SCANORAMA 2017

FANTASTIŠKA MOTERIS

Una Mujer Fantástica/ A Fantastic Woman, 2017m., rež. Sebastián Lelio

Prieš keletą metų režisierius iš Čilės Sebastiánas Lelio nudžiugino žiūrovus gan smagia juosta „Glorija“, kuri 2013 m. Berlyno tarptautiniame kino festivalyje pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią aktorės darbą. Tad naujausias jo filmas „Fantastiška moteris“ iš karto patraukė akį festivalio repertuare.

Marina (Daniela Vega) ir Orlando (Francisco Reyes) nepaisant dvidešimties metų skirtumo ir tai, kad ji iš tikrųjų yra jis (transseksualas), myli vienas kitą ir planuoja savo ateitį kartu. Jis paliko savo žmoną, šeimą dėl jos, ji persikėlė gyventi pas jį. Dienomis Marina dirba padavėja, naktimis dainuoja klube. Po Marinos gimtadienio paminėjimo, kurio metu Orlando jiedviem pažada kelionę prie naujausio pasaulio stebuklo – Iguazu krioklių, naktį jis sunegaluoja ir nuvežtas į ligoninę miršta. Marinos padėtis visiems kelia daug abejonių – kuo buvo grįsti jų santykiai, ar ji nėra kalta dėl Orlando mirties, ar ji turi teisę su juo atsisveikint kaip ir visi kiti artimieji. Ar transseksualas yra vertas žmogiško požiūrio į save? Ar, kaip įvardija buvusi Orlando žmona, „tai – tik iškrypimas“?

„Fantastiška moteris“ galima pavadinti kūrėjų meditacija tapatybės ir liūdesio temomis. Verta pagirti Daniela Vega vaidybą, bet filmo scenarijus pasirodė man kiek silpnokas, ištęstas, tarsi visai filmo idėjai pakaktų vien transseksualumo temos ir visos iš to kylančios aplinkinių diskriminacijos, tolerancijos stokos ir t.t.. Tačiau norisi atkreipti dėmesį į operatoriaus darbą, meniškai panaudojusį netikėtus Marinos atvaizdo atspindžius įvairiuose paviršiuose, ir šiaip filme buvo keletas tokių netikėtų, meniškų intarpų, papuošusių juostą. Taip pat verta pagirti filmo garso takelį, nes vaizdas tobulai susietas su garsu. Ir nors filmo muzikos kūrėjas Matthew Herbertas žinomas dėl savo žaismingos, eksperimentinės elektroninės muzikos, bet čia jis panaudojo natūralų fleitos grojimo motyvą, o filmo finalas vainikuojamas pačios Marinos dainavimu, kuris tampa simboline transcendencine scena.

Apibendrinant filmą vertinčiau 7/10. „Glorija“ visgi paliko gilesnį įspūdį.


KVADRATAS

Rutan / The Square, 2017, rež. Ruben Östlund

„Kvadratas“ – vienas laukiamiausių „Scanoramos“ filmų, šiemet Kanuose apdovanotas „Auksine palmės šakele“. Rubenas Östlundas išgarsėjo 2014-aisiais, kai Kanuose „Ypatingo žvilgsnio“ programoje buvo parodytas jo filmas „Force majeure“, sulaukęs didžiulio tarptautinės kritikos dėmesio. Šįkart režisierius sukūrė ironišką šiuolaikinės visuomenės parodiją, iškeldamas į paviršių tokias temas kaip socialinė atskirtis, visuomenės ir atskirų jos individų dviveidiškumas, medijų, viešųjų ryšių darbo principai ir galų gale – šiuolaikinio meno prasmė, kuri neva orientuojasi į socialines idėjas, bet dažnai – tai vien skambios deklaracijos ir tuščiaviduriai lozungai.

Filmo pagrindinis veikėjas, meno kuratorius Kristianas (akt. Claesas Bangas), dirbantis buvusiuose karališkuose rūmuose įsikūrusiame šiuolaikiniame meno centre. Kaip pripažįsta pats režisierius, šis herojus yra jo alter ego. Jis panašaus amžiaus, taip pat turi dvi dukreles, mokyklos rungtynių šokėjas, pakaitomis auklėjamas su motina. Jis – stilingas keturiasdešimtmetis, gyvenantis meno ir elito apsuptyje, tarsi po uždaru stiklo gaubtu, nenorėdamas žinoti ir matyti, kas vyksta už jo. Tačiau gyvenimiškos aplinkybės išspiria jį iš komfortabilaus lizdelio ir priverčia susidurti su realybe – socialine atskirtimi, empatijos stoka, abejingumo kito skausmui ir kitais dalykais, kuriuos kaip tik komunikuoja jo kuruojami meno projektai.

Du pagrindiniai filmo poliai – šiuolaikinio meno satyra ir socialinė alegorija. „Kvadrato“ veiksmas nuolatos vyksta arba sukasi meno projektų fone, kurių idėjas, socialinę svarbą Kristianas pristatinėja su karštligiška aistra. Tačiau paraleliai vykstančios jo asmeninio gyvenimo peripetijos ir poelgiai atskleidžia, kad viešos deklaracijos neturi nieko bendro su jo asmeniniu gyvenimu. Kuo toliau, tuo labiau jo kuruojamų meno projektų absurdiškumas ir komiškumas ima skleistis visu gražumu, finalizuojant visą filmą, grėsmingu žmogaus – gorilos (Terry Notary – garsus Holivudo beždžionių vaidmenų specialistas) pasirodymu elito puotoje, tyrinėjant šių reakcijas, naikinant saugumo jausmą, kurį suteikia mandagus elgesys.

Gana netikėta švediškame filme buvo išvysti amerikiečių aktorę Elizabeth Moss (serialų „Mad Man“, Top of the Lake“, „The Handmaid’s Tale“ žvaigždę“), kuri šiame filme atlieka epizodinį, bet gana smagų vaidmenį. Jos personažas vienas įdomesnių ir labiausiai nenuspėjamų šiame filme (na neskaitant žmogaus-gorilos). Filmo kūrėjai tarsi specialiai vedžioja žiūrovus už nosies, leidžiant jiems patiems nuspręst – ar ji viena iš tų diletančių amerikiečių žurnalisčių, klajojančių po pasaulį ir ieškančių egzotiškų nuotykių, ar šmaikšti, žinanti ką daranti provokatarė, priverčianti suglumti ir susimąstyti iliuziniame pasaulyje gyvenantį žavųjį meno ekspertą Kristianą. Man daug daugiau norėjosi „Kvadrate“ šios aktorės kuriamo personažo, bet, kaip ten sako,- gero po truputį.

„Kvadrate“ persipina daug temų, sluoksnių, poteksčių ir simbolių. Filmo stilistika laviruoja tarp sociologinio kasdienybės stebėjimo, komedijinio stand-up ir egzistencinio siaubo filmo, savybių. Filmo stiprybės – vizualumas, puikus humoro jausmas bei žaismingas priėjimas prie gana rimtų temų. Gali pasirodyti, kad kai kurie epizodai šiek tiek perspausti ar hiperbolizuoti, bet išties dauguma pašiepiamų filme momentų puikiai atpažįstami šiandieniniame pasaulyje, supančioje aplinkoje, nesvarbu kurioje šalyje.
Be abejonės, tai tikrai vienas iš įdomesnių filmų, matytų šiais metais.


ĮKAITAI

Mzevlebi / Hostages, 2017 m., rež. Rezo Gigineishvili

Žiūrint gruzinų režisieriaus Rezo Gigineishvili pirmą rimtesnį filmą nejučiomis prisiminiau lietuviškąjį niekam tikusį „Mes dainuosim“. Ne, nebuvo „Įkaitai“ taip tragiškai „lietuviški“, tiesiog tokios kilo paralelės pirmoje gruziško filmo pusėje, nes buvo daug apgailėtinų kalbų „vardan tos“ ir maža įdomumo. Bent taip atrodė pirmoji filmo valanda. Vėliau viskas apsivertė aukštyn kojomis. Ne, vidutiniška kinematografija ir šabloniškas scenarijus nepagerėjo, tačiau pasakojama istorija įgavo visai kitą spalvą.

Scena lėktuve užminė verčiančią susimąstyti sunkią istorinę-politinę-psichologinę-moralinę mįslę: ko verta tavo asmeninė laisvė prieš kito žmogaus gyvybę.

„Įkaitų“ istorija nėra panaši į avantiūrišką Simo Kudirkos atvejį, kai rizikuoji tik savimi. Šiame filme matome paprastus tylius maištininkus, kuriuos iš pradžių palaikai ir lengvai tiki, kad jiems pavyks tas neaiškus planas, bet kai tie idealistai pavirsta ciniškais žudikais, tai apima jausmas lyg po šalto dušo. Tokio įspūdžio nebus tiems, kurie žino tikrąją istoriją. Aš nežinojau, tad mane nemenkai nustebino. Realioji tragiška istorija, ne filmas.

tekstas: Ovidijus R.


KARALIAUS NE

The King‘s Choice / Kongens Nei, 2016, rež. Erik Poppe

Norvegai gali didžiuotis savo istorija ir karaliumi Hokonu VII, tad jiems šis filmas lyg paminklas didžiai istorijai, tad nenuostabu, jog Norvegijoje filmo lankomumas mušė rekordus ir buvo siūlomas Oskarams. Tuo tarpu man, visiškai nejaučiančiam ryšio su norvegiška dvasia ir iki šio filmo nieko negirdėjusiam apie Hokoną septintąjį, tos dvi valandos politikos ir šiek tiek karinių veiksmų prailgo. Nors didelių priekaištų filmui neturiu: atmosfera perteikta tinkamai, Hokoną vaidinantis aktorius (Jesper Christensen) – super įtikinantis, nustelbiantis visus kitus, laikmetis (atsižvelgiant į ne stulbinantį biudžetą) atkurtas nepriekaištingai. Vienok tai visumoje draminis „kambarinis“ filmas, kuriame įtampa kuriama žodžiais, tonu, žvilgsniais, tad kai kurios scenos (kad ir lokalios kovos, kuriai akivaizdžiai trūksta masiškumo, intarpai) tą įtampą labiau išsklaido nei papildo.
O ir filmo pavadinimas toks atskleidžiantis esminę siužeto vinį, nežinantiems realiosios istorijos atima dalį intrigos, tačiau istorinių filmų, ypač Antrojo Pasaulinio karo laikotarpio, mėgėjams „Karaliaus ne“ turi patikti, kitiems – nerekomenduočiau.

tekstas: Ovidijus R.


PRIESAIKA

The Oath / Eiðurinn (2016), rež. Baltasar Kormákur

Jeigu norisi standartinio kriminalinio trilerio su šaltu, minoriniu islandišku akcentu, tai Baltasaro Kormákuro „Priesaika“, kurioje pats atliko pagrindinį vaidmenį, yra visai tinkamas variantas. Tik pati istorija originalumu neblizga – toks kerginys iš „Prisoners“ ir „Taken“.
Tėvo bandymas bet kokia kaina apsaugoti savo vaikus kino ekrane matytas n kartų. Ir „Priesaika“ neturi kažko ypatingai originalaus, nei vizualine prasme, nei montažo ar pasakojimo struktūros – tiesiog eilinis vidutiniškas filmas.
O Kormakuras tikrai gali surežisuoti daug sudėtingesnes scenas, toks jausmas, kad tapęs žinomu už Atlanto islandas aptingo ir nebemato prasmės stengtis.

tekstas: Ovidijus R.


TRYS SĄLYGOS

Tre Ting / Three Things, 2017, rež. Jens Dah

Oh oh, ką čia ir pasakyti. „Sostų žaidimų“ žvaigždė Nikolaj Coster-Waldau vis rečiau besirodo gimtosios Danijos filmuose. Jis jau paragavo didelio biudžeto filmų duonos ir tapo atpažįstamas visame pasaulyje. Tad nenuostabu, kad „Trys sąlygos“ viską stato ant jo, tačiau ši viešbučio kambaryje vykstanti kriminalinė drama atrodo jam pačiam neįdomi ir neverčianti stengtis. Nors koks jis ten aktorius…
Yra režisierių, operatorių, kurie ir iš tokios istorijėlės sugebėtų padaryti bent akis prikaustantį vaizdą, montažą, deja, tai pirmasis Jens Dahl ilgametražis darbas, kuris labiau panašus į ne patį brangiausią televizijos serialo seriją. Žodžiu, liūdna, jog toks filmas iš vis pateko į festivalio repertuarą.

Tekstas: Ovidijus R.


APIE KŪNĄ IR SIELĄ

A teströl és a lélekröl / On Body and Soul, 2017, rež. Ildiko Enyedi

Vengrų filmas „Apie kūną ir sielą“ apdovanotas Berlyno „Auksiniu lokiu“ buvo vienas prognozuojamų Scanoramos favoritų. Kad filmas buvo išties laukiamas, patvirtino ir pilna žiūrovų salė sekmadienio vėlų vakarą.

Realus pasaulis kai kuriems žmonėms, jų nerangiems kūnams kartais būna pernelyg sudėtinga ir kebli vieta gyventi, užmegzti santykius ir pan. Tačiau artimos sielos, visada suras kelią kaip atrasti viena kitą.  Režisierės Ildikó Enyedi filmas pasakoja meilės istoriją, kuri rutuliuojasi tiek normaliame  pasaulyje, tiek nesąmoningajame,  sielos, kur herojai neįprastu būdu susitinka bendrame sapne. Filmo kūrėjai tarsi leidžia žiūrovui pačiam pajausti , visgi kuriame pasaulyje jie labiau laimingi,  realybėje ar savo svajonių, kuris ryšys svarbesnis ir intymesnis – fizinis ar dvasinis, galų gale – kurioje iš šių dviejų visatų įsimylėjėlių istorija turės laimingą pabaigą?

Filmo veiksmas vyksta miestelio skerdyklos fone. Marija – nauja, reikli ir preciziška kokybės inspektorė, o Edis, jos viršininkas. Nors Marija gerai atlieka savo darbą, bet akivaizdu, kad turi psichologinį sutrikimą – Aspergerio sindromą (ar kažką pan.), kuris pasireiškia fenomenalia atmintimi, bet sunkiai leidžia užmegzti ir palaikyti ryšius su žmonėmis. Kolegos ją vadina „Ledo karaliene“, kuri nemoka meluoti ir apsimetinėti, bet, pasirodo, geba įsimylėti.

Edis – vienišius, nevaldantis vienos savo rankos, taip pat sunkiai geba komunikuoti su supančiu pasauliu. Kukli ir išsiskirianti iš kitų naujoji darbuotoja Marija tuoj patraukia vienišiaus dėmesį.

Didžioji filmo intriga prasideda tuomet, kai po vieno skerdykloje įvykusio incidento pasamdyta psichologė, apklaususi visus darbuotojus, išsiaiškina, kad Marija ir Edis, gyvendami atskirai, sapnuoja tuos pačius sapnus. Šiaurietišku koloritu (vaikštinėjantis elnias su stirna snieguoto miško fone) pavaizduoti sapnai ir buvo tie spąstai, į kuriuos įkliuvau žiūrėdama „Apie kūną ir sielą“ – iš anksto nepasidomėjusi filmo kūrybine grupe ir šalimi, buvau įsitikinusi, kad tai skandinavų filmas. Ir šiaip – šalta,  melancholiška, poetiškai brutuali filmo atmosfera, humoras, tikrai labai primena šiaurietišką stilių.

Filmas nestokoja šiurpių, bet kartu efektingų scenų, sukurptų iš detalaus galvijų nužudymo, mėsinėjimo proceso. Mėsėdžiams po kadrų su nukertamomis galvomis, atsivėrusiomis gyslomis ir pan. po filmo gali kurį laiką dingti noras dėti į burną mėsą. „Kraujingos“ scenos su negyvais gyvulių kūnais kontrastuoja su poetiškais sapnais ir juose regimais elegantiškais gyvais ir laisvais elniais, per kuriuos filmo kūrėjai atskleidžia kūno, prigimtinio prado ir sielos, pasąmonės, vidinio pasaulio skirtybes, iš kur ir kilo filmo pavadinimas.

Filmo veiksmas vystosi lėtokai, bet netrunka įtraukti ir leidžia mėgautis šia, šiek tiek siurrealistine, šiek tiek absurdiška, o kartu romantiškai subtilia, dvipuse meilės istorija.
Puikus ir rekomenduotinas filmas.

Vilniuje likęs vienintelis seansas: 14 d. 20:30, Forum Cinemas Vingis


NEMEILĖ

Нелюбовь / Loveless, 2017 m., rež. Andrey Zvyagintsev

Andrey’jus Zvyagintsevas toliau rodo, kad yra vienas geriausių tiek Rusijos, tiek pasaulinio masto režisierius – naujausias jo filmas „Nemeilė“ patenka tarp šių metų geriausių draminių filmų ir jį būtina pamatyti.

Šįkart, galima sakyti, Zvyagintsevas grįžo kiek atgal: „Nemeilė“ labiau primena slogiąją „Eleną“, negu į paslėpsnius Rusijai spiriantį „Leviataną“.

„Nemeilė“ rodo Rusijos nūdieną, tačiau gvildenamos problemos aktualios visam pasauliui. Filmas apie šiandienos ne pačią jauniausiąją kartą, kuri dažnai veda (išteka), skiriasi, vėl kartoja tas pačias klaidas, nesutaria su senyvais savo tėvais, įpranta gyventi komforte, daro karjerą, ir naują, turintį būti tobulesniu, gyvenimą, tačiau visame tame kelyje į šlovę pamiršta, jog turi savų vaikų, už kuriuos privalo atsakyti, pamiršta, jog vaikas nėra kilnojamasis turtas, be jausmų, be norų, be valios.

Apie vieną tokį suaugusių pasaulį pasakoja „Nemeilė“ – apie besiskiriančią šeimą, du brandžius žmones, gebančius be skrupulų, atvirai į akis dėti į šuns dienas vienas kitą, ir lyg įprastai tokiais atvejais, gal netgi nesąmoningai išlekia žodžiai apie galimą vaiko, tapusiu tiesiog Problema, likimą, vaiko, kuris su ašaromis akyse už sienos viską girdi ir priima girdimus žodžius pagal savo supratimą. Kitą dieną vaikas kaip paprastai išvyksta į mokyklą ir dingsta…

Toliau žiūrovas mato gan detalią, rusiško biurokratinio formalumo pripildytą dingusio žmogaus paiešką: nuo abejingų policijos pareigūnų, susiduriančių su tokiais dalykais kasdien, iki tikrai norinčių padėti savanorių, aukojančių savo visą laisvą laiką vaiko paieškai. Ir, žinoma, tėvas bei motina, kurių pasipiktinimas netrunka virsti slogia širdgėla.

Zvyagintsevas kuria tirštą ir sunkų kiną, tačiau nė karto neperlenkia lazdos, neišeina už įtikinamumo ribos, todėl jo filmai kerta dar smarkiau, iki pačių paširdžių, nepalieka abejingu. Tu persisemi tuo ekrano personažų beviltiškumu, susitapatini su jų savijauta, supranti ir galop, kad ir kaip tai beširdiškai beskambėtų, geidi kuo greičiau surasti dingusį vaiką, nors ir negyvą, nes nežinia kankina labiau.

Scena morge tiesiog užima kvapą, taip, kad net tas lengvas politinis dūris su žiniomis iš Ukrainos fronto lieka kažkur antrame plane.  „Nemeilė“ – tikras Kinas, kurį iš karto po seanso norisi atsukti ir dar kartą patirti nuo pradžių, nes atrodo, kad būsi kažką praleidęs. Gal tą STOP juostą, besiplaikstančią krūmuose, galbūt reiškiančią, kad…

tekstas: Ovidijus R.


NEPRIJAUKINTI

La región salvaje / The Untamed, 2016 m., rež. Amat Escalante

Nesinori ilgai prie tokių filmų gaišti. Tiek aprašinėjant, tiek žiūrint. Tiesa, pastarojo veiksmo linkėčiau neatlikti. Nors tikiu, kad atsiras sakančių, jog tai visai neblogas „mind-fuckas“, tačiau, mano matymu, tai forma, kuri neišlaiko jokio vertingesnio turinio ir galvoje nesukelia jokių jausmų, apart mintį, jog vojeristams ar paaugliams pora scenų gali pagardinti visą deguto statinę.

Filmo pradžioje matome ateivišką padarą, primenantį aštuonkojį be čiuptuvų, kuris bando įlysti ar tai išlysti iš nuogos moters angų – būtent tai yra tas kabliukas, intriga, verčianti laukti kažko netikėto. Gal naujo „Svetimo“, gal pabudimo iš klaikaus sapno, gal dar nematyto lynčiško žmogaus-aštuonkojo. Tačiau toliau vyksta nevykęs bandymas pereiti prie įprastų žmogiškų problemų, kurios disonuoja su lūkesčiais ir kelia nuobodulį. Dar kartą epiloge parodymas tai, ką mačiau pradžioje, taip pat jokio įspūdžio nepaliko – „Neprijaukinti“ liko man neprijaukinti.

tekstas: Ovidijus R.

3 komentarai

  1. „Kvadratas“ man priminė jau kiek primiršto F. Beigbeder’io knygas, kurios taip pat nestokoja ironijos, pretenduoja į šiandienos kritiką, tačiau nuslysta temų paviršiumi. Taip ir „Kvadratas“ pasirodė man: toks labiau štrichinis, sitkominis, modernus, pritaikytas masėms, bandantis, bet neįlendantis giliau į vidų.
    Scena su „gorila“ fantastiška. Kaip ir Moss. Galėjo ant jų ir statyti visą siužetą.

  2. Naujienos apie Kvadratą. Įdomu, kad ir komedija. Jurga, prisimenu kaip nedaug žmonių toj milžiniškoj salėj juokėsi (tau kvatojant), pradžioje,
    Moss interviu apie šiuolaikinį meną, ir pasidaro nyku. Kažkaip tikiuosi, kad dar „neįsivažiavę” žiūrovai buvo, ar šiaip šaltai neekspresyviai nedrąsūs, o ne kad nesuprato.
    http://cineuropa.org/nw.aspx?t=newsdetail&l=en&did=343910

    Manau galima buvo tikėtis apdovanojimų. Filmas konstatuoja aiškius ir aktualius dalykus, tuo pačiu per daug neapsunkindamas, nepriverčia spręsti galvosūkių.

    O prisiminus atvirų pokalbių scenas su Moss, pasidaro gera.

    1. acha, aš jau nuo pirmos scenos su Moss supratau, kad tai bus filmas su teisingu jumoro jausmu :) tiksliau, kai dar visa salė santūriai tylėjo, aš jau savo juoku signalizavau apie Metų komediją :)))

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *