Scanoramos dienoraštis: devinta-vienuolikta diena arba tiesiog festivalio reziumė.

Vakar (sekamadienį) 21.00 „Skalvijon” užsukęs atgaivinti prisiminimus apie kadais jau rodytas „Atvertas širdis”, panašu, jog būsiu sudalyvavęs paskutiniajame „Scanoramos” seanse Vilniuje. Liūdi netoliese „FC Vingis” esantys kinų maisto restoranai į kuriuos kuris laikas nebeužsuksiu, su viltimi į mane žiūri pilna kriauklė jau dešimt dienų neplautų indų, o aš darau savotišką reziumė.

Kaip ten bebūtų, didžiausią dėmesį bandžiau skirti programai „Scanoramos” naujienos ir panašu, kad prognozės/ spėjimai pasitvirtino. Iš filmų, kuriuos būtina pamatyti, vilčių nepateisino tik “Balta naktis”. Kiti du – “Siaubingai laimingas” ir “Stalo teniso karalius”, drąsiai keliauja į mano katalogą „Filmai, kuriuos reiktų pamatyti”. Iš pastarojo katalogo filmų (“Atšalę priešpečiai”, “Muilo opera”, “Negatyvaus mąstymo menas”, “Dangaus širdis”, “Vaikai” (deja, taip ir nepamatytas), “Tamsiųjų drugelių namai”), vilčių nepateisino tik „Atšalę priešpečiai”.

Jeigu reiktų reziumuoto top’o, jis būtų: „Bėdos dėl moskitų ir kitos istorijos” (rež. Andrey Paounov), „Stalo teniso karalius” (rež. Jens Jonsson), „Siaubingai laimingas” (rež. Henrik Ruben Genz), „Kovotoja” (rež. Natasha Arthy) ir kažkur netoliese (dėl neužbaigtumo, bet puikaus juokinimo – „Negatyvaus mąstymo menas” (rež. Bård Breien)). Ir, deja, kaip ten bebūtų, man šiame festivalyje buvo tik vienas filmas papuolantis į žymiąją „mastsy” kategoriją – „Dangaus širdis” (Simon Staho).

Dangaus širdis / Heavens Heart, rež. Simon Staho, 95 min., 2008, Švedija

Sunku sakyti, kad režisierius ir scenaristas Simon Staho, po „Diena ir naktis” (kurio veiksmas vyksta faktiškai tik automobilyje arba prie jo; beje, šiame filme filmavosi ir nuotraukoje viršuje esantys akoriai) arba „Deizė Diamond”, filme „Dangaus širdis” nustebino forma – ne, taip ir neįsileidžia į ekraną daugiau negu reikia rezultatui pasiekti. Šį kartą ekrane faktiškai du butai ir dvi sutuoktinių poros, kurios nė nenutuokia, kokia svarbi yra ta diena, kai jie nekaltai pietauja, geria vyną ir įsivelia į diskusiją apie neištikimybę, meilę, svajones, jausmus. Per pusantros valandos visų jų gyvenimai (kai kurių net po kelis kartus) apsivers aukštyn kojomis, bet taip, viskas įvyks tik realiai dalyvaujant šitiems keturiems žmonėms jų pačių namuose. Teatrališka, minimali ir žiauriai tiesmuka psichologinė drama, kurios scenarijaus, jaučiu, nereikėjo ilgai galvoti – tai tokia nepatogi tiesa/istorija, kad jos galėtų pavydėti net dokumentinių filmų kūrėjai. Vieninteliai, kurie tikrai gali nepavydėti, tai kauniečiai – paskutinis likęs seansas vyks būtent pas juos.

LIKĘ SEANSAI:

Kaune, Forum Cinemas Kaune – lapkričio 30d. 14:30, 7 salė

Stalo teniso karalius / The King of Ping-Pong, rež. Jens Jonsson, 101 min., 2007, Švedija
Filmas absoliučiai pritrenkė menine vaizdine puse. Puikūs vaizdai visiškai nesinaudojant „turistinių peizažų” demonstravimų ir ko gero vienas šilčiausių „art direction’o” pavyzdžių – pastelinių spalvų, ypač žydros, užpildyta pagrindinių herojų gyvenamoji erdvė. Filmo drąsiai galima nepamėgti, nes dviejų vaikų draugystės, neapykantos ir, galiausiai, vis tik kraujo ryšio istorija, rutuliojasi ne tai, kad lėtai, bet iš tiesų palengva. Miestelis šis mažas, veiksmo jame nedaug ir netikėtiems įvykiams reikia laiko pilnai įsisukti. Kai viskas pagaliau įsibėgės, tai tuoj pat skandinaviškos žiemos bus ir vėl sustabdyta, nes miestelis šis mažas ir viskas čia vyksta palengva.

LIKĘ SEANSAI:
Kaune, Forum Cinemas Kaune– lapkričio 30d. 12:00, 7 salė

Grandhotel, rež. David Ondrícek, 97 min., 2006, Čekija
Su „Kino pavasaryje” rodytu „Tuščia tara”, „Grandhotel” sieja kur kas daugiau negu paskutinės scenos, kuriuose dominuoja oro balionas, bet tuo galėsite įsitikinti patys. Vis tik jeigu patiko „Tuščia tara”, šio vertėtų nepraleisti – gal humoras kiek ir per „riebus”, kad sakytum, jog natūralus, tačiau nevargina ir net atvirkščiai – smarkiai atpalaiduoja. Vienas malonumas tokios komedijos.

LIKĘ SEANSAI:
Kaune, Forum Cinemas Kaune– lapkričio 23d. 19:00, 2 salė

Siaubingai laimingas / Terribly Happy, rež. Henrik Ruben Genz, 105 min., 2008, Danija
„Fargo” prasme Coeniškas darbas, kuris prisijungia prie mano pagyrų atidarymo filmui „Negatyvaus mąstymo menas” – šį rašau prie geriausių uždarymo filmų. Kodėl kaip atskirą kategoriją išskiriu atidarymo/ uždarymo filmus? Man tai visų pirma įvertinimas organizatoriams už drąsą, kurie tokioms progoms parenka iš tiesų gerus, festivalio vertus, filmus, o ne tiesiog kažką, ką be didelių pretenzijų suvalgytų gausiai salę užpildę svečiai, partneriai, rėmėjai ir pan.

Henrik Ruben Genz mūsuose jau matytas, tiesa, nelabai atpažįstamas – kaip komedijos „Kinės vyras” režisierius. Čia gi detektyvas-drama su akivaizdžiais „crazy” ir netradiciniais scenarijaus vingiais, kurie mažų mažiausiai žavi.

LIKĘ SEANSAI:
Kaune, Forum Cinemas Kaune – lapkričio 30d. 18:30, 7 salė

Visą traukinį
/ Wholetrain, rež. Florian Gaag, 82min., 2006, Vokietija, Lenkija
Įtraukiantis darbas. Galima sakyti, kad filmo stuburas tai jaunimo grafiti grupuočių kova, kuris, kurį „padarys”. Daug atitinkamos muzikos, veiksmo, piešinių, kovos su policija ir asmeninių tragedijų.

LIKĘ SEANSAI:
Kaune, Forum Cinemas Kaune– lapkričio 22d. 17:15, 2 salė
Klaipėdoje, kino centre Cinamon – lapkričio 30d. 17:00, 1 salė

aštunta diena.
Žvilgteliu į programą ir jaučiu, kad savaitgalį nusimato nemažai žiūrėjimo – yra ir nematytų/nerodytų filmų ir, aišku, bus bandymas pasivyti prarastą laiką. Tad jaučiu, kad jeigu tai ir nebus paskutinis įrašas apie festivalį, tai bent jau bus paskutinis iki sekmadienio vakaro, kai festivalis visomis kojomis (ne į priekį) iškeliaus iš Vilniaus.

Bėdos dėl moskitų ir kitos istorijos
(The Mosquito Problem and Other Stories, rež. Andrey Paounov, 100 min., 2007, Bulgarija)

Jeigu niekas nepaaiškins, taip ir liksiu nesupratęs kodėl organizatoriai šį filmą palaidojo dviejuose 12-os salės seansuose Vilniuje (Kaunas – kitas reikalas)? Kiek paviršutiniškai bandęs žiūrėti šį darbą, jaučiu kaip jis su kiekviena akimirka vis stipriau užvaldo ir kūną, ir sielą ir net pretenduoja į festivalio filmų penketuką.

Režisierius Andrey Paounov gudriai įveda į mažo (9000 gyventojų) Bulgarijos miestelio Beleno gyvenimą leisdamas apie jį kalbėti charizmatiškiems komedijiniams personažams. Tiek pianino derintojui, kuris nepagaili visą filmą žiūrovą pradžiuginti nedidelėmis muzikinėmis miniatiūromis ant išderinto pianino, tiek buvusiam miestelio merui, kuris mielai pozuoja dvivamzdžiu iš Staliningrado ir pilna medžiotojo atributika, tiek kunigui iš Italijos, kurį Dievas į šį miestelį atsiuntė, matyt, už bausmę praeitame gyvenime. Kas juos visus vienija, tai – uodai (moskitai). Kai visi kalbinamieji pirmu numeriu ar bent tarp kitko pasakoja apie juos nuolat puolančius skraidančius „žvirblio didumo” monstrus, šypsaisi galvodamas, jog tai puikus atsakas tuščiai gražiam „Huldufolk – pasislėpę žmonės”. Bet ši, visą miestelį apėmusi, uodų „problema” tėra patogi tema leidžianti ignoruoti didžiąsias iš buvusio politinio rėžimo paveldėtas problemas – čia buvusias koncentracijos stovyklas bei vietinius gyventojus – jų darbuotojus arba taip ir užstrigusią, miestelį iš nebūties galbūt galėjusią išgelbėti, atominės elektrinės statybą. Tas pats miestas, bet du jo gyvenimai. Labai rekomenduotinas.

LIKĘ SEANSAI:
Vilniuje, Forum Cinemas Vingis – lapkričio 23d. 13:00, 12 salė
Kaune, Forum Cinemas Kaune – lapkričio 29d. 14:30, 7 salė

Netikėtai (Suddenly, rež. Johan Brisinger, 100 min., 2006, Švedija)
Dar prieš „Scanoramą” kažkur teko skaityti, kad tai puikus, festivalinį potencialą turintis, darbas. Toks jis man ir pasirodė – kaip drama paruošta plačiam žiūrovų ratui. Istorija apie tėvo ir sūnaus susitaikymą po avarijos, kurioje žuvo dar du šeimos nariai – žmona ir jaunėlis sūnus – persikelia iš didmiesčio į atokų miestelį, kuriame visi vieni kitus pažįsta ir net gi turi iš paslapčių iš praeities. Ir nors „Netikėtai” labai elegantiškai su saikinga dramatizmo doze atskleidžia kiekvieno herojų išgyvenimus, vidinius monstrus ir emocijas, manęs visą filmą taip ir neapleido matematiškas viso to pateikimas. Toks jausmas, kad scenarijus gimė be improvizacijos – sudedant viską taip, kaip turi būti. Tada turi nusigerti, tada supsichavoti, tada „netikėtai” kažkas įvykti, ko pasekoje viskas apsivers kojomis, po ko jau sekančią dieną galima susipakuoti daiktus ir gyventi toliau. Filmas tikrai malonus žiūrėti, bet… Nieko netikėta.

LIKĘ SEANSAI:
Kaune, Forum Cinemas Kaune– lapkričio 24d. 21:00, 2 salė

septinta diena.
Diena įrodžiusi, ką reiškia festivalinis rėžimas. Neapsisprendęs kur dėtis tuo pačiu metu, vietoj filmo „Čarli” nulėkiau į „Auštant”, tik tam, kad po 10 minučių atgaminčiau, jog prieš gerus ketverius metus, tai buvo bene stipriausias „Scanoramos” filmas, mano pirmoji matyta skandinaviška „Magnolijos” versija. Kauniečiai ir klaipėdiečiai dar turi pamatyti minimą filmą ir siūlyčiau tuo pasinaudoti. O dar vakar teko matyti:

Tamsa (Murk, rež. Jannik Johansen, 124 min., 2005, Danija)

Jeigu turit smarvės, rekomenduoju šiandien (ketvirtadienį) 23.00 apsilankyti danų psichologiniame detektyve „Tamsa”. Tai dar vienas filmas iš Nokolajaus Lie Kaaso programos ir dar vienas, kuriam scenarijų rašė (ir) Thomas Anders Jensen. Nors aš po šiai akimirkai nesudėlioju visų taškų ant „i”, faktas, jog prie šio darbo, atrodo, bus padirbėta daugiau negu prie „Žaliųjų mėsininkų”.

Nikolajus Lie Kaasas čia vaidina neįgalios savo vestuvių naktį nusižudžusios merginos brolį. Tragedija taip ir liktų tiesiog tragedija, jeigu jam atsitiktinai nepradėtų aiškėti aplinkybės bandančios pasakyti, jog tokios savižudybių istorijos jokia naujiena jos sesės vyrui. Ar viskas iš tiesų taip sudėtinga, ar viskas iš tiesų taip paprasta? Manau, kad jeigu filmas puikiai susižiūrėjo antrą valandą dienos, tai galiu įsivaizduot kiek malonios įtampos jis galėtų sukelti vienuoliktą vakare – su tiek mūsų, tiek herojų psichologija danai žaisti moka.

LIKĘ SEANSAI:
Vilniuje, kino centre Skalvija – lapkričio 20d. 23:00

Čarli (Charly, rež. Isild Le Besco. 95 min., 2007, Prancūzija).
Jeigu jau nusipirkot bilietus į šį, pagrindinį k/f „Kertant Europą” prizą laimėjusį filmą, sudeginti jo nereikia, bet sugebėjusiems to išvengti, siūlau vengti ir toliau. Filmas nėra toks prastas, kaip atrodo pirmąsias 15 minučių, kol visiškas plevėsa vardu Nikolas keliauja ieškoti svetimame atviruke atrastos Bel Ilio salos… Vos tik jis pasiekia pirmą tarpinę stotelę, jį gatvėje prigauna jauna ir be galo pedantiška jauna prostitutė gyvenanti nuosavam furgonėlyje. Susitikimas su Čarli, kuri kone motiniškai ir ūkiškai (konkrečiai) ima auklėti vaikiną, Nikolui, panašu, kad kelia didelę nuostabą – nepanašu, kad gyvenant su jo neprižiūrinčiais seneliais jis turėjo kažką daryti, turėti savo nuomonę ir pan., kas yra labai skirtinga nuo Čarli gyvenimo, kuriame ji kasdien privalo daryti sprendimus, kurie padėtų jai išgyventi. Štai toks tad tas netikėtas jų susidūrimas, gaila tik, jog pateiktas tokia kino kalba, kuri smarkiai numuša norą pažiūrėti filmą iki galo. Bet mano pavyzdys rodo, kad tai įmanoma.

LIKĘ SEANSAI:
Vilniuje, kino centre Skalvija – lapkričio 20d. 19:00
Kaune, Forum Cinemas Kaune– lapkričio 27d. 14:00, 2 salė

Ar skauda? Pirma Balkanų dogma (Does it Hurt?, rež. Aneta Lesnikovska, 100 min., 2007, Makedonija)
Šio filmo pagrindinis žiūrovui užduodamas klausimas yra: ar jūs tuo tikite? Aš nepatikėjau, tad ir įspūdžiai tokie… Per miegus. Režisierė iš Makedonijos Aneta Lesnikovska, susitaikiusi su kino situacija šalyje, kur kinui skiriama pernelyg mažai dėmesio (finansavimo) ir faktu, jog „dauguma jos draugų Makedonijoje yra aktoriai ir kino kūrėjai, kurie daro viską, išskyrus filmus”, ji paverčia tai filmu. Nepamatęs pirmųjų minučių negaliu drąsiai teigti ar tai ką matome ekrane yra suimprovizuota ar tikra realybe, bet man ten daug kas panašėjo į intelektualią makedonietišką „Bleiro raganą”. Nepatikėjau aš ta drama, kuri vainikuoja draugų, kuriems buvo pasakyta, jog yra prodiuseriai, tad greitai darysim kiną, „išdūrinėjimo” istorija. Inovatyvus  taip, bet labai paviršiumi nuslydęs bandymas daryti kiną kine.

LIKĘ SEANSAI:
Vilniuje, kino centre Skalvija – lapkričio 20d. 17:00

šešta diena.
Netolygi diena. Šedevrų nėra, bet tarp trijų matytų vienas labai gerai žiūrimas, vienas be kančių, o trečias savo verte prilygsta epui apie mano rudeninius batus. Tai apie visus iš eilės…

Raudonasis Kakadu / The Red Cockatoo, rež. Dominik Graf, 128 min., 2006, Vokietija
Netikėtai geriausiai susižiūrėjęs dienos darbas. Toli iki tolygaus, vientiso, tobulo, tačiau apie tai imi galvoti tik seansui pasibaigus, tad procesas palieka gerą įspūdį. Ir ne, aš netaikau dvigubų standartų, kai panašiai apibūdintą „Atšąlę priešpiečiai” siūlau atidėti kino badmečiui, o į šį lyg ir siūlau užsukti prie progos.

Esmė tame, kad pradėjus bėgti titrams, danų filmo atveju jautiesi „išdūrtas” – sugaišai nemažai laiko vildamasis, kad filmo finale patirsi kaifą nemenkesni negu jautei viso filmo metu, tačiau to negauni. Vokiečių filmo atveju problema akcentuose. Jaunuolis vardu Sigis (nuotraukoje kairėje) atvyksta dirbti į Drezdeną. Tai 1961 metai, kai ore po truputį ima telktis dviejų Vokietijų atskirimo vėjai. Tuo pačiu jaunimo sielose verda maištas,  filme dažniausiai išsiveržiantis laisvo ir nežaboto sekso bei rock ‘n rollo pavidalais. O kur dar meilės trikampis… Taip ir blaškosi režisierius, aktorius ir filmas neapsispresdąmi apie ką jie: meilę, maištą, šokį ar istoriją? Galiausiai smagiai kabindamas kiekvieną iš šių temų, „Raudonasis Kakadu” per dvi valandas taip ir praslysta paviršiumi, neleidęs kokią mintį iš jo turėjau išsinešti. Kitas reikalas yra kiekvieno šių aspektų pateikimas, kurį geriausiai apibūdintų faktas, jog dėl paskutinių šio filmo minučių aukojau mažoje salėje beprasidedančių „Žaliųjų mėsininkų” pirmąsias akimirkas. Vien dėl perdėm tolimo laikotarpio „Raudonasis Kakadu” nekelia tokios nuostalgijos kaip „Viso gero, Leninai”, tačiau tiek muzika čia savalaikė, tiek vaidyba, tiek siužetas bendrai – dvi valandos nė trumpam neprailgsta ir tik tas fokuso nebuvimas neleidžia primygtinai rekomenduot pamatyt. Jaučiasi, kad kažko trūksta.

LIKĘ SEANSAI:
Vilniuje, Forum Cinemas Vingis – lapkričio 23d. 12:00, 3 salė
Kaune, Forum Cinemas Kaune- lapkričio 27d. 20:30, 2 salė

Žalieji mėsininkai (The Green Butchers, rež. Anders Thomas Jansen, 100 min., 2003, Danija) Vilniuje prasinešę mistiniais laikais ir salėmis (pirmas seansas 23.00 pirmadienį „Skalvijoje”, antras – kitos dienos vakarą miniatiūrinėje FC Vingis 12 salėje) sutiko sausakimša sale ir draugiškais laiptais. Ir klausimas kodėl: ar dėl rodymo aplinkybių ar dėl šio filmo kūrėjo asmenybės? Anders Thomas Jansen, mano akimis, šiuo metu yra kiečiausias scenarijų autorius (savo laiku į kišenę įsidėjo net užatlantį „Oskarą”, tiesa, už filmą, o ne jo scenarijų), tačiau pats savo scenarijus ėmėsi režisuoti tik šešis kartus ir „Žalieji mėsininkai”, bent jau imdb lankytojų akimis, silpniausias jo darbas.

Net neverta diskutuoti ar jis prilygsta „Adomo obuoliams” – net nemanau, kad ta pati kategorija. Istorija apie du pseudo nevykelius (kaip sakė vienas herojus: jie net myždami užmiršta užtrauktuką atsisegti) ir jų naują versliuką – mėsinę. Iš pradžių atrodo, kad verslas neturi jokių perspektyvų, bet vėliau, atitinkamai netikėtai susiklosčius aplinkybėms, vienas iį mėsininkų atranda stebuklingą „vištyte-vištytėlę” specialiame marinate dėl kurios prie parduotuvės nusidriekia eilės. Nesinori per daug apie tai plėstis, bet aš būčiau laimingas pamatęs, ką Jansenas sugeba išspausti apsiribodamas parduotuve ir versliuku ir nenuklysdamas į šalis. Kolega Arūnas kritikavo siužetinių linijų trūkumą (kurių buvo per akis „Adomo obuoliuose”), o aš atvirkščiai – nemanau, kad kiekybė yra rodiklis (puikus priešingas pavyzdys – aukščiau aprašytas „Raudonasis Kakadu”) ir „Žaliuosiuose mėsininkuose” atsiradusios meilės ir ypatingai nesveiko brolio linijos buvo visiškai nereikalingos ir net išmušančios nuo pagrindinės linijos. Akivaizdžiai jautėsi ir bendras scenarijaus neišdirbimas, kai pakankamai mistinė istorija kai kurių veikėjų galvose išsisprendė lengviau negu trečios klasės lygio matematikos uždavinys. Tik nesupraskit neteisingai – filmas žiūrisi labai lengvai ir nuotaikingai, bet kai žinai kieno tai rankų darbas, tikiesi akivaizdžiai daugiau.

LIKĘS SEANSAS:
Kaune, Forum Cinemas Kaune – lapkričio 25d. 17:00, 2 salė

apie Huldufolk – pasislėpę žmonės (Huldufolk 102, rež. Nisha Inalsingh, 74 min., 2006, Islandija, JAV) galit pasiskaityti filmo puslapyje, nes apie jį plėstis norėčiau mažiausiai. Rodytas iš DVD, šiek tiek virš valandos trukęs filmas siužetiniu išvystymu laisvai tilptų į penkias minutes. Ne, į tris. Įsivaizduokit, kad tie pasislėpę žmonės, tai lyg bildukai ar aitvarai Lietuvoje ir viskas, ką sugeba režisierius, tai valandą kalbinti žmones ir klausinėti, ką jie žino/mano apie juos. Trisdešimtą minutę neatlaikiau monotonijos ir užmigau, bet prabudęs dar po dvidešimties, pasijutau lyg nieko nebūčiau praleidęs. Rekomendacija – praleisti. Nebent esat užkietėję Islandijos fanai.

LIKĘS SEANSAS:
Vilniuje, Forum Cinemas Vingis – lapkričio 21d. 15:15, 12 salė

penkta diena.
Jau tenka pradėti vytis prarastą laiką ir benubėgančius filmus. Vieną jų – „Tamsiųjų drugelių namus” – deja, pamatyti galės jau tik kauniečiai. Kitą – „Vabzdžių dresuotoją” – ačiū Dievui, irgi.

Tamsiųjų drugelių namai / The Home of Dark Butterflies, rež. Dome Karukoski, 108 min., 2008, Suomija
Tikrai nustebau atradęs, kad filmo biudžetas tik kiek perkopia pusantro milijono eurų – ypač menkai tai atrodo lyginant su vakar matyta „Muilo opera”, kurios biudžetas įspaudė kūrėjus į du butus – ką bepadarysi, kai turi tik „milijoną”. Tuo tarpu „Tamsiųjų drugelių namai” nors ir nesisuka aplink aukštuomenės pokylius (anaiptol – aplink padugnes vaikinus), iš tolo dvelkia prabanga. Ir nuolat įvykius lydinti taikli muzika ir autentiška aplinka ir šiaip kokybiškas pasakojimas, kuris labai akivaizdžiai atsiskiria savo pateikimu, kai pasakojama istorija „dabar” ir „tada”.

Buvo galima tikėtis, kad filmas panašės į mūsuose jau demonstruotą „Blogį” ir prisiekiu, pirmos dvidešimt minučių būtent tai ir žadėjo – kadrai apie kietų pažiūrų tėvą, jaunuolio kelionė į specialius globos namus ir „pašventinimo” iškilmės kitų panašaus likimo draugų tenai. Bet faktiškai ties dvidešimta-trisdešimta filmo minute šiai krypčiai dedamas taškas ir prasideda kelionė, kuriai pradžią duoda saloje įsikūrusios vaikų perauklėjimo įstaigos vadovas Olavi Harjula sakydamas, kad čia praeitis neturi užgožti ateities. Visa kita – darbas, meilė, bendravimas Juhaniui yra būtent tai – kovojimas su savo paties demonais ir patirties bei asmeninių klaidų keliu ieškojimas atsakymo į klausimą: ar gali paleisti praeitį ir, nepaisant to, kokia ji buvo, gyventi toliau? Puiki jaunųjų aktorių vaidyba ir neradikalūs, tačiau pakankamai netikėti siužetiniai vingiai deda tašką šiuose kukliuose įspūdžiuose ir kol kas talpina „Tamsiųjų drugelių namus” jeigu ne prie labiausiai nustebinusių (nemažai iš jo tikėjausi), tai tikrai prie labiausiai patikusių šių metų filmų. Rekomenduoju, tačiau, deja, seansas liko tik kauniečiams:

Kaune, Forum Cinemas Kaune – lapkričio 21d. 15:30, 2 salė

Vabzdžių dresuotojas / The Bug Trainer, rež. Donatas Ulvydas, Linas Augutis, Marek Skrobecki, 53 min., 2008, Lietuva

Dabar, kai prie filmo aprašymo matau sakinį „Ši juosta turėtų patraukti tiek suaugusio, tiek ir vaiko dėmesį ir yra ypač retas dokumentiniame pasaulyje filmas ŠEIMAI”, įspūdžiai šiek tiek atvėsta, o aš nusiraminu. Kodėl? Nes tas kuklias 53 minutės, kurių metu iš ekrano sklido tiesa apie pirmąjį Lietuvos kinematografininką ir lėlinės animacijos kūrėją Vladislavą Starevičių, jaučiausi lyg valgyčiau keptuvėje aliejaus prisigėrusį mėsos faršą. Po filmo buvo taip sunku, kad norėjosi gaivaus kino oro, o gal net ir tuštumos. Tuo nenoriu pasakyti, kad „Vabzdžių dresuotojas” neįdomus. Anaiptol. Tačiau autoriai pasirinkę tikrai įdomią jo pateikimo formą, mano manymu smarkiai perlenkė lazdą. Tai, kas atrodo normalu, kai matai filmo reklaminį „trailerį”, žiūrint 53 minutes darosi per riebu, per intensyvu ir perdėm marga. Greta jau savaime įdomių fragmentų (kadrų) iš Starevičiaus filmų, matai/girdi įspūdžius iš specialistų, kurie skęsta piešiniuose/3D fonuose, juos aptarnauja Girdvainio vaidinimas personažas, o visa tai komentuoja 3D vabalas. Beje, vabalas ne bet koks, o iki negalėjimo bukas. Jo nuolatiniai intarpai bandant susieti savo vabališką egzistenciją su Vladislovo Starėvičiaus kūrybiniu keliu prilygsta pačioms banaliausioms ir įkyriausioms frazėms, kurias jums kada nors teko girdėti. Jeigu vaikų herojus profesorius Gustavas kiek nukvailintu balseliu kalba apie labai rimtus dalykus, tai visą filmą savo trigrašį kišantis trimatis vabalas rimtu balsu kalba tokius dalykus, kurie kiek rimčiau galėtų nuskambėti tik Teletabių žiūrovams. Maža to, kad jis įkyrus ir kvailas, tai dar pagamintas naudojant technologijas, kurios su Starevičium neturi nieko bendro, taip tik įnešant filmui atlikimui nevientisumo. O kur dar specialistai komentuojantys Starevičiaus gyvenimą.. Jie ne tai, kad būtų savo pieštose „chamurkėse” – kamera, norėdama palaikyti filmo dinamiškumą (kurio ir taip virš 100%), interviu metu dažnai juda, taip atskleisdama pieštinę/kompiuterinę aplinką ir dar labiau draskydama akis. Maža to (ir čia jau, matyt, Donato Ulvydo nuopelnas), interviuojamieji nuolat žaidžia su aplinka – tai įjungia popierinę lempą, tai ištraukia žurnalą iš popierinio lagamino, kurį nešioja niekam nereikalingas Girdvainio personažas. Čia tokia menka gudrybė, kai reklaminiuose klipuose net gi epizoduose apie nieką bandoma kažkur fone padaryti kažką juokinga. Taip ir čia, interviuojami žmonės savaime įdomių pokalbių metu mus dar pajuokina tam tikromis režisūrinėmis gudrybėmis ir po kažkelintos iš jų darosi sunku nusėdėti kėdėje – tokius dokumentinius turėtų rodyti per „Discovery”, kas dešimt minučių darydami pertrauką, kurios metu turėtų būti galima įkvėpti gryno oro ir išgerti puodelį šalto vandens. Bet ne… Tenka kentėti.

Ačiū Dievui, kaip ir geri dalykai, taip ir „Vabzdžių dresuotojas” baigiasi ir pripažindamas, kad nieko panašaus Lietuvoje (o nesigilant – ir pasaulyje) nesu matęs ir kokybės prasme iš filmo galėtų pasimokyti daugybė vietinių kino (nebūtinai dokumentinio) kūrėjų, tuo pačiu tikiuosi, kad daugiau nieko panašaus matyti ir neteks. Toks jausmas, kad kūrėjai turėjo per geras sąlygas kūrimui, ko pasekoje visame kame akivaizdžiai pritrūko saiko. Jaučiu, kad nubraukus pusę biudžeto turėtume kur kas įdomesnį darbą.

LIKĘS SEANSAS:
Kaune, Forum Cinemas Kaune– lapkričio 26d. 14:30, 2 salė

ketvirta diena.
Nors festivalyje jau teko pamatyti ne vieną solidų, rimtą, išreklamuota, apdovanotą filmą, kažkaip be priekaištų šiai dienai mačiau tik du ir abu jie papuola į pop kategoriją. Vienas – jau aprašytas „Kovotoja”, kitas – „Žmogus, kuris mylėjo Ingvę”.

Žmogus, kuris mylėjo Ingvę / The Man Who Loved Ingve. Rež. Stian Kristiansen, 90 min., 2008, Norvegija

Didžiausia klaida būtų, jeigu perskaitę filmo aprašą nutartumėte, kad tai kinas paaugliams apie paauglius. Tiesa, pirmoji teiginio dalis (apie ką?) yra teisinga, tačiau antrasis teiginys apibrėžiantis filmą turėtų atsakyti į klausimą „kaip?”. Nes tiek muzika, tiek aplinkos autentiškumas, tiek vaidyba (vis tik dar ne geriausiai apmokami aktoriai), tiek scenarijus (ypač dialogai) – skoningumo viršūnė, malonu žiūrėti ir ryti akimis bei ausimis.

Ir nors „Žmogus, kuris mylėjo Ingvę” dažnai salėje sukeldavo juoko bangą, tikiu, kad dažnai ji būdavo ne vietoje. Daugybėje vietų, kur matydavome kaip Žmogus (Jarlė) mato Ingvę, būdavo ne tiek noras parodyti „gėjiškumą”, kiek labai intymus ir nuoširdus emocijų bei jausmų sukeltų vaizdinių perkėlimas. Tokių vietų būta gan nemažai ir nesikeičiančios reakcijos į jas, kiek suvėlė tai, jog filmas nėra vien tik komedija ir tai akivaizdu, kai jau žinai kaip/ kuo filmas baigiasi. Čia tik klausimas kas dėl to kaltas – režisierius ar žiūrovas. Kaip ten bebūtų, kartu su rytoj (antradienį) kartojama „Kovotoja”, priskirčiau šį prie rekomenduotinų.

LIKĘ SEANSAI:
Vilniuje, Forum Cinemas Akropolis – lapkričio 20d. 19:00, 5 salė
Kaune, Forum Cinemas Kaune – lapkričio 22d. 21:00, 2 salė

Vėliau sausakimšoje salėje matytas ir gerokai festivalio kontekste išreklamuotas norvegės Eva Sorhaug „Atšalę priešpiečiai” paliko dvejopą įspūdį. Su kino kalba, neabejotinai, jame viskas gerai – procesinį filmo žiūrėjimo aspektą įvertinčiau 9 balais iš 10. Deja, to niekaip nepasakysi apie rezultatą, kurio įtariau nesulauksiąs prasidėjus maždaug trečiam filmo ketvirčiui.

Pagal struktūrą akivaizdžiais šiek tiek „Magnoliškas” filmas seka penkis žmones, kurie iš dalies lyg ir susiję fakto, jog vienam jų žuvėdra apdergia liemenę (šis įvykis nulemia kelių kitų žmonių gyvenimus), lyg ir ne. Kai kurie herojai yra paliečiami šio fakto, bet realiai jų gyvenimo tai niekaip neįtakoja – pavyzdžiui, vyras pyksta ant žmonos už tai, kad neišdžiuvo jo kelnės, o kelnės neišdžiuvo, nes apdergtos liemenės herojus skalbėsi savo daiktus ir dėl tam tikrų aplinkybių sugadino viso namo elektros įrangą, tarp kurios ir džiovyklė. Bet gi vyro-žmonos santykių tai niekaip neįtakojo – po šio įvykio jie liko tokie, kokie ir buvo (prasti). Todėl, kai žiūri puikiai pasakojamą istoriją į tai nekreipi dėmesio, tačiau kai supranti, kad tokių pasakojimų prasmė baigiasi maždaug ten, kur žymusis pasakymas „Čia priėjo Kindziulis ir tarė”, reikalas apkarsta.

Neabejoju, kad nemaža dalis žmonių tikrai pilnai nesuvedė kas tame filme vyksta ir kodėl (gal kam pavyko užsipildyti jausmu, nors man pripažinsiu liko „nepavalgymo” jausmas). Pavyzdžiui, ką su likusiomis siužetinėmis linijomis turi bendro filmo įvadas apie partrenktą žmogų, kuris vėliau niekaip su niekuo nesusisies? Į tai gal kiek padeda atsakyti pati režsierė: „Turi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, o jeigu to nepadarysi, jis nueis velniop. Gali nebūti patenkintas tuo, kaip viskas klostosi, bet nekaltink kitų. Turi pats priimti sprendimus bei elgtis atsižvelgdamas į juos. O būtent šito mano personažai ir nedaro.“. Ar kažkas buvo įtikintas? Leni, yra mergina, šiame filme likusi be tėvo, ko pasekoje ji gal tik pirmą kartą gyvenime yra priversta išeiti už savo namų durų slenksčio. Ar ji neprisiima atsakomybės? Ar jai kažkas nepasiseka? Anaiptol. Štai ir dar viena „skylė” net turint režsierės paaiškinimą.

Man „Atšalę priešpečiai” tai vis tik filmas apie tarpusavio priklausomybę ir santykius – kartais juos pristatant, kaip mirtinai reikalingus, kartais – kaip manipuliatyvius, kartais kaip neišvengiamus, o kartais kaip patogius. Ir atrodo, kad jeigu filmas būtų pavadintas „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės”, visiems būtų daug aiškiau ir paprasčiau.

LIKĘ SEANSAI:
Vilniuje, Forum Cinemas Vingis – lapkričio 23d. 17:00, 12 salė
Kaune, Forum Cinemas Kaune – lapkričio 26d. 17:50, 2 salė

Prie žiūroviškų galima priskirti ir
Avril / April in Love, rež. Gérald Hustache-Mathieu, 96 min., 2007, Prancūzija
apie jauną vienuolę, kuri trumpam pabėgusi iš savo tvirtovės, išvyksta ieškoti savo brolio. Labai šiltas, subtilus ir neįžeidžiantis humoras, tikiu, skleidėsi net ir tuo metu, kai šių eilučių autoriui teko išeiti pietų, tad jeigu neturit didelių pretenzijų kino kalbai (man „Avril” pasirodė tiesiog labai senamadiškas ir perdėm lengvas gerokai savo forma įdomesnių filmų kontekste), patinka švelnus, bet skoningas humoras ir šiek tiek prancūziška pasakojimo maniera, tai tikrai drąsiai galit eiti.

LIKĘ SEANSAI:
Vilniuje, Forum Cinemas Vingis – lapkričio 23d. 19:00, 3 salė
Kaune, Forum Cinemas Kaune – lapkričio 25d. 19:00, 2 salė

Galiausiai vakarą vainikavo gausiai ir puikiai įvertinta juosta
Muilo opera / A Soap, rež. Pernille Fischer Christensen, 104 min., 2006, Danija
Ir šio filmo atveju, tapau įkaitu prieš mėnesį, festivalio „Nepatogus kinas” dėka pamatyto dokumentinio filmo „Ji – vaikinas, kurį pažinojau” auka. Na, tik dar kartą galėjau įsitikinti, kad geriausios istorijos jau yra, jas tereikia nufilmuoti. Negali sakyti, kad tai „Ji – vaikinas, kurį pažinojau” ir „Muilo opera” yra filmai apie visiškai tą patį, bet… Vyras, kuris nori pasikeisti lytį ir, kuris… Myli moterį bei jo gyvenimą lydinčios problemos. Tai… Abiejų filmų bendras aprašymas ir „Muilo operai” tikrai daug prasčiau sekasi su konkrečiu scenarijumi, nes panašu, jog taip buvo susikoncentruota į Jo ir Jos santykius, kad autentiškumas liko antrame, o gal net trečiame plane. Juk, teisingai, žiūrovas gi kvailys, jis nežino, kad prieš lyties keitimo operaciją turi praeiti harmonų terapiją (kad išsivystytų moteriškos formos), o jeigu įvyktų pasaulio stebuklas (kurį teigia mūsų herojus) ir terapija nesuveiktų, tai išvis vargiai kas leistų keistis lytį; arba [spoileris] bandymas nusižudyti? Po tokio bandymo ilgam galima pamiršti apie operaciją.

Tačiau vertinant filmus visada tenka susidurti su patirtimi ir, kuo jos mažiau, tuo filmai dažniausiai yra geresni. Taip ir čia, atmetus gerai papasakotos tikros istorijos įspūdžius, Pernille Fischer Christensen tikiu, kad tikrai nusipelnė Berlyno lokio už geriausią debiutą. Ir istorija įtraukianti, ir siužetiniai vingiai, ir vaidyba, ir net muilo opera, kuri, po velnių, ne tokia jau ir banali, kai atsitinka mūsų pačių gyvenimuose.

LIKĘ SEANSAI:
Vilniuje, Forum Cinemas Vingis – lapkričio 23d. 21:00, 12 salė
Kaune, Forum Cinemas Kaune – lapkričio 25d. 21:00, 2 salė

trečia diena
Nepaisant sulauktos kritikos čia g., nesigailiu, kad daugumą šios dienos „Scanoramos” filmų išmainiau į gyvą muziką akordeono festivalyje: Kimmo Pohjonen ir Luciano Biondini. Kas girdėjo, supranta apie ką aš, o kas ne – tie jau į šį traukinį vis tiek nesuspės, tad bandau rekomenduoti šiandien matytą darbą, kurį vilniečiai dar turės progos pamatyti – „Kovotoją”.

Kovotoja / Fighter, rež. Natasha Arthy, 2008, 100 min., 35 mm, Danija, imdb:6.6 (313)

Iš karto reikia pripažinti, kad tai pop žanro filmas. Jeigu suprantate, kad kiekvienam stiliuje būna ir mešlo ir perliukų, tai šis prie pastarųjų. Iš karto keldama sentimentalius prisiminimus apie „Gražuolį boksininką” (sportine prasme) ar „Smūgiuok kaip Beckhamas” (kultūriniu ir sportiniu/ scenarijaus aspektu), „Kovotoja” turi nemažai privalumų prieš kiekvieną iš jų.

Visų pirma darbas yra ne su kultūrine, bet tarpkultūrine potekste. Aiča yra ne tiesiog mergina, kuri trokšta būti kung-fu kovotoja ir kuriai to sunku siekti, nes musulmoniškas auklėjimas teigia, jog tai sportas ne moterimis, nekalbant apie tai, jog jai jau seniai suplanuota gydytojos ateitis, Aiča tai mergina, kuri gyvena Danijoje ir kurios kiekvieną žingsnį vertini europietiškame kontekste. Ir kai kung-fu tema šiame filme išeina iš komiškų Džeki Čianiškų muštynių choreografijos, papuoli į buitinį pasaulį, kuriame viskas tikra – štai atrodo vienoje scenoje vyksta mėtymasis maisto produktais, muštynės virtuvėje, bet žiūri į jas ne į kaip šou, bet šiek tiek nepatogiai galvodamas na ką jūs čia po velnių darot. Dažnai to, kas vyksta ekrane, nesinori suprasti, norisi nurašyti į scenarijaus naivumą, bet iš tiesų viskas yra visiškai atvirkšiai – svetima, bet tikra. Jau viena šia savišvietos prasme verta pažiūrėti.

Yra dar ir kitas dalykas – pats kung-fu. Už muštynių choreografiją filme atsakinga filmo „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas” žvaigždė Xian Gao, kuris šiame filme turi ne paskutinės reikšmės, Aičos trenerio, vaidmenį. Ir į tai čia tikrai nemažai investuota. Vietoj įprastiniu muštynių, kurių prisižiūri filmuose alia „Karatė vaikis”, čia gauni, kaip aš pavadinčiau, muštynių „Mulen Ružą” – su lengvu gravitacijos dėsnių ignoravimu, kuriuo pasižymi rytiečių režisuotos kung-fu kovos, tačiau ir vėl – adaptuotos prie europietiškų standartų.

Galiausiai lieka scenarijus, kuris niekada nerizikuoja tapti nedraugišku žiūrovui, tačiau visą laiką išlaiko skoningos pasakos formą ir niekada nenusirita iki tos ribos, kai pop deimantas tampa pop mėšlu.

Reziumuojant: kol kas vienintelis festivalio filmas nepalikęs bereikalingų klausimų ir 100% pateisinęs tai, ko iš jo buvo galima tikėtis. Tiesa, tiems, kurie sakė, jog rado šį filmą internete, galiu pasakyt tik vieną – žiūrėti tokį per TV, tai tas pats, kas mėgautis vynų žiūrint į žvaigždėtą dangų kompiuterio ekrane.

SEANSAI:
Vilniuje, kino centre Skalvija – lapkričio 16d. 19:00
Vilniuje, Forum Cinemas Akropolis – lapkričio 18d. 19:00, 5 salė

lapkričio 14 d.
Vakar „Scanoramoje” matyti du filmai atnešė ir daugiau dvejetukų – abu filmai režisuoti Jannik Johansen, abiems scenarijus rašė Anders Thomas Jensen, abiejuose vaidino Nicolas Bro ir tai tikriausiai dar ne viskas, tačiau aiškiai apibrėžia kokia maža šalis yra Danija ir kaip puikiai moka išnaudoti savo resursus.

Balta naktis / White Night, rež. Jannik Johansen, 2007, Danija.
Dar vienas geras ir stiprus darbas tiek iš Danijos, tiek iš scenaristo Anders Thomas Jensen stovyklos. Istorija čia gan trumpa – solidus nekilnojamojo turto pardavėjęs įsivelia į muštynes, kurių pasekoje prie jo priekabiavęs girtas pilietis, krisdamas ant žemės mirtinai susižaloja. Teismas Ulriką išteisiną (ir, atrodo, pelnytai), tačiau jo sąžinė nerami – jis jaučiasi atsakingas už be tėvo likusią šeimą. Taip gali nutikti, bet, atrodytų, tik ne šiam šaltam ir viską apskaičiuojančiam verslininkui. Tai kodėl? Būtent atsakant į šį klausimą išlenda stiprusis daniškas psichologizmas, kurio iš dalies turėjom progos prisilaižyti Per Fly filme „Palikimas”. Čia, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ir konfliktai su šeima (žmona, etc.), draugais, nuėjimai į kairę, ir ,reziumuojant – praradimas visko, ką turėjai. Priežastys kodėl dviejų minimų filmų herojai visiškai palūžta gan skirtingos, bet pasekmės ir emocinis to pateikimas tokie panašūs, kad jeigu abu darbai būtų to paties režisieriaus/ scenaristo, galėtum kaltininti „užsiciklinimu”. Gi, kai to nėra, tereikia pripažinti, jog tai teatima tą „vau” elementą iš labai stipraus ir gero kino.

SEANSAI:
Vilniuje, Forum Cinemas Akropolis – lapkričio 15d. 19:00, 5 salė
Vilniuje, Forum Cinemas Vingis – lapkričio 23d. 19:00, 12 salė

Rembrantas / Stealing Rembrant, rež. Jannik Johansen, 2003, Danija, Didžioji Britanija.
Anders Thomas Jensen jau yra parašęs (ir, matyt, ne vieną) istoriją apie keturis banditėlius, kurie pasisavina tai, kas jiems nepriklauso. Nežinau ar pas mus rodytas, bet gan žinomas jo darbas „Blinkende lygter” su kita mano meile iš Danijos – aktoriumi Ulrichu Thomsenu. Šį kartą istorija dar labiau supaprastinta iki to, kai du vidutinės vietinės reikšmės banditėliai iš vietinės reikšmės Danijos muziejaus, kitų dviejų vietinės reikšmės nevykelių užsakymu, vietoj vietinės, bet kai kam didelės asmeninės, vertės paveiksliuko, pavagia Rembranto darbą. Kaip ir galima tikėtis, Jensenas po truputį įsuka šio įvykio variklį, ko pasekoje visi herojai aplimpa savo planais ką veiks su pinigais, kaip juos gauti ir kaip pasidalinti. O kur dar greta nepasitikėjimas vienu kitu, netikėtai atsiradusi gausybė interesantų norinčių atsiriekti „savo” dalį. Faktas, kad šioje istorijoje nugalėtojas bus tik vienas, klausimas tik kas: policija, vienas iš vagių, meno pirkėjas ar Danijos muziejus? Viskas, ko galima tikėtis iš komedijos-detektyvo čia yra, tačiau be tos „vau” gaidelės.

SEANSAI:
Vilniuje, kino centre Skalvija – lapkričio 21d. 23:00
Kaune, Forum Cinemas Kaune – lapkričio 24d. 16:30, 2 salė

lapkričio 13 d.
Negatyvaus mąstymo menas / Kunsten å tenke negativt, 2006, Norvegija.
rež. Bård Breien

Fantastiškas pasirinkimas festivalio atidarymui. Ar perlenkčiau lazdą sakydamas, kad tai buvo geriausias „Scanoramos” atidarymui parinktas filmas per visus festivalio egzistavimo metus? Skonio reikalas, bet man – taip.

Į ~75 minutes gryno žiūrėjimo susipakavęs filmas net nelabai leidžia spėti jį apklijuoti kino scenarijaus etiketėmis: tipiškas skandinaviškas, buitinė psichologinė drama, žmonių santykių krizė, etc. Nuo pirmų akimirkų, kai pamatai psichologę Tori ir jos pozityvaus mąstymo grupę, kurioje vaivorykštė  iš keturių žmonių turinčių vienokią ar kitokią fizinę ar protinę negalią – nuo nuolat vėžimėlyje besišypsančios, nors tik galvą pakrutint galinčios, barbės Martos iki kaklo įtvare skendinčios ir viskuo nepatenkintos našlės – o kitame kadre turi progą susipažinti su santykių krizę išgyvenančia pora, kurios viena pusė akivaizdžiai yra „negatyvaus mąstymo meno” herojus, (ne)laukiantis šios grupės vizito, supranti, kad scenaristai tau paruošė skirtingų požiūrių kovos puotą.

Nors pozityvaus mąstymo grupės guru Tori iš pradžių atrodo kitaip, vos tik pozityvaus mąstymo palaikymo komanda įžengia pro naujo kliento duris, ji praranda kontrolę ir į visų jos esamų mokinių šviesas galvas ima skverbtis negatyvus, ciniškas, ironiškas požiūris į gyvenimą. Gal net ne skverbiasi į juos, bet išsilaisvina juose – toje su humoru pateiktoje pozityvioje psichologijoje tiek skylių, simbolių ir bandymo pabėgti nuo savęs, kad šios taikios kompanijos pasikeitimas į geriančius, mylinčius, besikeikiančius, žaidžiančius rusišką ruletę ir klausančius Johnny Casho atrodo lyg natūrali išsilaisvinimo iš kvailinimo pasekmė. Kitas reikalas, kaip tai pateikta. Nors filmas nuolat banguoja tarp dramos ir komedijos, o nemaža dalis juokelių žiūrimi primerkus akis ar įsikandus į lūpą, humoras čia aukščiausio lygio (patikėkit, retai giriu komedijas, kurių dauguma atrodo nepamatuotai lėkštos) ir leidžia užsimiršti, kad prieš tavo akis skaudi tematika – neįgalumas, neįgalių žmonių gyvenimas, požiūris į jį, į juos supančią aplinką.

Tiesa, būtent šią sunkią temą režisieriui ir scenaristui Bård Breien filme pasisekė pateikti silpniausiai. Tai tiesa, tu negali užsikoduoti tuo, jog tavo gyvenimas yra tobulas, viskas gerai, tačiau gali su tuo susitaikyti. Deja, panašu, kad būtent to šioje pozityvumo grupėje niekas ir nemokė. Tuo pačiu sunku sutikti ir su pagrindinio herojaus filmo gale išsakoma mintimi (atsargiai – spoiler’is) pozityvumo guru Tori, jog reikia išmokti negatyvaus mąstymo meno. Tai neturi jokios prasmės nei jam, nei atvykusiems herojams. Tai, ką tu filme aiškiai matai, yra tai, jog kiekvienam žmogui reikia kažko. Net jeigu jis to nepripažįsta. Geiro (herojaus) gyvenimas smarkiai pasikeičia užklydus nelauktiems svečiams – nuo užsidariusio ir irzlaus, jis galiausiai tampa atviras, linksmas, draugiškas ir bendraujantis. Kur tame negatyvaus mąstymo meno nuopelnas? Jis randa žmones su kuriais jam smagu džiaugtis gyvenimu. Visiems reikia to paties – klausimas tik kokiu būdu to pasieksime.

Reziumuojant reikia pripažinti puikios aktorių komandos darbą, scenarijų (puikiai išvystyti kardinaliai skirtingi herojai), operatoriaus techniką ir bendrą rezultatą, kuris nors ir neduoda daug peno apmąstymui, leidžia filmą rekomenduoti įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir net humoro jausmo žmonėms.

LIKĘ SEANSAI:
Vilniuje, Forum Cinemas Vingis – lapkričio 15d. 14:30, 12 salė
Vilniuje, kino centre Skalvija – lapkričio 14d. 19:00
Kaune, Forum Cinemas Kaune – lapkričio 20d. 19:00, 1 salė
Klaipėdoje, kino centre Cinamon – lapkričio 28d. 19:00, 1 salė

***

Šiaurės šalių kino forumo „Scanorama 2008″ programa:

VILNIUS
„FORUM CINEMAS AKROPOLIS” (*.pdf)
KINO CENTRAS „SKALVIJA” (*.pdf)
„FORUM CINEMAS VINGIS” (*.pdf)

KAUNAS
„FORUM CINEMAS KAUNE” (*.pdf)

KLAIPĖDA
KINO CENTRAS „CINAMON” (*.pdf)

_ _ _ _ _
Ieškom žmonių norinčių/ galinčių bent kartą per savaitę prisidėti prie G. turinio (kinas, muzika, kt. kultūros reiškiniai (dailė, šokis, fotografija, etc.)). Jeigu jauti prasmę šioje kultūriškai švietėjiškoje iniciatyvoje – brūkštelk paulius[a]g-taskas.lt

fb-share-icon

41 komentaras apie “Scanoramos dienoraštis: devinta-vienuolikta diena arba tiesiog festivalio reziumė.

  1. kad man tai ta pagrindinio herojaus gale išsakoma mintis pasirodė tiesiog dar viena sarkazmo dozė ir akmuo į visažinių specialistų daržą, o negatyvus mąstymas tiesiog adekvatus vidinei būsenai ir vienintelis kelias į susitaikymą, pripažįstant gan juodą realybę.
    visiška priešingybė tam kaip „specialistė” „gelbėjo” komandą nuo savęs pačių ir nuo gyvenimo.

  2. Apie REMBRATO komentarą: per daug siužeto, kurį pasiskaitome rengėjų aprašymuose. Per mažai rašančiojo asmeninės kritikos. Kas „moka” skaityti”, supras iš trumpo paskutinio sakinio autoriaus vertinimą, o kas nemoka? Naudos iš apžvalgos gaus ne per daugiausia… ;)

  3. Arūnai, kadangi pats dažnai nepasiskaitau aprašymu (apsiriboju kino kalbos kupinų paveiksliukų peržiūra), tai kartais imu ir parašau. Ką galima nuo savęs parašyti apie filmą (ypač festivaliniame režime), jeigu jis nepretenduoja į nieką daugiau, kaip tik lengvą juokinimą, peržiūrą?

  4. Iš vakar/šiandien peržiūrėtų 8 filmų be jokios abejonės geriausią įspūdį paliko „Tamsiųjų drugelių namai”. Išskirčiau ir „Dar viena meilės istorija”, kurį nemenka žiūrovų dalis prisimins bent jau iš pasiūlymo „nusisamdyti lietuvaitę” :D Gal kiek nuvylė „Tyli audra” – nuspėjamas siužetas, nelabai aiški žinutė ir pagyvenusi teta vaidinanti jauniklę.

    „Rembrantas” – tai, ko ir buvo galima tikėtis iš tokio žanro daniško filmo.

    O visi naktiniai filmai buvo verti nemigos (na, ok, prisipažinsiu, per tovariščių Pederseną truputį paknapsojau :-)).

    Šiandien per žioplumą laukia tik „Raudonasis kelias”. Bet tai nors krepšinį spėsiu pažiūrėti.

  5. Dėl žioplumo ir „Raudonojo kelio” sunkiai suvokiama sintezė…

  6. Ai viskas paprasčiau, negu atrodo: turėjo būti dar „NMM” ir „Atvertos širdys”, bet per aukščiau minėtą savybę bilietą gavau tik į „Raudonąjį kelią”.:D

    Apie patį filmą: tipiškas britų „černuchos” pavyzdys su visa puošte jai būdingų atributų: 5 žodžiais prasidedančiais f raide viename sakinyje, nesibaigiančiomis girtuoklystėmis, pasidulkinimais prišnerkštose „irštvose” ir… gera muzika. Kam patiko „Intimacy” ar kažkuriame festivalyje rodytas „London to Brighton” siūlau pažiūrėti ir „Red Road”.

    http://www.youtube.com/watch?v=Yht4Anc4Vdk

  7. Visiškai nesutinku su Clandestino dėl „Raudonojo kelio”. Praėjus nakčiai, negaliu liautis galvojęs apie herojės poelgių ekrane motyvus, priežastingumą ir logiką. Tas pats ir su austrų filmu „Kerštas”. O tai parodo, jog ne „fuck” žodelių ir kokio grabaliojimosi po užpakaliukus ar nuogų papų (pas austrus) rodymas yra tų filmų akcentai, kurie kažkaip daro įspūdį kūrinių įvertinimui. Daro tai, ką pergalvoji, persuki makaulėje po filmo dar ne vieną kartą. Teisingai Paulius rašo, kad „Kovotoja” – pakankamai banalaus siužeto. Ir gryna melodrama beveik indiškų filmų turinio. Bet kaip tas realizuota, kaip išvengta ankstesniame sakinyje minimų klišių kvailo rodymo ekrane!!

  8. heyyyy,
    iš šiandienos rekomendacijos „Žmogui, kuris mylėjo Ingvę” ir „Muilo operai”. Nors iš paauglių amžiaus ir jų problemų jau seniai išaugau – bet pirmasis greitai įtraukia gražiai nufilmuota ir sudėliota istorija, charizmatiškais veikėjais, puikiu garso takeliu ir,žinoma, bajeriais
    džiaugiuos, kad režisierė nesumanipuliavo ir nepabaigė istorijos šokimu nuo tilto ar kokia juoda vienuma, ir šiaip komplimentas, kad išvengta skandinaviško niūrumo, nors preteksto tam būta daugiau nei pakankamai
    asmeniškai mane patraukė stiliaus vientisumu, ko pasigedau kai kuriuose ankstesniuose „Scanoramos” darbuose ir palaipsniui keliamos filmo temperatūros, ėjimo iki konflikto,
    to pritrūko „atšalusiems priešpiečiams”, filmas gan fragmentiškas, kažkaip į nieką labai konkretaus ir apčiuopiamo neišsirutulioja, gal čia scenarijaus bėda, eilinį kartą pasakojama istorija, kaip vieno žmogaus veiksmai išprovokuoja pokyčius kitų gyvenimuose, tačiau kažkaip atsainiai tai daroma, rodos, kad nėra rimtai už ko užsikabinti
    kitoniškumo/tolerancijos problema nagrinėjama „muilo operoje”, dar nemačiau tokio žavaus transseksualo:) stipri ir pagrindinė aktorė, geras darbas

  9. Smagu matyti kalbančius naujus vardus :) Diana, nesiveldamas į diskusijas apie filmus čia (prabudęs aprašysiu), parekomenduočiau kaip nors, kur nors gauti filmą „She’s A Boy I Knew”. Tai dokumentinis filmas rodytas k/f „Nepatogus kinas” ir aprašytas G.: http://www.g-taskas.lt/kf-nepatogus-kinas-pristato-ji-vaikinas-kuri-pazinojau-rez-gwen-haworth/ Po jo, žinai, šį vakarą matyta istorija yra tokia.. Na, ne tokia gera, kaip kad norėtųsi, sakykim :) Negali sakyt, kad problematika yra ta pati.. Tiesiog – paviršius šis filmas po ano, paviršius. Jau, kad jame daugybė faktinių klaidų, tai nė kalbėti neverta :)

  10. dėkui:) šia tema ne kaži ką mačiau, ir bendram kontekste nevadinčiau jo stipriu, bet po kelių nudegimų „scanoramoje” jis patraukė

  11. Šiandien pasirinkau du, kaip vėliau paaiškėjo, tarpusavyje labai gerai derėjusius filmus: „Avril” ir Dianos jau minėtą „Žmogus, kuris mylėjo Ingvę”. Filmai atrodytų visiškai nepanašūs savo siužetais, tačiau juos vienija herojų jaunatviškas savęs ieškojimas ir nuo pat pirmųjų kadrų neapleidžiantis jausmas, jog kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai. O tai irgi pliusas niūrų ir drėgną sekmadienio vakarą. :)

    P.S. Jei dar vieno filmo baigiamoji daina bus „Lova suplėšys mus į gabalus”, dievaži, bus galima skelbti ją Scanoramos himnu. :D

  12. Dėl „Muilo operos”: gi herojus aktyviai praeidinėja filme hormonų terapiją. Ir jos eigą komentuoja?!?

    Tai, kad filmas Pauliui iššaukia lyginimus su „Ji, tai vaikinas, kurį aš pažinojau”, tik parodo danų filmo kokybę. Juk minimame dokumentiškame filme vaikinas, baigęs kino mokslus, įtaigiai ir talentingai parodo lyties pakeitimo situaciją nuo A iki Z visais aspektais (medicininiai, psichologiniai, šeimyniniai, buitiniai). O danė debiutantė sukuria MENINĮ portretą. Įtariu, kad vaikinas išties gėjus ir gyvenime. Ir jei jie sutraktavo savo susikurtąjį personažą taip įtaigiai, kad galima priešpastatyti anam berods olandiškam filmui, tai tik irgi parodo danų lygį.

  13. Jo, Arūnai, komentuoja. Bet kaip žmogui apie tai nenutuokiančiam. Kaip matęs ir tą dokumentinį, turėtum atsiminti visą eigą link operacijos. Danų filme herojus pasako, kad vartoja ir tai jam nepadeda (taip būti negali), bet jeigu nepadeda (kas ir taip matosi iš to, jog jis neturi krūtinės), tai jam ir tolimesni žingsniai (operacija) net nesišviečia. Na, tiesiog nepasikonsultuota su realybe ir tiek.

  14. Mes su vyru nesam kino eruditai, bet tik gero kino fanai. Todėl tokios apšvalgos, kurių autoriumi labai pasitikim, padeda pasirinkti ir nenusivilti. Pauliau, gal galėtų jos atsirasti bent savaitėle anksčiau :)? Na, nors jau tos dvi svarbiausios dalys (būtina ir reikėtų pamatyti). Mes per festivalį turim galimybę pažiūrėti tik 5-8 filmus, tai būna gaila, kai kokio super verto dėmesio nepamatom, bet nueinam į kokį vos vos. Dabar irgi jau prisipirkom bilietų, ir nors rinkomės ne vien pagal aprašymus, bet galėjom prašauti. Jau pažiūrėjom Avril ir Dar vieną meilės istoriją, laukia Žalieji mėsininkai, Maskva Belgija, Atvertos širdys, Stalo teniso karalius, Netikėtai. Kai kurie jų Jūsų neminėti. Nors tai nieko nebepakeis, bet tikimės perskaityti Jūsų nuomonę ir apie juos. Gerų akimirkų kine!

  15. Rasa, manau, kad papuolam į tą pačią (gero kino fanatų) kategoriją. Deja, jeigu su tokiais dalykais kaip „anksčiau” galima pasispausti, tai visa kita – daugiau intuicijos ir pasiskaitymo reikalas. Nesu Edvinas Pukšta, po festivalius nevažinėju ir realiai būnu matęs vos vieną kitą filmą, idant retai juos vertinu pc ekrane.
    Tikiu, kad ką nors gero turės gruodį vyksiantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, tai ten jau gal turėsiu tikslesnę nuomonę, nes kaip ir „Nepatogaus kino” atveju bus proga keletą filmų pamatyti dar prieš festivalį. Tai.. Iki ir gero kino :)

  16. Daniški žaliųjų mėsininkų kotletai susivalgė puikiai. O ir vargu ar buvo galima tikėtis kažko kito, kai ekrane toks duetas: Mads Mikkelsen ir Nikolaj Lie Kaas, o režisierius Anders Thomas Jensen. Skanaus! :D

  17. na, reiškia rytdienos 21.00 seansas jau apspręstas. nors, kai žinai režisierių ir scenaristą viename, tai kažko mažiau turbūt sunku tikėtis.

  18. Pauliau, jei Jūs save laikote tik gero kino fanatu, tai mes tikrai turim nusileisti bent laipteliu žemiau – iki mėgėjų:) Ačiū, būtinai pasidomėsim Vilniau dokumentinių filmų festivaliu. Su Jūsų apžvalgų pagalba :). Tad iki vakaro 21 val Vingyje.

  19. Kokią jau parašiau „Vabzdžių dresuotojo” apžvalgą, tokią, tačiau.. Komentaruose pasitaisau – kaip ir buvo galima tikėtis, tiek dekoracijos yra ne 3D, tiek pats vabalas tikras – „lygiai kaip” Starevičiaus filmuose. Linkiu, kad kam nors nuo šios informacijos filmas pagražėtų :)

  20. „penkios kliūtys” – intelektualų žaidimai, kurie kelia iššūkius ir intriguoja, nors jau po pirmosios kliūties sprendimo, keli žiūrovai nusprendė, kad filmas ne jiems, vėliau dar keli išslinko.
    Filme įdomu stebėti ne tik kaip J. Leth’as susidoroja su von Triero spąstais, laukti galutinio rezultato ir griežto teisėjo vaidmenį prisiėmusio von Triero verdikto, bet ir stebėti šių režsierių tarpusavio santykius, bandymus vienam kitą perprasti ir išprovokuoti.
    Įkvepia ir j. Letho sukurti perdirbiniai, tai, kaip skirtingasi galima pažvelgti į tą patį dalyką ir sukurti įdomų darbą net iš tokio abiems režisieriams neįdomaus žanro kaip animacija.

  21. „Ore” apžvalgininko R. Zabarausko nuomonė apie „Vabzdžių dresuotoją”:
    „Neabejotina festivalio vinis – prodiuserės Rasos Miškinytės filmas „Vabzdžių dresuotojas“, pasakojantis apie lėlinės animacijos pradininką Vladislavą Starevičių. Seniai lauktas filmas, kuris atitinka visas viltis ir dar daugiau. Apie mažai kam žinomą genialų ir ironišką menininką – lygiai taip pat ironiškai, spalvingai, gal šiek tiek oficialiai, bet prašmatniai ir gražiai.”.

  22. Pažįstam Romą. Žinom jo sentencijas Ore…
    Bet man bus kur kas įdomiau „pažvengti” iš Pauliaus po Žaliųjų mėsininkų. Daugiau neskleisiu savo sakinio prasmės, bet filmo vertę pajutau tik gyvenimiškų tiesų patvirtinimo prasme – genijai „apipavidalina” savo mintis bei idėjas ir padaro genialius kūrinius žmonijai. Tačiau reikalinga viena smulkmena – kad tų minčių bei idėjų būtų tuo metu, kai kuria jų galvose. T.y., kad būtų KĄ apipavidalinti ;)…

  23. Apie „Kovotoja” galiu pasakyti, kad didesnio šlamšto seniai nematęs. Šiame filme kažkokį ypatingumą gali rasti nebent prisiekę dramų ir holivudinio happyendo gerbėjai. Indų ar turkų jaunimo „sukergimo” ypatumai jau seniai atsibodę, o kovos scenos nors ir nenusipaišančios iki skraidymo stogais kaip per „tigra”, bet kelia vien juoka: pries 10 m. Matrica jau tai rodė.patarimas – nei kino teatre, nei per tv neziureti.

  24. aha, kaip tik aš ir Arūnas esame tie dramų ir holivudinio happyendo gerbėjai. alia jeigu net snobiškasis ore apžvalgininkas prisipažįsta apsiverkęs per kovotoją, matyt, kad jame yra kažkas daugiau negu offca pamatė 14″ įstrižainės monitoriuje.

  25. ans verke del filmo skurdumo ar del veltui sugaisto laiko?

  26. Grįžtu prie Muilo. Ar jums nepasirodė, kreipiuosi į danų filmų gerbėjus, kad režisierė leido sau švelniai žnybtelėti kinometrui Larsui von Trierui. Pamenat jo Dogvilį, punktyrinį-sąlyginį veiksmą ir dekoracijas, ir už kadro reikšmingai komentuojantį pasakotoją, kaip jaučiasi Greisė, ką sumanė kaimelio gyventojai, ir, žinoma, fone – fatališkai valsas. Toks pats visažinis valso ritmu komentavo ir Muila „apie dvi vienišas sielas”, na, maža kas, gal žiūrovas kažko nesupras ar nepajus. Šmaikštuolė toji Pernille.
    Beje, ar Jums nepasirodė, kad Šarlotę vaidinanti aktorė Trine Dyrholm baisiai panaši į mūsų teatro aktorę Jūratę Onaitytę, tik blondinę. Tiek išvaizda, tiek vaidyba. Pasigendu jos kine.
    O Šarlotės išplėstos akys iki šiol spokso į mane. Nuostabu, kai aktoriai ne vaidina, o tampa herojais. Nesuprantu, kodėl sėdžiu kinosalėj išsišiepus, juk ne komediją žiūriu, o pakabina…
    Pritariu Arūnui, kad tai MENINIS transvestito portretas, beje labai mielo ir šilto, ir visiškai nesvarbu medicinis aspektas, kaip ten tą lytį pasikeisti.
    Turi tie danai kinojausmą, užčiuopė aukso gyslą. Sužavėjo Idiotai, Atviros širdys, Tyrosios širdys, Tikras žmogus, Vilburas…, Mifunė, Šventė, Dar viena meilės istorija, Adomo obuoliai, Rekonstrukcija. Rekomenduoju pamatyti, nors jie ir nenauji. O aš dar laukiu Baltos nakties ir Siaubingai laimingo, atvežtų iš tos nykštukinės šalies („Dar viena meilės istorija”).

  27. Būtent, šiandien įspūdingi nauji danų filmai Vingyje.
    O dėl to komentavimo „už kadro” būtinumo, tai diskutuotinas dalykas. Bent jau aš tai priėmiau kaip režisierės teisės į tokį sumanymą apraišką, ir nesukau dėl to galvos. Kadangi teko pamatyti PETRĮ WATKINSĄ (Bausmių parkas), rekomenduočiau šiandien jo išaiškinimus, kas gręsia po atominio karo. Jaučiu, kad įdomybių ten netrūks…

  28. kas ir dėl ko verkia ne kriterijus, bet kad pop kategorija yra laiko švaistymui, o ne kontempliacijoms tai faktas. mano manymu kovotoja labai gerai įsipaišo savos kategorijos ribose.

  29. Man „Tamsa” pasirodė skystokas. Stipresnis už išvakarėse matytą „Kandidatą”, bet… Šitam filmui bene geriausiai tiktų apibūdinimas flegmatiškas trileris. Tiesiog pritrūko įtampos.

    O šiandien dedu minusą „Ilgesiui” ir didelį pliusą „Netikėtai” (tikrai netikėtai, nes iš šio filmo lyg ir nieko ypatingo nesitikėjau). Ir einu miegoti, nes trys 23:00 seansai iš eilės smarkiai atsiliepia mano norui keltis rytais. :D

  30. Vis dėlto vakar vertėjo ne pakartotinai žiūrėti Atvertas širdis, o tuo pačiu metu rodomą austrų KERŠTĄ…

  31. Taip ir aš žinosiu, kad „Stalo teniso karalių” derėtų pamatyti iki galo…
    Jei dėliočiau geriausių dešimtuką, tikrai jame rastų vietą „Vaikai”, „Raudonas kelias”, „Kerštas” ir gal rinktinė ŠIAURĖ trumpai. Per „Stalo teniso karalių” pertrauka prašėsi, nes užsikepiau pasižiūrėti vidurnaktį tamstos išankstinai girtą Europos filmų programą. Po pirmo lėkšto anekdoto, antras 15 min. buvo toks autoriaus nesiskaitymas su žiūrovais, kad lietuvaičiai net paplojo už tuštybę. Trečią irgi mačiau, kad neturi ką pasakyti kūrėjai. Išėjau. Neabejoju, kad vėliau turėjo būti kažin kas vertingo. Tačiau ŠIAURĖ TRUMPAI patraukė nuo pirmos minutės ir nebepaleido, kokias temas begvildentų…

    O jauna bendradarbė džiūgauja, kad pamatė 1957 m. „Devynias gyvybes”. Tokie tad pasirinkimai…

  32. įdomu ką norėta pasakyti „dangaus širdyje” rodant preciziškai kaip maximos kataloge išeksponuotas kojines ir apatinį trikotažą prie meilužių lovos. ar tai jie tokie nuspėjami ir viską apsvarstantys kad net prieš mylėdamiesi apatinius dailiai pasideda. ar tuo norėta parodyt kiek mažai spontaniškumo tame įvykyje būta?

  33. gal truputį keistas mano fokusas, bet nepriekaištingam kontekste užkliuvo.

  34. Apie „Dangaus širdį”. Nelabai patrauklūs man tie meilužiai, bet svarbu, kad viens kitam patrauklūs. Man regis, čia būta netikros aistros, jie tik pasitarnavo viens kitam kaip paguodos įrankiai. Iš čia ir spontaniškumo stoka, ir tvarkingai sudėlioti apatiniai ir kojinės, apie ką minėjo Vita. Nuobodi jų būtis, ir tas nuotykis truputį pajaudino, paįvairino kasdienybę. Pagrindinis herojus puikiai pasitarnavo kitai porai, jų santykių atšviežinimui, kartu sugriaudamas savo santuoką.
    Neblogas straipsniukas apie romantiškos meilės mitą:
    http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=913&kas=straipsnis&st_id=16313

  35. pR matyt nepatikės, bet šiandie k/t žiūrėjau „negatyvaus mąstymo meną”. :D
    Super. Tokį filmą gali rekomenduoti bet kam ir net negaila buvo sumokėtų pinigų. Nežinau, ar dar rodys bet pamatyt reikia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.