ir dabar. Verta paminėti ir charizmatiškosios Oli mylimosios (akt. Oona Airola) vaidmenį, kuris papuošia filmą, ypač tose scenose kuriose įsimylėjėliai lieka vieni ir gali elgtis, jaustis natūraliai – jos puikiai kontrastuoja su vadybininko sudaryta dienotvarke, kadrais, nufilmuotais didmiestyje, kuriame žmonės iš kaimo jaučiasi per maži, ne savo kailyje.

Tekstas: J.Mandrijauskaitė

Likę seansai:

Lapkričio 19 d., šeštadienis, 16:00 „Forum Cinemas“ Kaune, 4 salė


ATEITIS

L’avenir / Things to Come, 2016 m., Rež. Mia Hansen-Løve

Mia Hansen-Løve – prancūzų kino režisierė ir scenaristė, už filmą „Mano vaikų tėvas“ 2009 m. pelniusi Specialųjį žiuri apdovanojimą Kanų kino festivalio „Ypatingojo žvilgsnio“ programoje. Naujausias jos darbas „Ateitis“, jau įvertintas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą 66-ajame Berlyno kino festivalyje, pasakoja kaip per vasaros atostogas filosofijos profesorės Natalie (Isabelle Huppert) daug metų rutiniškai besisukantis gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Po 25 metų bendro gyvenimo ją palieka vyras, miršta depresija serganti motina, leidėjai praneša, kaddaug metų jos sudaromi filosofijos vadovėliai yra per senamadiški ir jų leidyba nutraukiama… Visa tai priverčia profesorę permąstyti savo gyvenimą, filosofinius įsitikinimus.

Paskaičius panašų aprašą, galima tikėtis liūdnos dramos apie brandaus amžiaus moters gyvenimo krizę, tuštumą, egzistencinį nerimą ir pan., bet nieko panašaus juostoje nesulauki. Isabelle Huppert meistriškai perteikia vaidinamos herojės išmintingą, ramią, saviironišką laikyseną gyvenimo transformacijų fone. Jai gaila ne ją palikusio vyro, o Bretanėje liekančio jos rankomis išpuoselėto vyro šeimos vasarnamio, gėlynų, Natalie nerūpi, kad nebeleis jos vadovėlio, svarbiau – kad pasaulį išvystų jos mokinių rašiniai.

Mia Hansen-Løve puikiai pavyksta fiksuoti herojės brovimąsi per pasaulį, kuriame daugelis yra už ją jaunesni, bet mažiau ciniškesni. Pasaulyje, kur jaunos poros gyvena kartu, bet nekuria ir nepuoselėja šeimos tradicijų, kur leidyklos rinkodaros specialistai nori sumoderninti klasikinę filosofiją, kur studentai kelia riaušes, streikus, kartais pamiršdami protesto priežastį, kur vyras susiranda jaunesnę moterį ir t.t.

Profesorė atsikračiusi paskutinio prie buvusio gyvenimo rišusio atributo, seno mamos juodo katino, prisipažįsta, kad pagaliau yra visiškai laisva ir tas atsiradęs lengvumas, kuriuo ji bėga per gyvenimą, tarsi persiduoda visai filmo nuotaikai. Huppert sukuria įsimintiną, įvairiapusišką vaidmenį, kuris visiškai paneigia personažo filmo pradžioje išsakomą ironišką frazę „Moterys po keturiasdešimties nieko vertos“.

„Ateitis“ tikrai verta dėmesio, gal labiau moterų (ir labai tiktų kokiam „moteriškam“ festivaliui, pvz., „Šeršėliafam“), bet, manau, kad gali būti įvertinta ir vyrų, ypač tų, kurie mano, kad bendros patirtys, išgyvenimai, prisiminimai yra vertesni už tuščiavidurę jaunystę, net jei ir su gražesniu apvalkalėliu.

Tekstas: J. Mandrijauskaitė

Likę seansai:

Lapkričio 13 d., sekmadienis, 18:30 „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė
Lapkričio 16 d., trečiadienis, 18:00 „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė
Lapkričio 18 d., penktadienis, 19:00 „Forum Cinemas“ Šiauliuose, 5 salė


NAUJIENOS IŠ MARSO PLANETOS

Des nouvelles de la planete Mars / News From Planet Mars, 2016 m., rež. Dominik Moll

Pora dienų tik praėjo, o filmas spėjo pasimiršti.

„Naujienos iš Marso planetos“ prasideda šabloniška situacija, tėvui (kuris ir yra vardu Marsas) buvusi sutuoktinė netikėtai atveža dvi atžalas ir palieka kuriam laikui jo priežūrai. Paaugliai į Marso gyvenimą įneša nemaža sumaišties, o dar tuo pačiu metu ekscentriška sesuo pristato parodą su nuogų tėvų vaidais, ir naujasis bendradarbis pasirodo besąs nestabilios psichikos.

Norsi ir šabloniškomis situacijomis prasidėjęs filmas žiūrėjosi lengvai, be jokių įpareigojančių galvosūkių, tačiau kažkur nuo vidurio virto kažkokiu absurdiškų, nerealių situacijų rinkiniu, kuris visiškai nekaustė dėmesio. Tačiau visumoje filmas turi tokį prancūzišką laisvumo prieskonį, kuris daro „Naujienas iš Marso planetos“ geresniu už lėkštas holivudines komedijas.

Tekstas: Ovidijus R.

Likę seansai:

Lapkričio 13 d., sekmadienis, 13:15 „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė
Lapkričio 16 d., trečiadienis, 19:00 „Forum Cinemas“ Klaipėdoje, 2 salė
Lapkričio 18 d., penktadienis, 21:15 „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė


KOMIVOJAŽIERIUS

Forushande / The Salesman, 2016 m., rež. Asghar Farhadi

Irano kilmės režisierius Asgharas Farhadi karjeros triumfą patyrė 2011 metais, kai jo drama „Išsiskyrimas“ (A Separation) laimėjo daugiau nei 70 tarptautinių apdovanojimų, tarp kurių „Auksinis lokys“, „Cezaris“, „Auksinis gaublys“ ir „Oskaras“ už geriausią užsienio filmą. 2013-ųjų Farhadi „Praeitis“ taip pat buvo teigiamai įvertinta. Naujausiai šio režisieriaus juostai „Komivojažierius“, kuri jau laimėjo net du Kanų apdovanojimus (už geriausią scenarijų ir geriausią aktorių), taip pat galima pranašauti sėkmę.

Filmas prasideda epizodu, kuriame girdime vaikų verksmus, matome subruzdimą griūvančiame daugiabutyje, kurio gyventojai ragina vieni kitus skubiai evakuotis. Rana (Taraneh Alidoosti) ir jos vyras Emadas (Shahab Hosseini) turi rasti naują gyvenamąją vietą. Abu yra jauni aktoriai, vaidinantys nedideliame spektaklyje pagal Arturo Milerio pjesę „Mirties pardavėjas“. Teatro trupės kolegos pagalba pora randa erdvų laikiną butą, į kurį moteriai besimaudant įslenka nežinomas asmuo, turintis neužbaigtų sąskaitų su buvusia nuomininke. Jis neatpažįsta naujos gyventojos ir negailestingai sumuša vaidmeniui teatre besiruošiančią aktorę. Rana nenori atskleisti užpuolimo detalių, tad Emadas imasi savarankiškai ieškoti skriaudėjo.

Filmas stipriau įsivažiuoja tik įpusėjus antrai valandai, kai Asgharui Farhadi pavyksta pakelti įtampą iki aštriausio taško ir paskatinti žiūrovą spėlioti, kas nutiks toliau.
„Komivojažierius“ – ne tik filmas apie poros santykius, jų išlikimą po sukrečiančio įvykio, bet ir apie keršto troškimą, kuris simpatišką, linksmą herojų apsėda tarsi pavojingiausias parazitas, naikinantis ir keičiantis šį iš pačių asmenybės gelmių, o tuo pačiu ardantis santuoką.

Filmo scenarijus, kurtas remiantis šimto metų pjese, iš tiesų labai geras, turintis ir trilerio, ir detektyvo, ir santykių dramos užuominų. Spektaklis, tiksliau jo rodomi trumpi epizodai, kuriame vaidina Emadas ir jo žmona, tampa meniškai perteikta paralele, simboliu poros realaus gyvenimo, kuriame jie patys atstovauja visuomenę su nelanksčiu moralės kodeksu. Scenos, kuriose pora repetuoja ir vaidina „Mirties pardavėją“ yra vienos iš įdomiausių filmo dalių, gaila, kad jos gan trumpos ir, kad jų nedaug. Teminius panašumus tarp teatrinių vaidmenų ir šeimyninių spektaklių gyvenime kūrėjai galėjo išnaudoti kur kas efektyviau.

Ši ir ankstesnės režisieriaus Farhadi juostos paremtos stipria aktorių vaidyba, talentu kurti stiprius, įdomius personažų paveikslus. Aktorius Shahab Hosseini, atlikęs pagrindinį vaidmenį, režisieriaus dėka pelnytai laimėjo geriausio aktoriaus prizą Kanų festivalyje. Jo perteikiamas personažas sava vaidyba sugebėjo gan aiškiai perteikti esminę mintį, kad šioje situacijoje kerštas, įniršis gimsta ne iš moralinių ištakų, bet greičiau iš baimės, nepasitikėjimo ir nesaugumo.

Manau, kad šis filmas vienas stipriausių šioje Scanoramoje. Tik skirtas ne tiems, kurie kine ieško linksmybių, pozityvių emocijų ar įkvėpimo, greičiau atvirkščiai – priverčiantis susimąstyti, slogus, išlaikantis įtampą iki paskutinės minutės.

tekstas: Jurga Mandrijauskaitė

Likę seansai:

Lapkričio 13 d., sekmadienis, 20:45 „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė
Lapkričio 17 d., ketvirtadienis, 19:00 „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė
Lapkričio 20 d., sekmadienis, 20:00 „Forum Cinemas“ Šiauliuose, 5 salė


MILŽINAS

Jätten / The Giant, 2016 m., rež. Johannes Nyholm

Šiemet Scanoramoje daug ilgametražių debiutų, vieni prisvilę, kiti stebinantys užmoju ir rezultatu. Prie pastarųjų patektų švedas Johannesas Nyholmas, pats parašęs scenarijų ir režisavęs „Milžiną“ – socialinę dramą apie apsigimusį ir dar autizmo kamuojamą vyrą Rikardą, motinos paliktą ir gyvenantį vien troškimu ją pamatyti bei žaisti petankę.

Keista matyti prie šio filmo forumo organizatorių žymą „juokas pro ašaras“ – humorą čia sunku įžvelgti. „Milžinas“ yra rimta socialinė drama, kurioje, tiesa, nesistengiama žiūrovo virkdyti, nors kai kurios scenos su laimingu Rikardu atnešdavo džiaugsmo ašaras.

Nežinia kam Nyholmas uždėjo Rikardui dar tą fizinę negalią, „žmogaus-dramblio“ veidą ir gnomišką eiseną – būtų pakakę ir autizmo, nes papildomo įtaigumo tai nepridėjo. Kiek trikdė ir atrodė nereikalingi „Beasts of the Southern Wild“ pabaisas priminę inkliuzai su trolišku milžinu. Tiesa, vėliau tie inkliuzai kiek negrabiai, bet visai logiškai ir gražiai filmo pabaigoje sudėjo taškus ant i. Banalokai žiūrėjosi ir sprendimas filmą statyti ant šabloniško petankės čempionato karkaso – taip, tai palengvino siužeto vystymą ir net padarė filmą universalesnį, žiūroviškesnį, bet meninių balų nepridėjo.

Nežiūrint nereikšmingų trūkumų „Milžinas“ yra stiprus, vizualiai ir emociškai paveikus filmas, ugdantis toleranciją ir simpatiją kitokiems. Kitokiems, kuriuos Nyholmas parodo tokiais pačiais kaip mes: turinčius pomėgius, švenčiančius gimtadienius, gebančius juokauti ir svajoti apie ateitį. Tuo pačiu kūrėjas rodo, jog net Švedijoje netrūksta amoralių, neteisingo kontingento piliečių, kurie nenori prisiimti atsakomybės už neįgaliuosius, kurie nevengia iš tokių tyčiotis ir laiko save lygesniais.

Tad rekomenduoju šio filmo nepraleisti ir į kino teatrą vykti kartu su į paauglystę įžengusiomis ar dar vyresnėmis atžalomis.

tekstas: Ovidijus R.

Likę seansai:

Lapkričio 16 d., trečiadienis, 17:00 „Forum Cinemas“ Kaune, 3 salė
Lapkričio 19 d., šeštadienis, 11:45 „Forum Cinemas“ Kaune, 4 salė


REIKALAUJU SATISFAKCIJOS!

Tordenskjold & Kold / Satisfaction 1720, 2016 m., rež. Henrik Ruben Genz

Iš scenaristo, kuris parašė „Nord“ („Šiaurė“) ir režisieriaus, nufilmavusio „Frygtelig lykkelig“ („Siaubingai laimingi“), nesitikėjau tokio šlamšto visomis prasmėmis. Net iš Rosamunde Pilcher filmų tokio briedo nesitikėčiau. Žodžiu, apeikite šitą filmą kuo didesniu lankstu.

tekstas: Ovidijus R.


AKMENINĖ ŠIRDIS

Hjartasteinn / Heartstone, 2016 m., rež. Guðmundur Arnar Guðmundsson

Jau rašydamas apie kitą festivalyje matytą filmą „Išvykimas“, rekomendavau „Akmeninę širdį“, bet galėjo susidaryti klaidingas įspūdis, jog „Akmeninė širdis“ tiesiog geresnė už „Išvykimą“. Tiesa yra ta, jog „Akmeninė širdis“ kol kas yra skandinaviškas šios Scanoramos topas, kurį norisi rekomenduoti pamatyti dideliame ekrane visiems dar to nepadariusiems.

Taip, islandas Guðmundur Arnar Guðmundsson’as veda į jau kine „nugrotą“ seksualinio identiteto temą, kurios didžiausias konfliktas – jaunuolio homoseksualumas mažoje kaimo bendruomenėje. „Akmeninė širdis“ rodo tik į paauglystę įžengusių dviejų draugų ir dviejų draugių santykius. Porelės leidžiasi į savo gyvenimo pirmąsias seksualines patirtis nuo lengvų bučinių žaidimo forma iki glostynių po miegmaišiu. Greta ketveriukės žygiuoja vieno vaikino ryškus homoseksualizmas ir kito neapsisprendimas, kuriuo keliu pasukti. Dar matome socialinių problemų turinčias šeimas, jaunimo beatodairiškas šėliones, smulkias vagystes, piktnaudžiavimą svaigalais, kaimelio homofobiškumą, patyčias – visas tas, šiandien paauglių gyvenime verdančias aktualijas, su kuriomis stengiamės kovoti, suprasti ir (ne)toleruoti.

Dvi valandos tų socialinių aktualijų galėtų ir prailgti, kartais galima prikibti prie pagrindinių veikėjų aktorystės ir neįtikinamo rimtumo, tačiau Guðmundsson’as į pagalbą pasitelkė operatorių norvegą Sturla Brandth Grøvlen’ą (tikriausiai matėte jo rankų darbus „Victoria“ ir „Avinai / Hrútar“), kuris įdarbina Islandijos gamtos nuostabumą, fantastiškais kadrais, per kuriuos bijai net mirktelėti, sukuria intymią, labai priartintų ir panoraminių vaizdų dermę. Grøvlen’o dėka „Akmeninė širdis“ nuo pat pradžių švyti stipria pirmapradiškumo, laukiniškumo, archetipiškos prigimties aura. Toks jausmas, jog tai, ką matai yra tikrų tikriausia realybė, tokia nepajudinama, stipri, kieta, kaip ekrane matomos Islandijos uolos ir vėjo išvagoti brandesnių žmonių veidai.

„Akmeninė širdis“ vietomis yra slogi. Net jau įžanginė scena su akmenžuvės talžymu nėra jauki akiai ir kelia klausimą, ar pabaigos titruose išvysime užrašą, jog filmuojant šį filmą nenukentėjo nė vienas gyvūnas. Tas islandų kaimelio vaikų atšiaurumas kartais tikrai reikalauja iš žiūrovo akmeninės širdies, bet prieš prasidedant pabaigos titrams kiekvienas gali savęs paklausti, ar kitą kartą aš akmenžuvę paleisčiau į laisvę?

tekstas: Ovidijus R.

Likę seansai:

Lapkričio 20 d., sekmadienis, 15:00 „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė


IŠVYKIMAS

Departure, 2015 m., rež. Andrew Steggall

Motina su paaugliu sūnumi iš Anglijos atvyksta į Prancūziją, kad sutvarkytų pardavimui vasarnamį. Ir čia, rodos, prasidės kažkas įdomaus. Deja.

Pirmasis brito Andrew Steggalo ilgametražis filmas leidžia teigti, jog kai režisierius Steggalas turi potencijos – geba dirbtinai sukurti vizualių „atvirukiškų“ kadrų, bet tai tik reti „Išvykimo“ blykstelėjimai, neatperkantys pasakojamos istorijos nuobodumo. Šiandien jau homoseksualumo tema yra tiek išsemta ir prarandanti aktualumą, jog ja sudominti žiūrovą tampa ypač sunku. Tai nepavyko padaryti nei Kavaitei „Sangailės vasaroje“, nei Steggalui „Išvykime“, kuris beje ta banaliąja prasme yra labai artimas minėtam lietuviškajam kūriniui.

Ekrane labiausiai džiugino Juliet Stevenson, bet jos čia tiek maža, jog sakyti, kad dėl jos verta žiūrėti visą filmą būtų neatsakinga. O jei jau norisi homoseksualumo kine, tai rinkitės „Akmeninę širdį“.

Tekstas: Ovidijus R.

Likę seansai:

Lapkričio 15 d., antradienis, 18:45 „Forum Cinemas“ Kaune, 3 salė
Lapkričio 20 d., sekmadienis, 18:00 „Forum Cinemas“ Kaune, 3 salė


DRAKONAS ATVYKSTA!

Ejhdeha vared mishavad!, 2016 m., rež. Mani Haghighi

Irano kinas man iš karto prieš akis iškelia jau amžinatilsį Abbas Kiarostami, ir šiemet Scanoramoje rodomą Asghar Farhadi bei jau klasiku galimą vadinti Majid Majidi. Tad kitokia pavardė iš tos vietos visada bus gundanti ir žadinanti smalsumą, ypač kai žadamas ne dramos žanras, o kažkas iš mistiško trilerio sferos. Mani Haghighi’o „Ateina drakonas!“ stebina vizualumu ir neįprastu persiškos dvasios misticizmu. Akims atgaivos tikrai netrūksta. Vien Qeshmo salos vaizdai su Nojaus arką primenančiu laivu vaizduotei užduoda tiek peno, jog maža nepasirodo. Bet pats režisierius ir scenaristas Haghighi po gan intriguojančios vaiduokliškos pradžios, leidžiančios tikėtis kinematografiškai kokybiško komercinio siaubiako visiems, netrunka viską sujaukti ir mistiką paversti į neaiškių paslėptų prasmių, alegorijų kratinį arthauso mėgėjams.

Nežinau, kurioje vietoje, bet tarp visų dialogų, įrašų iš apklausos magnetofoninės juostos ir veiksmų laikų labirintų, kažkada pamečiau filmo prasmę ir jos nebesuradau iki pat pabaigos. Tad tokioje situacijoje sunku objektyviai įvertinti filmo visumą. Tikėtina, jog nepaleidę siužeto prasmės gaus daug didesnį peną, nei aš, ir gal supras, kas slėpėsi po drakono simboliu. Tad visai siūlyčiau pabandyti šį nestandartinį kiną.

Tekstas: Ovidijus R.

Likę seansai:

Lapkričio 15 d., antradienis, 18:15 „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė


ŠEIMOS ŠVENTĖ

Ernelláék Farkaséknál, 2016, rež. Szabolcs Hajdu

Jau keturioliktąjį kartą startavusį Europos šalių kino forumą „Scanorama“ atidarė šmaikšti santykių drama „Šeimos šventė“ (Ernelláék Farkaséknál, 2016), kurią į atidarymo šventę atlydėjo patys juostos kūrėjai iš Vengrijos. „Šiandien vis rečiau išvystame filmą, į kurį patenkame kaip į savo namus, ir patiriame jausmą, kad pasakojama apie mus“ – filmą pristatė Gražina Arlickaitė, ir ji nemelavo. Gal tik kiek liūdna, jog atėjo diena, kai kadaise labai šiaurietišką kino šventę, dabar atidaro ne skandinaviškas filmas, bet džiugu dėl to, kad atidarymo filmas nenuvylė.

Drama, pasakojanti apie jauną vengrų šeimą, kurios kasdienybę sudrumsčia netikėtai į namus pasibeldę giminaičiai, Karlovi Varų kino festivalyje pripažinta geriausiu filmu, o geriausio aktoriaus prizą atsiėmė pats filmo režisierius Szabolcs Hajdu, atlikęs pagrindinį vaidmenį.

Filmo pradžioje stebime trijų asmenų šeimos santykius. Užmigus sūnui, sutuoktiniai barasi dėl sūnaus elgesio. Tėvas kalba apie jį taip, jog iš pradžių manai, kad kalba eina apie svetimą, o ne savo vaiką („jis mane erzina“, „jam daug leidžiama“ ir pan.), o, kai į namus naktį pasibeldžia žmonos šeima, situacija tarp sutuoktinių dar labiau paaštrėja. Be to išaušus rytui prasideda trintis ir tarp giminaičių.

Žiūrovas nuteikiamas dar vienai „rimtai šeimyninei dramai“, kurių sukurta tiek, jog sunku ir suskaičiuoti, bet čia režisierius mus apgauna ir rimtas scenas ima keisti šmaikštūs dialogai, komiškos situacijos, ir galiausiai supranti, jog šis filmas – ne apie „krizes“, o apie santykių daugiapusiškumą. Apie sutuoktinius, kurie per tą pačia dieną gali kelis kartu susipykti, pagrasinti išėjimais iš namų, bet vakare vėl vienas kitam sako šiltus komplimentus ir meiliai lenda į bendrą patalą. Apie šeimos narius, su kuriais ginčijamės, kuriuos su pavydu apšnekame už nugarų, o netrukus vadiname juos geriausiais draugais, atveriame jiems didžiausias paslaptis ir guodžiamės ant peties.

„Šeimos šventės“ veiksmas nufilmuotas viename bute, kur iš labai arti leidžiama apžiūrinėti šeimos nuotraukas, daiktus, interjerą ir tai suteikia realistiškumo bei intymumo jausmą. Pagirtina ir įtaigi aktorių vaidyba, nuotaikingi herojų paveikslai (ypač vyrų). Skaičiau, kad šią juostą režisierius filmavo su 13 savo studentų, o bendras filmo biudžetas sudarė 4000 dolerių. Tokios juostos kaip ši tik dar kartą įrodo, kad turint gerą scenarijų, idėją – dideli finansai geram filmui nėra būtini.

tekstas: J. Mandrijauskaitė

Likę seansai:

Lapkričio 17 d., ketvirtadienis, 18:30  „Forum Cinemas“ Šiauliuose, 5 salė

Lapkričio 20 d., sekmadienis, 17:45  „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė


GYVENO KARTĄ UVĖ

En man som heter Ove, 2015, rež.  Hannes Holm

Labai žiūroviškas, toks universalus (galima žiūrėti ir vienam, ir poroje, ir su visa šeima), lengvai komiškas ir tuo pačiu kiek dramatiškas filmas – matyt, todėl tiek numatyta daug seansų, nes neiškantiems kažko ypatingo, „Gyveno kartą Uvė“ tikrai patiks ir šie rekomenduos dar kitiems.

Iš tiesų filmo siužetas neypatingai originalus – senstelėjęs vyriškis Uvė, be proto pamišęs dėl tvarkos, taisyklių ir įstatymų laikymosi, išmetamas iš darbo, kuris buvo vienintelis dalykas, dar jį laikęs ant šios žemės. Tad Uvė imasi įvairių savižudybės būdų. Deja (arba, gerai, kad) juos visus nutraukia netikėtai paskutinę sekundę įvykstantys neplanuoti trukdžiai…

Toks gan nuspėjamas scenarijus netrukdo filmo žiūrėti su nepretenzingu malonumu, nes atmosfera šilta, nuotaikinga ir nestokojanti vizualių spalvingų tonų, personažai spalvingi, nors ir kiek neįtikinamai vienpusiai, šabloniški.

Filmui iki aukštesnių vertinimo balų trūksta minėto originalumo ir kūrėjų apsisprendimo, ar visgi viską pasukti labiau į komizmo pusę, ar į dramos (kurią atstovavo Uvės praeities prisiminimų scenos). Šis blaškymasis dar labiau išryškėja antroje filmo pusėje, o po paskutiniojo kadro, kuriam sulaukti reikia veik dviejų valandų, imi galvoti, jog puiki pradžia buvo pusė darbo. Likusi pusė taip ir liko neišbaigta ir nesiekia pirmosios lygio.

tekstas: Ovidijus R.

Likę seansai:

  • Lapkričio 13 d., sekmadienis, 18:25  „Forum Cinemas“ Klaipėdoje, 2 salė

  • Lapkričio 17 d., ketvirtadienis, 20:30  „Forum Cinemas“ Šiauliuose, 5 salė

  • Lapkričio 19 d., šeštadienis, 12:00  „Forum Cinemas“ Kaune, 3 salė

  • Lapkričio 19 d., šeštadienis, 18:00  „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė


KIEMAS

Yarden, 2016, rež. Måns Månsson

Socialinis filmas apie Švedijos nūdieną, kurioje netikėtai susikerta vietinio ir imigrantų darbuotojų kelias.

Tamsių spalvų, neskubrus kinas prasideda komiška situacija – rašytojas pats parašo savo knygą į šuns dienas sudirbančią recenziją, po tokio akibrokšto su juo turėti reikalų atsisako leidėjai, tad su visomis nieko nebevertomis dėžėmis knygų švedas atsiduria bedarbio statusą turinčio žmogaus padėtyje. Čia juokai ir baigiasi – toliau matome pesimizmu persunktą švedišką paprasto darbuotojo gyvenimą, kuriame žmogus tampa bevardžiu numeriu, o karjerą ir didesnį uždarbį gali gauti tik elgdamasis nesąžiningai kolegų atžvilgiu, pamindamas savas moralės nuostatas.

Socialinė „Kiemo“ potekstė suprantama, tačiau veiksmas teka tokia vientisa, bejausme linija, kuri net būdama tik 80 minučių trukmės spėja prailgti. Pagrindinis filmo herojus puikiai demonstruoja apatiją, į kurią jį įstumia kasdienybės spąstai, bet ta apatija tokia neįtikinama, be išraiškos, bejausmė, kaip ir filmas – be išrišimo, be gelmės, paliekantis keliamų problemų užkabinimo, bet ne analizės įspūdį.

Vidutiniškas, nebūtinas pamatyti žiūralas.

Tekstas: Ovidijus R.

Likę seansai:

Lapkričio 14 d., pirmadienis, 17:15 „Forum Cinemas“ Kaune, 4 salė
Lapkričio 16 d., trečiadienis, 17:15 „Forum Cinemas“ Kaune, 4 salė


ŠVARIOS RANKOS

Schone Handen / Clean Hands, 2015 m., rež. Tjebbo Penning

Totalus laiko švaistymas. Neįtikėtina, jog tokie filmai patenka į festivalio repertuarą. Jeigu po pusvalandžio nepaliksite kino salės, tai susirūpinkite savo kinematografiniu skoniu.

 

1 komentaras apie “SCANORAMA 2016

  1. Hajdu „Šeimos šventę“ labai užskaičiau – gal ne kažkas fantastiška, bet iki gelmių tikra ir pažįstama šiam gyvenimo etape :) Gerai, kad kažkada padarė man didelį įspūdį KP su savo „Tamara“, tai išsirinkau jį vien dėl režisieriaus braižo.
    Daugiau šiemet kukliai, pažiūrėsim juodai baltą boksininko meilę pagal suomius (nes gi reikia į skandinavišką filmą nueit Scanoramoj, kaip kitaip?), ir bus gana.
    Ačiū už apžvalgėles.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.