BERGMANO SALA / Bergman Island (2021)
Scanorama 2021 prasidėjo su „Bergmano sala” – ne visai šiaurietišku filmu, bet puikiai iliustruojančiu šiandieninį festivalio veidą. Pagrindinė filmo kūrybinė kompanija (Mia Hansen-Løve, Vicky Krieps, Tim Roth, Mia Wasikowska) mažai ką turi bendro su šiaurietiškumu, bet filmo turinys ir veiksmo vieta visai tinkamai atgaivina mums taip gerai pažįstamu Baltijos jūros vėjų sūrymu.
„Bergmano salos” siužetas rutuliojasi Švedijai priklausančiai Faro saloje, kurioje nemažą gyvenimo dalį ir visą mirtį apturėjo didysis Ingmaras Bergmanas. Dabar ten netrūksta režisierių mininčių festivalių, muziejų, išvykų po salą ir, žinoma, turistų, gerbėjų, trokštančių dar geriau pažinti savo kumyrą ar kūrybininkų, kurie tikisi tokioje aplinkoje patirti naujų įkvėpimų. Pastarajai kategorijai priklauso ir į salą atvykusi sutuoktinių pora, kurių kiekvienas atskirai gyvena savame kūrybiniame kino scenarijaus rašymo procese.
„Bergmano salos” pradžia tikrai daug žadanti, sinefilus peni Bergmano gyvenimo ir filmų asociacijomis, kurių viena su personažo pajuokavimu, kad miegojimas lovoje, kurioje buvo filmuotos „Vedybinio gyvenimo scenos”, poras visada priveda prie skyrybų, tampa filmo leitmotyvu. Scena po scenos režisierė ir scenaristė Hansen-Love artina pagrindinius veikėjus prie asmeninio gyvenimo dramos, konflikto, bet išgauti dramatiškumą ir gelmę nepavyko net įterpus istoriją į istoriją (beje, ryškiai per vėlai), pasitelkus sklandų montažą ir režisūrą. Retas žiūrovas liks sujaudintas ir įtikintas tokiu paviršutinišku ir banaliu pateikimu, charakterių trafaretiškumu, gerų aktorių neturėjimu ką vaidinti. Juolab, kai už nugaros kiekviename žingsnyje alsuoja ir atmintyje iškyla kvapą gniaužiančios psichologijos bergmaniškojo kino scenos.
Po filmo liko toks jausmas, kad Hansen-Love šia istorija norėjo išsispręsti savo asmeninius, konkurencinius, jau iširusius santykius su Olivier Assayas, tačiau vargu bau į tai reikėjo įtraukti kino mylėtojus. Tad visumoje „Bergmano sala” gavosi pusiau lupta, pusiau skusta.
BANGINIŲ SKERDIKAS / Китобой / The Whaler Boy (2020)
Režisierius ir scenaristas Filipas Jurjevas po ypač nusisekusio diplominio darbo „Песни механической рыбы” (kurį galite pažiūrėti čia), veik septynerius metus kūrė savo ilgo metro debiutą ir rezultatas gavosi labiau negu geras. „Banginių skerdikas” tapo man ne tik įdomiausiu festivalio, bet ir vienu geriausių šiemet matytų filmu.
Filmas nukelia į atšiauriąją Čiukčiją, nuo kur Maskva atrodo nepasiekiamai tolima, daug tolimesnė, negu tik sąsiauriu nutolusi Amerikos Aliaska, į kurią ne vienas bando patekti. Bandys tai padaryti ir filmo herojus, gyvenantis pajūryje ir dirbantis banginių medžiotoju, kaip ir dauguma atokaus kaimo gyventojų. Nuožmią vietinių kasdienybę praskaidrina tik alkoholis ir neseniai atsiradęs internetas. Kameros centre esantys du draugai, paaugliai taip į savo gyvenimą įsileidžia vieną internetinių sekso kambarių žvaigždę, kuri ir inspiruoja judviejų gyvenimo pokyčius.
„Banginių skerdikas” talpina savyje daug temų (nuo aplinkosaugos iki pornografijos įtakos paaugliams) ir nuotaikų (nuo nuotykinės komedijos iki slogios socialinės dramos), tad kiekvienas žiūrovas ras sau aktualią liniją. Viskas meistriškai apjungta nuostabia kinematografija, kuri suderina ir tundros pirmapradiškumą, ir paskutinį kvapą išleidžiančių banginių kraują, ir intymias buities scenas, ir amerikietišką pornografiją. O kur dar nuostabus garso takelis, leidęs iš naujo atrasti „Rockin’ Back Inside My Heart”, ir tas faktas, kad pagrindinius vaidmenis atliko neprofesionalūs aktoriai – vietiniai miestelio gyventojai. Tad visuma tikrai alsuoja autentika ir leidžia patikėti kiekvienu kadru. Ir ta autentika čia visai kitokia, negu matoma maskvietiškuose filmuose.
ŽMOGUS, KURIS PARDAVĖ SAVO ODĄ / The Man Who Sold His Skin (2020)
Tuniso filmas, patekęs į trumpąjį Oskarų sąrašą kaip geriausias užsienio šalies filmas, šiandien gali pasitikti dvejopu aktualumu: kaip disputas apie meno formų ribas ir karo pabėgėlių, ieškančių laimės ir išsigelbėjimo Europoje, situacijos atspindys. Režisierė ir scenaristė Kaouther Ben Hania šias temas apjungė į vieną ir pateikė istoriją apie sirą, kuris už galimybę patekti į Europą pasiryžo paaukoti savo nugarą žymiam menininkui – sudarė sandorį, gavo vizą, pinigų, bet tapo gyvu galerijų eksponatu ir savotiška menininko nuosavybe.
Filmas alsuoja šiuolaikišku Fausto ir Mefistofelio alegoriškumu, malonus akiai ir ausiai, žiūrisi daug lengviau ir holivudiškiau, negu galima buvo tikėtis iš tematikos ir matytų anonsų. Deja, tas pramoginis, stokojantis Tuniso autentiškumo lengvumas užbrėžia brūkšnį, virš kurio kūrėjams taip ir nepavyksta pakilti. Visiškai nereikalinga dviguba holivudinė biotechnologinė pabaiga, personažų charakterių vienpusiškumas, dramatiškumo stoka ar nemokėjimas jo perteikti, nenusisekusi pretenzinga meno kaip verslo kritika (oi, kaip čia toli nuo Sorentino „Didžio grožio”) filmą daro pritaikytu plačiai auditorijai, bet tuo pačiu ir devalvuoja situacijos rimtumą, nupopsina nešamą žinutę ir po visko, bent aš, viduje neišsinešiau jokio susirūpinimo socialinės nūdienos problemomis, nors filmo temos apie tai tik ir tesisuko.
KĄ MATOME ŽIŪRĖDAMI Į DANGŲ? / Ras Vkhedavt, Rodesac Cas Vukurebt? (2021)
Gerai sako filmo pabaigoje – visa tai yra beprasmiška. Filmas gan beprasmis, kaip ir gyvenimas, bet jame kažkas slypi. Ne veltui pustrečios valandos pražiūrėjai, nors kažkur nuo vidurio esamas grožis, ritmas ir mistiška aura užbuksavo ir vėliau iš vietos nepajudėjo. Tad pagrindo tokiai trukmei filmas tikrai neturi ta mediatyvi forma nublanksta prieš turinio nebuvimą.
AVELĖ / Lamb / Dýrið (2021)
Kanų kino festivalio prizas už originalumą. Na, taip, islandų rašytojui Sjón’ui (turime ne vieną jo knygą lietuviškai), kuris yra šio filmo bendrascenaristas, išmonės netrūksta, tačiau pastatyti filmą apie tai, kaip bevaikė šeima vietoje kūdikio imasi auginti-sužmoginti-suvaikinti avytę atrodo kiek dviprasmiška.
Režisieriaus Valdimar’o Jóhannsson’o kinematografija leidžia pasimėgauti šiaurietiškais Islandijos peizažais ir interjerais, kiek rūstokais, mažakalbiais poros santykiais, gyvenimu, kur gamta, naminiai gyvuliai esti lyg neatsiejama kasdienybės dalis. Visa tai nepriekaištinga, kaip ir aktorių vaidybą ir minėtas originalusis sumanymas į vaikišką lovelę paguldyti šliaužtinukais aprėdytą avelę – taip kuriama Sjon’ui būdinga mitologinė, alegorinė atmosfera. Tačiau avytei paaugus apima jausmas, kad žiūri kažką panašaus į „Mažylį” (Babe), kur su antkakliu lakstė kalbantis paršelis ar į nebylųjį „Aviuką Šoną”, ir visa, tiek kurta, aura sparčiai išgarinama. Taip „Avelės” visuma įgauna nesuvokiamą kryptį: ar tai bandymas pataikyti į absurdiško humoro pramogą, ar į rimtą mistiką, ar į folklorinio siaubo žanrą? Ši maišatis, kai atskiros filmo nuotaikos nelimpa į vieną ir neleidžia primygtinai siūlyti „Avelę” pažiūrėti. Vienok, akys atsigaus, nors peno smegenims daug nebus.
VISKAS DĖL MANO MAMOS / Wszystko dla mojej matki (2019)
Paauglių merginų globos namai Lenkijoje ir kameros centre – globotinė, kuri ne kartą pabėga iš globos namų, kuriuose nestinga ir patyčių, žeminimo, seksualinės prievartos. Bet pabėgimo pagrindinė priežastis – noras surasti savo mamą.
„Viskas dėl mano mamos” – tvarkinga socialinė drama, kuri niekuo nenustebina. Pagirti galima puikiai su savo rolėmis susitvarkančias aktores, tačiau siužetinis nuspėjamumas ir jokio vizualinio išskirtinumo nebuvimas pražudo filmą.
PETROVŲ GRIPAS / Петровы в гриппе / Petrovy V Grippe (2021)
Rusų režisierius Kirill’as Serebrennikov’as vėl lipa ant to paties, filme „Vasara” (Лето) matyto, grėblio – pastebimai įdeda daug pastangų ir sukuria meistriškas atskiras scenas, kurios nostalgiškai paliečia žiūrovą, tačiau visuma taip ir lieka išbarstyta, išskydusi tarp užsižaidimo prie atskirų siužeto gabalų. Toks yra ir „Petrovų gripas”, kuris tiksliau, matyt, turėtų būti verčiamas „Gripuojantys Petrovai”.
Nuostabiai siurrealistiškos, vizualiai išgrynintos scenos bibliotekoje, ritualinių paslaugų mašinoje, leidykloje, kurios darbuotojai švenčia naujametinį vakarėlį, ir kitur spinduliuoja rusišku tragikomiškumu, buitiniu įtikinamumu, kuris neįtikėtinai sklandžiai pereina į antgamtinius personažų pasąmonės vaizdinius. Tačiau pustrečios valandos tokios kinematografinės išmonės su pavyzdiniu dėmesiu rekvizito detalėms yra ženkliai per daug, juolab, kai kadrai tokie, jog ne kartą norisi juos sustabdyti ir kuo ilgiau pasimėgauti. Tad jau įpusėjęs filmas gan nuvargina ir pameta pagrindinę mintį, o iš ilgų flashbackinių nuklydimų į praeitį būtų buvę galima susukti atskirą kūrinį.
Užsišventimo nuotaika ir siautulingais pramoginiais vaizdeliais įsibėgėjęs „Petrovų gripas” antroje pusėje sunkiai leidžiasi būti priimamas kaip perdėm rimtas ar dramatiškas, kokiu kelia pretenzijas būti. Tad visiems „Petrovų gripo” nerekomenduočiau, nes į lengvą žiūroviškumą čia nesiorientuojama, bet mokantys pasimėgauti profesionaliais režisūra ir kameros judesiu tikrai liks pamaloninti.
ARTIMIEJI / Bliscy (2020)
Teatrinis (ta prasme, kad galima būtų idėją nesunkiai perteikti teatro scenoje) lenkų filmas, kuris galėjo, įdėjus kiek fantazijos, būti daug geresnis. Idėja gan intriguojanti – tėvas pasikviečia dukrą ir sūnų padėti ieškoti netikėtai dingusios jų motinos. Paieškos po rajoną atskleidžia daug netikėtų žinių apie dingusiąją, tačiau nuo to gipsiniai aktorių veidai nė kiek nepasikeičia, filmas neįgauna kito pagreičio, tad po 70 minučių atėjęs epilogas tampa savotišku išganymu iš šio „Domino” teatro.
IŠDUOTIEJI / Den Største Forbrytelsen (2020)
Antrasis pasaulinis karas, naciai ir žydai Norvegijoje. Išsunkta tematika, jokio kinematografinio ypatingumo, grynai televizinis filmas. Žiūrėti tam, kad kartą paminimas Lietuvos vardas tikrai neverta.
CENZORĖ / Censor (2021)
Siaubingas siaubo filmas. Deja, siaubingas blogąja prasme. Pradžia šiek tiek kruta žadėdama visai netikėtą filmus cenzūruojančių/reitinguojančių asmenų kasdienybę, bet viskas netrunka pavirsti į šablonišką nykų marazmą, kurio geriau būtų buvę nematyti. Nes tokių jau matyta dar 90-aisiais ir seniau. Nei tada, nei dabar kirvio kotas merginos rankose nežavi.