SCANORAMA 2020

Scanorama 2020. Šiemet labiau iš namų, negu iš kino salės, bet prie to jau baigiame priprasti. Žiūrime ir duodame šiek tiek įspūdžių. Be prakaito.

Undinė / Undine (2020)

Vieno geriausio ir mano mylimiausio šių dienų režisieriaus Christian’o Petzold’o naujausias darbas apie Berlyną ir Undinę, miesto muziejuje dirbančią gidę, įsiliejančią (veik tiesiogine prasme) į naujus santykius su keistoku vyru. Taip prasideda romantiška drama, pripildyta magiškojo realizmo dvasios. Būtent pastarasis elementas sujaukia gan įtikinamą ir intriguojančią istoriją – atrodo, kad kūrėjui neužteko gabumų viską pagrįsti charakterių psichologija, todėl įtraukė mitologiškų sąsajų. O būtų pakakę apsiriboti vandeniu, kaip simboliu, jungiančiu ir skiriančiu, teikiančiu ir atimančiu gyvybę. Nepaisant to pasakiškumo, filmas žiūrisi labai lengvai ir maloniai. Viskas kokybiškai nufilmuota (ypač scenos po vandeniu), sumontuota, fantastiškai parinktas ir įkomponuotas garso takelis (kuris sudarytas veik iš vieno kūrinio –  Vikingur’o Olafsson’o atlikto Bacho „Concerto in D minor, BWV 974: Adagio“), puikūs aktoriai (Paula Beer, gavusi už vaidmenį Sidabrinį lokį, ir Franz’as Rogowski’s, matytas ir Petzold’o „Tranzite“), tarp kurių atrodo gali paliesti esančią jausmų chemiją. Vienas iš gražesnių Scanoramos filmų, kurį drąsiai rekomenduoju aistros ekrane pasiilgusiam žiūrovui.

Omarų sriuba / Lobster soup (2020)

„Omarų sriuba“ pasakoja apie Islandijos Grindaviko mieste veikiančią legendinę, bendruomenei itin svarbią „Bryggjan“ kavinę ir jos likimą. Pagrindinis filmo veikėjas Krilis kiekvieną rytą pradeda mažoje uostamiesčio kavinėje „Bryggjan“, ruošdamas ingredientus omarų sriubai, kuri per daug metų tapo šios vietos firminiu patiekalu. Jo brolis Alis čia leidžia dienas, šnekučiuodamasis su senais žvejais, tarp kurių – paskutinis Islandijos boksininkas ir rašytojas. Jų pokalbiai neapsieina be pasaulinių problemų aptarimo, kurioms išspręsti kasdien sugalvojami vis nauji būdai. Jie kalbasi įvairiomis temomis: nuo žmogaus teisių aktyvistų naujienų iki menkių ar omarų populiacijų, kurių gali greit nelikti vandenyne. Kartais vyrai stebi ir sergą už vietinę futbolo komandą, o kartą per mėnesį toje pačioje kavinukėje susirinkę Grindaviko gyventojai prisimena neseniai anapilin išėjusių vietinių vardus, taip tikėdamiesi juos kuo ilgiau išsaugoti atmintyje. „Bryggjan“ kavinė – bendruomenės kultūrinis katilas, čia vyksta ne tik kronikų vakarai, bet ir džiazo koncertai bei kiti renginiai.
Filme aprėpiamas ne tik kavinės kasdienis gyvenimas, bet ir miestelio, o kartais ir visos Islandijos aktualijos. Lygiagrečiai stebime miestelio bendruomenės jaudulį dėl galimo šalimais stūkstančio ugnikalnio išsiveržimo.
Filmas „Omarų sriuba“ nuostabus tuo, kad leidžia „nukeliauti“ į šią vietą, klausytis vietinių pokalbių, kol jos dar neperėmė nauji savininkai, kol ji dar išlaikius savo autentiką ir kol verslininkai dar jos nepavertė eiliniu „teminiu“ restoranu ar viešbučiu. Filmo kūrėjams puikiai pavyko užfiksuoti šios vietos unikalumą ir panašių vietų svarbą bendruomenėms.

Tekstas: Jurga Mandrijauskaitė

Helena / Helene (2020)

Režisieriaus Antti Jokinen’o biografinis filmas apie garsią Suomijos menininkę Heleną Schjerfbeck, kurią visų pamirštą ir gyvenančią kaime su mama, iš naujo atranda meno pirklys ir aistringas menininkės gerbėjas Einaras Reuteris. Taip prasideda naujasis Helenos kūrybinis pakilimas ir širdį daužanti artimų sielų draugystė…

Filmas gal ir nenustebins kinematografine prasme, bet leidžia pažinti tiek pačią menininkę, tiek to metų moterų padėtį šeimoje ir visuomenėje, ypač moters menininkės emancipacijos kelią. Žiūrėti „Heleną“ malonu akiai, ausiai ir širdžiai. Filmas tapybiškas, vizualus, o aktorė Laura Birn puikiai įkūnijo realistinio, modernistinio, o vėliau ir abstrakčiojo meno kūrėją ir jos neišsipildžiusias aistras.

„Helena“ savo vizualumu ir romantika puiki atsvara juostai „Enfant Terrible“ – apie kitą skandalingąjį menininką, Fassbinderį. Pažintis su šia menininke tikrai neprailgo, anaiptol.

Tekstas: Jurga Mandrijauskaitė

Enfant Terrible (2020)

Vienas garsiausių Naujojo vokiečių kino ir teatro režisierių Raineris Werneris Fassbinderis per 37 savo karjeros metus nufilmavo daugiau nei 40 filmų, parašė 14 pjesių teatrui bei keliasdešimt scenarijų, todėl visai nenuostabu, kad rež. Oskar Roehler visą jo gyvenimo istoriją kino juostoje „Enfant Terrible“, nusprendė pavaizduoti tarsi vieną nesibaigiantį meno pasaulio užkulisių realybės šou, su realybe nieko bendro neturinčių teatro dekoracijų fone. Nes kaip pats Fassbinderis sakė – kinas nesibaigia net tada kai filmavimai baigiasi. Jis vyksta visada.

Filme aktorius Oliveris Masucci puikiai perteikia šią novatorišką, kontraversišką asmenybę, jo darbo stilių, naujų formų, žanrų paieškas teatre ir kine, neįtikėtiną kūrybinę energiją, kuri sudarė kontrastą audringiems proveržiams jo asmeniniame gyvenime. Juostoje – savęs naikinančio menininko asmeninio gyvenimo atspindžiai, viena kitą keičiančios (ne)laimingos meilės istorijos, visą gyvenimą trukusi depresija, kūrybiniai impulsai ir vienas kitą vejantys darbai.

Kiek teko skaityti, šio filmo kūrybinė trupė patyrė daug įvairių sunkumų – finansinių, teisinių, kūrybinių ir t.t. Bet kokiu atveju, rezultatas pribloškiamai priartėja prie paties Fassbinderio darbo stiliaus: jis buvo nufilmuotas su tris kartus mažesniu biudžetu nei buvo planuota ir gana greitai (nufilmavo per 25 dienas). Filmavimai vyko jų studijoje, kuri kaip tyčia atitinka dirbtinai teatrališką Fassbinderio filmų estetiką. O pats filmo režisierius Roehleris tvirtina, kad Fassbinderis stipriai įtakojo jo kūrybinį stilių, kuris taip pat yra labai ryškus, laukinis, „purvinas“, provokuojantis, kokie buvo ir Fassbinderio filmai ir kuris stipriai skiriasi nuo kitų Vokietijos režisierių.

Filme „Enfant Terrible“ režisierius sutalpina visus kūrėjo kūrybinius etapus, sudėjo svarbiausius štrichus radikaliojo Fassbinderio asmenybės paveiksle, nepamiršdamas pavaizduoti ne tik jo despotišką elgesį su mylimaisiais ar kūrybine komanda, bet ir jautrumą socialiai atstumtiems ar nesuprastiems žmonėms bei seksualinių mažumų temai. Roehlerį ypač domina Fassbinderio aistra. Jis atskleidžia Fassbinderį kaip nesuprastą, kaip maištininką, kaip narkomaną ir kaip meilužį. Kūrėjai taip pat parodo labai keistą šio pogrindžio veikėjo gyvenimo būdą, kurio gyvenimas buvo neatsiejamas nuo grupės dinaminio proceso ir kurio filmo komuna veikė kaip hermetiškas kosmosas, kuriame darbas ir meilė, gyvenimas ir aistros susiliejo į išnaudojantį ir simbiotinį santykių tinklą.

Šis teatrališkas filmas nors ir trunka daugiau nei dvi valandos, tačiau nei kiek neprailgsta. Atvirkščiai, ekrane vienas ryškiausių ir prieštaringiausių savo laikotarpio enfant terrible provokuoja, gąsdina, liūdina, bet tikrai neleidžia nuobodžiauti.

Filmą verta pažiūrėti tiems, kas nori iš arčiau pažinti vieną įdomiausių vokiečių kino ir teatro kūrėją ar tiesiog – siautulingo, provokatyvaus filmo apie meno pasaulį.

Tekstas: Jurga Mandrijauskaitė

Hagazussa (2017)

Oh. XV amžius, kažkur Alpių kalnuose ir raganystės. Tik raganystės ne krikščioniškosios, o tos, iš siaubo filmų, kur šiek tiek mistikos ir baugulio. Gražiai, šiltomis spalvomis, tarkovskiška stilistika rodomos žalių kalnų panoramos kontrastuoja su trobelės viduje sopėjančiu agonišku niūrumu, bet vien tuo, vadinamu atmosferinio kino, jausmu ilgai sotus nebūsi. Po pusvalandžio pasigendi aiškesnės veiksmo linijos, konflikto, intrigos, dialogų, kažkur vedančio siužeto. O kai visą tai vainikuoja naivi kulminacija, tai filmo akcijos dar labiau nukrenta. Tikrai nebūtina šito filmo pamatyti nei festivalio, nei ne festivalio metu.

Katė sienoje / Cat in the Wall (2019)

Bulgarų šeima atsikrausto į Londono priemiestį ir bando pradėti naują gyvenimą tokiame keistame, pilname pašalpų gavėjų, daugiabutyje, kurio koridoriais šlaistosi meilus katinas. Nuo šio ir prasideda konfliktinės kaimynų situacijos, gražiai apsipinančios ir naujakurių finansinėmis bei angliško biurokratizmo pinklėmis. Tai grynai europietiškas kinas, nepretenduojantis į didelio filmo statusą, tai toks labiau vaizdelis iš socialinės šiandienos kasdienybės. Vaizdelis su skaudžiomis, dramatiškomis ir tuo pačiu komiškomis realijomis iš imigrantų gyvenimo. Dokumentinė stilistika ir filmo pradžioje pateiktas užrašas „pagal tikrus įvykius“ leidžia priimti matomas situacijas kaip labai gyvas ir neišgalvotas, o tai irgi prideda filmui balų. Mūsuose emigracinės ir katinų mylėtojų temos gan aktualios, tai šis filmas tikrai ras savo žiūrovą.

Kalėdos Islandijoje / Bergmál (2019)

Visiškas nesusipratimas. Padaugintas iš 56-ių. Na, gal kokius penkis dauginamuosius galima nuimti, bet kaleidoskopas siaubingas savo buitiškumu. Kam žiūrėti filme tai, kas vyksta aplinkui kiekvieną? Pilnai suprantu tą, kuris nuo pirmųjų epizodų suprato viso reikalo esmę ir nieko daugiau neveikė, tik skaičiavo, ar tikrai tiek tų epizodų bus. Nežinau, ar tas gimimo stebuklas turėtų filmą paversti magišku. Man nepavertė.

Dėdė / Uncle / Onkel (2019)

Jauna moteris, įkritusi į ūkį ir seno dėdės slaugą, labiau ima tapatintis su gyvuliais nei žmonėmis. Niekaip neatgaminu pavadinimo, bet yra matytas labai panašus filmas, apie kaimo žmogaus vienatvę, pareigą, gyvulių supratimą ir pan. Ir tokių yra ne vienas, tad nepamatysiantys nieko nepraras. Vienok, nuolat kirbant tai minčiai, kad visa tai jau kažkur matyta, „Dėdė“ susižiūrėjo visai gerai. O visi nuopelnai skiriami jaunai pagrindinės rolės atlikėjai Jette Sondergaard, kuri sugebėjo stulbinančiai tobulai perteikti tą bejausmio žmogaus būseną, tokią artimą gyvuliui, per kurio šarvą prasibrauti gali tik ypatinga akis ir tik to vertas žiūrovas.

Absoliučiai normali šeima / En helt almindelig familie / A Perfectly Normal Family (2020)

Per vienus šeimyninius pietus mama praneša, kad skiriasi, nes dviejų mergaičių tėvas nusprendė keisti lytį ir būti moterimi. Situacija gali būti komiška (ką matėme seriale „Transparent“), dramatiška („Boys don’t cry“, „Tomboy“)  ar tragikomiška („Transamerica“) – žodžiu, tema kine ne nauja ir filmų apie tai nestinga. Pirmasis Malou Reymann ilgametražis darbas pasirenka dramatiškąjį variantą, nors pavadinimas apie normalią šeimą ir gali sufleruoti sarkastiškesnį turinį. Dėmesio centre atsiduria dvi merginos, kurių jaunesnioji ypač skaudžiai pergyveną tokią tėvo transformaciją – jai tai prilygsta tėvo praradimui, nes šis pakeitęs išorę pasikeičia ir vidumi. Gan įdomu stebėti rodomą aplinkinių danų reakciją į tokią situaciją: ji gan abejinga ir tolerantiška, tik jauni berniūkščiai retkarčiais už akių pasijuokia iš to. Ir sunku suprasti nešamą žinią, ar tokie pergyvenimai šiais laikais jau tampa natūraliu brendimo dalyku, su kuriuo psichologas padės lengvai susitvarkyti, ar visgi, tai neeilinė situacija, kuriai tėvai turėtų atsakingiau paruošti savo atžalas.

Reziume: nebūtina gaišti laiko, nebent tolerancijai ugdyti ir patyčioms mažinti galima pažiūrėti kartu su mokyklinio amžiaus piliečiais.

Dar po vieną / Druk / Another Round (2020)

Kol kas geriausias šiemet matytas Scanoramos filmas ir, matyt, pats žiūroviškiausias, iš tos tragikomiškųjų filmų serijos, kur galima rasti ir turinio gelmės, ir juodo humoro. Siužetas kaip ir neįmantrus – keturi bičiuliai, dirbantys mokytojais vidurinėje mokykloje, sekami vienu psichologu (Sorenu Kierkegaardu) imasi praktiškai patikrinti vieną jo teoriją – kad nuolat palaikant tam tikrą alkoholio kiekį kraujyje galima savo gyvenimą padaryti daug geresnį, produktyvesnį, laimingesnį ir panašiai. Visa tai virsta komiškomis ir nelabai situacijomis. Taip, tai primena visokius „bernvakarius“, „mergvakarius“, bet Thomas Vinterbergas, dedikuodamas filmą tragiškai žuvusiai dukrai, sugeba nenusiristi iki holivudinio lygio ir pateikia gryniausią gyvą skandinavišką malonumą. Viskas čia yra labai gerai, o geriausia mokslinių girtuoklių ketveriukė, Larsas Ranthe, Thomas Bo Larsenas, Magnusas Millangas ir jų priešakyje Mads Mikkelsenas. Pastarasis, ir anksčiau jau dirbęs su Vinterbergu, sukūrė fantastišką vaidmenį, kuris, tikiu, bus įvertinta ne vienu apdovanojimu. Kai kam gali pasirodyti keista, kad į tą girtuokliavimą įtraukiami ir vaikai, bet Danijoje yra legalu įsigyti tam tikro stiprumo alkoholį jau nuo 16 metų, tad tie žaidimai su alaus dėžėmis aplink ežerą visai įtikėtini.

Būtinai pažiūrėkite, kol kad galima pamatyti, nes festivalio organizatoriai sako, kad liko ribotas peržiūrų skaičius.

9 pirštai / 9 doigts (2017)

Sugundė festivalio organizatoriai aprašymu „nuorodų į kino istoriją mišinys“, bet labiau reiktų likti prie taip pat aprašyme minimo B kategorijos filmo. Juodai baltas vaizdas ir kriminalinė tematika kaip ir sufleruoja film-noir, tik visuma toli gražu nuo to, trafaretinės frazės (dažnai visiškai nereikalingos ir nieko nereiškiančios filmo visumai), bauginanti muzika, kuri neveikia, mąslūs, statiški beprasmiai kadrai… Viskas taip nevykusiai, be vientisumo sulipdyta, kad malonumo nepatiri visiškai jokio. O ir tų nuorodų nepagavau – gal dėl to toks blankus ir neigiamas įspūdis liko. Vienintelis geras dalykas – filmo pabaiga leido atrasti visai gerą grupę The Eighties Matchbox B-Line Disaster.

Jallikattu (2019)

Įdomybė iš Indijos kinomanams. Nuo pat pradžių pavergia muzikiniam klipui būdinga greita, ritmiška kadrų kaita, bet gerai, kad tai vyksta tik įžangoje, nes visą filmą tokius pokyčius būtų sunku ištverti, bet vizualumo, atgaivinančio akį, nestinga visą filmą. Gaila, kad siužetas tokiai formai per prastas ir greit ima dėmesį žudyti. Viso siužeto esmė – pabėgusio buliaus gaudynės. Iš pradžių tai įdomu, bet kai gaudymas virsta vis pasikartojančių scenų rinkiniu, ima pabosti. O ir tos scenos gan absurdiškos, neįtikimos, nors, ok, jeigu vertinti kaip sužvėrėjusio žmogaus alegoriją, tai visai tinkamos. Bet kokiu atveju režisierius Lijo Jose Pellissery sugebėjo atkreipti dėmesį ir sukėlė norą patikrinti kitus jo filmus.

Kūnas ir kraujas / Kød & Blod (2020)

Viešpatie aukščiausias, kur dingo normalūs filmai iš Šiaurės? Kas darosi su danišku kinu ir kodėl jo tiek daug šiame festivalyje? Kur dingo paprasti kriminaliniai detektyvai ar kad ir šabloniškas, bet įtemptas veiksmo trileris. Ką daryti su šitokia nuobodybe, net sunku pasakyti. Verčiau pažiūrėti patį prasčiausią Kaurismaki’o produktą, negu šitą iki televizinio žiūralo netempiančią nuobodybę. Ok, po maždaug pusvalandžio nustojau jį sekti, nes įdomiau pasidarė kava, migdolinis pyragėlis, tualetiniai ir internetiniai reikalai. Apgailestavau, kad nėra Skirmanto Malinausko lėtakalbėms naudojamos pagreitinimo x1,5 funkcijos, nors tai vargiai būtų pagelbėję.

Į tamsą / De forbandede år (2020)

Filmo režisierius Andersas Refnas yra dirbęs prie gerų filmų, net kartu su  Larsu von Trieru, bet ta patirtis visai nepadėjo jo paties režisūrai. „Į tamsą“ ima erzinti jau nuo pat pradžių. O veikėjams sėdint lauko kavinėje pasakomas ir pats pagrindinis mano priekaištas filmui: ar gerdami arbatą karą laimėsite. Nes praktiškai valandą laiko nieko daugiau nevyksta, tik blankūs arbatėlių, vakarėlių pliurpalai, tarp kurių yra to, kažkur vykstančio, karo padarinių verslui, jausmams, santykiams, bet niekas (nei aktoriai, nei vaizdai, nei dialogai) neįtikina, kad tai tikra. Filmas akivaizdžiai orientuotas į norvegišką žiūrovą. Lyg ir mums kolaborantų tema neturėtų būti svetima, bet tai, kaip atskleista filme tai tikrai nesukelia jokių minčių. Žiūrėčiau šį filmą kino salėje, būčiau nesulaukęs pabaigos, dabar sulaukiau, bet nevertėjo.

Vaikų namai / Parwareshghah / The Orphanage (2019)

Afganistanietis paauglys, pamišęs dėl Bolivudo filmų, atsiduria vaikų namuose. Lyg visai įdomi tema galėtų būti, bet nė velnio. Šabloniškos razborkės, pirmieji jausmai, šiek tiek socializmo, bolivudinių scenų, nevykę aktoriai ir jų plokšti personažai, nuobodus dėstymas ir gaunasi niekam tikęs filmas, skirtas nebent paaugliams. Bet pastarieji vargu, ar pagaus pionieriškuosius niuansus. Labai vidutiniškas žiūralas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.