Šeršėliafam2010: mažas konkursinis dienoraštis.

Norėdamas parašyti nors kažką, apsiribosiu įspūdžiais iš konkursinės programos, kurią būdamas vienu iš trijų žiuri narių, tiesiog privalėsiu pažiūrėti. Visa kita – komentaruose. Tiesa, jeigu anksčiau to nedarydavau, tai dabar tiesiog privalau – žemiau pateikiami įspūdžiai yra mano asmeninė, o ne visos komisijos nuomonė.

Dingęs be žinios (Rež. Анна Фенченко)

Nežinau ko galima tikėtis perskaičius filmo aprašymą „Šeršeliafam” puslapyje, bet faktas, jog jame tiesos tiek pat, kiek teiginyje, jog juosta „Baltas kaspinas” yra apie gyvenimą Vokietijos kaimelyje Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Tiesa, faktiškai viskas taip ir prasideda – pilietis A sutinka stotyje kaimynės sūnų, kuris, vėliau paaiškėja, jau mėnuo, kaip pabėgęs iš namų, iš kurio gauna laišką su prašymu perduoti jį motinai. Perdavęs sulaukia policijos vizito, nes kaimynė jį paskundė, kaip galbūt susijusį su sūnaus dingimu. Čia baigiasi filmo aprašymas ir prasideda pats filmas. Situacija virstanti į „be kaltės kaltas” praranda šiek tiek smagumo, kai pagalvoji, jog šalyje, kurioje vyksta veiksmas, tai jau ne humoras, bet gyvenimo realybė. Tai viena filmo istorijos pusė – kaip niekuo nenusikaltęs pilietis tampa ieškomiausiu policijos žmogumi. Kita, kaip sako pati režisierė, ir daug gilesnė, yra žmogus, kuris mano, jog kontroliuoja savo gyvenimą besivadovaudamas principu „aš nesikišu į tai, kas vyksta pasaulyje ir pasaulis nesikiša į mano gyvenimą”. Deja, vos tik jam grįžus iš pasaulio į savo saugius namus, pasaulis įsikišą ir faktiškai tiesiogine prasme sugriauna viską, ką jis turėjo. Tu neegzistuoji pats sau, lyg bando pasakyti režisierė. Absurdas, siurealizmo momentai lydi pasakojimą iki paskutinių akimirkų, kai pasirodo eilutės iš Kafkos kūrybos. Nesuteikia jos kinomaniško orgazmo, o ir visas filmas smarkiai prašosi kiek kitokios dinamikos (kažko panašaus į „Smulkus buržuazijos žavesys”), vaidybos (nors tokio stiliaus filme sunku suprast – gal tokios, kiek išdvėsusios, ir pageidavo režisierė), bet kai pagalvoji ar liks „Dingę be žinios” galvoje po festivalio, beveik neabejoji – liks.

Dar rodys šiandien, trečiadienį – 21.15


Gyvybės ženklai (Rež. Sophie Deraspe)

Šiandien (pirmadienį) „Šeršeliafam” 21.15 paskutinį kartą rodys šį kanadietės Sophie Deraspe darbą, tad reikia skubėti užsiminti… Juosta man patenka į „slidžiŲ” sąrašą ir neabejoju, kad įžiūrėti privalumai kai kam gali pasirodyti, kaip akivaizdūs trūkumai – chemija reikalinga ne tik santykiuose tarp žmonių, tačiau ir tarp žiūrovo bei filmo. O ji , žinia, kiekvienam skirtinga.

Sophie Deraspe darbas vizualiai atrodo net labiau tikroviškas, dokumentinis negu jos kolegės Katarzyna Roslaniec juosta „Prekybos centro merginos”, nors tuo pačiu akivaizdus platesnis Sophie meninis užmojis. Filmo herojė Simona sužino apie senelės mirtį ir besistebėdama, kodėl ji nesužinojo apie jos ligą anksčiau (jai duodamas atsakymas, kad viskas įvyko labai greitai), pradeda savanoriauti vietoje iš kurios žmonės retai grįžta į realų gyvenimą. Iš dalies jos dėmesys skiriamas mirštantiems žmonėms atrodo lyg atgaila už laiką nepraleistą su senele, iš dalies – kur kas gilesnės problemos arba kaip sakė vienas filmo herojų: tie, kurie nesugeba įeiti į mirštačiojo palatą, turi problemų, bet lygiai taip pat jų turi ir tie, kurie negali iš jų išeiti. Tokia yra ir Simona. Nesugebėjimo, nenoro prisirišti istorijų kine yra apstu, bet Sophie Deraspe turi savo pasakojimo kalbą, stilistiką, kuri neapleidžia visos juostos metu. Kaip pasakojo režisierė, didžiausias jos įkvėpimo šaltinis yra tikros istorijos, gyvi žmonės ir net pagrindinę aktorę Marie-Helene Bellavance ji atrado, parašė scenarijų specialiai jai. Tai neprofesionalė ir čia, esu tikras, bus skirtingų nuomonių apie tai, ar ji sugebėjo įkūnyti baimę tikram gyvenimui, atsidavimui, čia ir dabar, ar buvo pilkas veidas dar niūresnėje ir pilkesnėje istorijoje. Kartais tiesiog atrodo, kad filme nėra nė akimirkos tikros laimės, prie ko prisideda ir snieguotos bei tuščios Kvebeko gatvės, bet ar toks kontrasto nebuvimas neleidžia pamatyti herojės būsenos ar ją būtent papildo? „Gyvybės ženklai” palieka nemažai klausimų iš serijos „Kodėl?” (į daugelį, kurių lengvai trukdo atsakyti tam tikros fizinės pagrindinės aktorės savybes, kas, esu tikras, buvo apgalvotas režisierės žingsnis), tačiau išskyrus paskutinę, gal kiek bereikalingą, sceną, atmintyje išlieka, kaip emocionali ir atmosferinė drama.

Prekybos centro merginos (Rež. Katarzyna Roslaniec)

Įdomu bus sužinoti, kokį įspūdį juosta paliko kitam komisijos nariui – Prancūzijos ambasados kultūros atašė Audelin Chappuis. Pastarajam tikrai teko matyti Laurent Cantet režisuotą „Entre les murs” („Klasė”), kuris nors narplioja visai kitą problematiką, sukasi panašioje aplinkoje – problematiškame jaunime. Ir nors ne itin profesionalu lygint du akivaizdžiai labai skirtingo lygio filmus, vienu aspektu vis tik norisi – kaip tie filmai atsispiria nuo idėjos popieriuje. Įsivaizduoju, kad trumpai užmetus akį į „Prekybos centro merginos” idėjos aprašymą, vien mintis apie mokinukes atsiduodančias už skarelę ar mobilųjį telefoną turėtų šokiruoti, kai tuo tarpu „Klasės” santykių aiškinimasis neatrodytų turintis kabinantį stuburą. Tačiau yra priešingai – prancūzai įtikinamais herojų paveikslais (su jaučiamom gyvenimo istorijom, motyvacijom) ir vaidyba tiesiog prikausto prie ekrano, gi lenkams svarbiausia atrodo istorijos „mėsa” – prieskoniai ir garnyras jiems neatrodo reikalingi. Scenarijine prasme, mes tiesiog stebime tris paaugles, kurios jau yra profesionalios prekybos centrų mergaitės ir vieną, kuri bando prie jų pritapti, nes.. neturi draugių. Ir čia prasideda, taip vadinamas „Excel’inis” kinas, kai tu turi medžiagą, kurią tereikia išdėstyti laike. Jeigu trys herojės yra jaunos kekšytės, tai jų elgesys ir apranga perspaudžiama tiek, kad tiktų ne realistiniam kinui (o šis, beje, įkvėptas tikrų istorijų), bet parodijiniam. Na, įsivaizduokit pas mus rodytą britų „Absolutely Fabulous”. Iš kitos pusės, jeigu tu esi nevykelė, tai nesvarbu, kad esi simpatiškiausia mergina klasėje, tave kabina tau patinkantis vaikinas – daug svarbiau yra mokykloje niekieno negerbiamų trijų merginų draugija ir jų nuomonė apie tavo atgyvenusį mobilųjį telefoną (kuris, jeigu kabinėtis prie smulkmenų, filmo rodymo metu negaminamas tiek metų, kad veikiantį akumuliatorių jam reiktų pasigaminti pačiam). Turinio, siužetinio vystymo juostoje nėra, o vos tik tai pabandoma daryti, apima tas jausmas, kuris būna pačių blogiausių serialų metu – noras perjungti kitą kanalą, nes matai, kad kvepia tiek banaliai nejaukiu siužetiniu posūkiu, jog to geriau išvis nematyti. Ant popieriaus galiu įsivaizduoti dėmesio ir pinigų stokojančią paauglę, kuri vardan gyvenimo atrakcijų susideda su vyresniu pinigingu vyriškiu (aišku, tai dar reikia įtikinamai parodyti, suvaidinti), tačiau kai tas vyriškis – penkiasdešimtmetis, 1980 metų kledarą vairuojantis vidutiniško simpatiškumo santechnikas, tai atleiskit, bet tai išeina net už lakiausios fantazijos rėmų. Filmas sukaltas taip, jog atrodo, kad pinigai jam gauti pateikus paraišką Jaunimo reikalų tarnybos edukacinei juostai sukurti ar net pagal pačios tarnybos scenarijų, norint jaunoms mergaitėms parodyti, kaip gali būti ir kaip nevertėtų elgtis. Į galą juosta pakvimpa it pigi antirūkymo propaganda ir net pritrenkiančiai gera paskutinė filmo akimirką, kai vainikuoja silpną įgyvendinimą bei turinį, nepalieka kažko daugiau.

fb-share-icon

28 komentarai apie “Šeršėliafam2010: mažas konkursinis dienoraštis.

  1. Na.. paprastai nepasikliauju rekomendacijomis žmonių, kuriems geriausias filmas yra Transporteris pvz. :))

  2. Gerb. Pauliau, iš komentarų apie lenkų filmą matyti, kad jūs gerai susipažinęs su savo lygio kultūriniu (socialiniu) sluoksniu, bet menkai išmanot apie kitus. Apstu ir pas mus tokių mergaičių, susidedančių ne tik su neišvaizdžiais santechnikais (toks dar būtų labai geras variantas), bet ir su visiškais, inteligentų požiūriu, degradais. Ir tos mergaitės atrodo visiškai padoriai, iš pažiūros nieko nesiskiria nuo kitų paauglių ir yra net labai dailios. Taigi lenkų filmo istorija nėra iš piršto laužta ar kokia nors reta. Ji labai reali.

  3. Įdomiausia šioje istorijoje tas, kad ŽIURI komisijos narys, pamatęs konkursinės programos filmą, žiniasklaidoje jį analizuoja ir aiškiai pareiškia savo nuomonę, požiūrį. :) To pasauliniame festivalių kontekste, manyčiau, nėra buvę :). Ką reiškia, kai nesilankoma komisijų press konferencijose – netgi po verdikto pareiškimo šie atsisako bet kokių aiškių komentarų :)
    (pvz. š.m. europiečiai iš Kino pavasario buvo „laužiami prie sienos” pareikšti savo nuomonę dėl konkursinio lietuviško filmo. Jie iš karto pareiškė – komisija savo sprendimų nekomentuoja. Gi dabar matau iš komisijos nario, kad lenkų debiutantei garantuota paskutinė vieta?? :) )
    Šiek tiek parodo festivalio lygį. Manykim, kad pirmas blynas :)

    Taip pat negirdėtas dalykas, kad atėję dirbti į seansą ŽIURI nariai priversti (ar labai noriai) sakyti prakalbas salei. Tikrai įdomi patirtis gavosi…

  4. Odre, net paminiu – filmas paremtas tikromis istorijomis. Klausimas tik kaip jos parodomos. Dėl padorių mergaičių susidėjimo su santechnikais vardan krūtumo ir savo vienišumo nugalėjimo vis tik abejočiau – žinau socialiai pažeidžiamo jaunimo problematiką, kur joks stebuklas mergaitės besistengiančios kuo greičiau ištekėti ir pabėgti iš namų, tačiau kuo grindžiamos šiame filme rodomos istorijos, man sunku nutuokti. Odre, gal tu ne iš pletkų galėtum man pasakyti, kodėl jauna, graži simpatiška mergina nutaria „duotis” su santechniku?

    kertuk, manau, kad toks viešas kalbėjimas turi tik vieną problemą – mažina intrigą. kas būtų, jeigu visi taip… Bet tai, jog kiti taip nedaro, menkas argumentas. Net gi atvirkščiai. Kodėl gi ne? Kai bus išrinktas nugalėtojas bent galėsi žinoti vieno žiuri nario nuomonę, o ne gūžčioti pečiais, kaip po pernykščio KP :)

  5. kaip pasakytų oscar wilde: objektyvi nuomonė – jokia nuomonė…

  6. Pauliau, kodėl tokios mergaitės nusprendžia susidėti su tokiais santechnikais turėtum žinoti — socialinės aplinkos poveikis, hormonų audros, noras būti pripažintomis kaip moterimis, pasirodyti suaugusiomis, nepriklausomomis, gyventi, anot jų, tikrą gyvenimą. Gal ir esi susipažinęs su to socialiai pažeidžiamo jaunimo problemomis — bet tik kaip inteligentas, kito socialinio sluoksnio atstovas. Kaip supratau, filmas nepasakoja apie tas mergaites, kurios svajoja kuo greičiu ištekėti ir ištrūkti iš namų, o kalba apie daug jaunesnes, kurios tokios galimybės net neturi. Apie pasaulį dažniausiai sprendžiame remdamiesi savo patirtimi, kartais dar ir teorinėmis žiniomis, bet pasaulis yra toks, koks yra, o ne toks kaip mums atrodo. Dėl to apie Afrikos vaikus žinome daugiau nei apie tuos, kurie Lietuvoje gyvena. Tas mergaites esu mačiusi savo akimis — kaip jos „prieina” prie labiausiai prieinamų vyriškių (dėl to prie tokių ir eina). Man nerūpi, kaip tai parodyta, svarbu, ar tai įtikinama. Bet vėlgi, galbūt tai nėra įtikinama man, bet įtikinama toms mergaitėms.

  7. Kertukai, manau, kad Paulius čia reiškia savo nuomonę kaip privatus asmuo, nes šis tinklalapis nėra joks viešosios nuomonės ruporas. Gal tik negerai, kad prisistato kaip žiuri atstovas, o ne paprastas žiūrovas.

  8. Odre, taip ir reikėjo sakyti, kad komentuoji nemačius :) Čia gal ir yra mano problema – netikiu. Ir kadangi tai nėra dokumentika, neturiu to priimti, kaip duotybės – va, žiūrėkit, kokie baisūs dalykai vyksta (o jūs patys pakontempliuokit kodėl). Sakau, žiūri „Klasė” ir nekyla jokių abejonių dėl herojų poelgių, o čia.. Tikėk, kad taip vyksta. Galiausiai galim nueiti iki to, kad neturiu teisės vertinti filmo, nes pats dar nepakabinau santechniko :)
    Ir.. Sunkiai įsivaizduoju, kaip galėčiau reikšti nuomonę, kaip tik žiūrovas, kai vis tiek esu ir žiuri narys. Ir vėl gi, be fakto, kad Sundance taip nedaro, nematau tame nieko bloga – gali būti, kad po keliolikos metų visi taip reikš.

  9. man gyvybės ženklai nepasirodė pernelyg niūri ir pilka drama – tuo ir patraukli kad neperspaustai rodo sudėtingą santykį su gyvenimo džiaugsmu, čia ir dabar bei baime prie kažko prisirišti. logikai ir apibūdinimui žodžiais sunkiai pasiduodanti būsena… todėl man atrodo pagrįstas toks metodas – nesiknaisioti po detales, kurios gal ir padėtų sukurti loginę pasakojimo seką, bet nė trupučio nepriartintų prie tokios būsenos esmės atskleidimo. Čia, spėju, vyrai griežtai prieštarautų – kaip gi be loginio išrišimo… ar panašiai.

  10. Na, šviesiu filmu atsipalaidavimui po darbo dienos jo juk irgi nepavadinsi. Dėl loginio išrišimo tam tikra prasme esi teisi…

    Štai šiandien teko žiūrėti Įtartina (Rež. Maria Blom). Istorija iš serijos aš turiu merginą, bet kol ji kartais išvyksta, pasineriu pradžiai emociškai, o paskui visu kūnu į naują draugystę ir galiausiai nebežinau ko noriu, maloniai sugražina bent 10 metų atgal (įsivaizduoju, kiek metų sugražino S.Valiulį, kuris išsėdėjo iki galo), tik… Kad ir kaip profesionaliai ir šiltai būtų padaryta (vis tik laikau ją labiau tinkama arba paaugliam arba jaunystės naivumo pasiilgusiems suaugusiesiems), gale vis tiek palieka tokį kartumo prieskonį… Matai, kuo baigiasi visa ta istorija ir netiki, kad realybėje ji baigtųsi taip, kaip tau bando parodyti režisierė. Viena, kai tokius ėjimus sau leidžia Dogminininkai ir visai kas kita čia. Nieko blogo, bet gi negali taip tiesiog emociškai ar dar kaip filmą užbaigti kitaip, nei jis tą akimirką reikalauja. Jeigu norisi kitaip, reikia ir istorijos daugiau papasakoti iš ko tas kitaip galėtų atsirasti.

  11. Neteisinga, kad Paulius įsikanda KANŲ NUGALĖTOJĄ ir bando priešpastatyti neturėjusiai 30 metų lenkei-debiutantei.

    Žymiai logiškiau būtų įsikibti estų KLASĖ, kurią yra nusipirkusi SKALVIJA ir LABAI SĖKMINGAI ir ILGAI rodė. Va ten tai paskirstyti mokiniai į GERUS ir BLOGUS. Man „nervai” neišlaikė – apleidau salę… Šiame fone, lenkaitė tikra šaunuolė! Ogi estų filmas turėjo DIDŽIULĮ pasisekimą tarp filmo herojų bendraamžių – žiūrovų.
    Jeigu jau reikia ką nors su kuo nors lyginti…

  12. kertuk, man tokie lyginimai kaip tavo tai primena istorijas iš serijos „Leninui buvo dar blogiau, jis mokėsi prie žvakės šviesos”. Nusispjaut man ant to Lenino…

  13. Spjaudyt ant Lenino nereikia – blogai jam šioje temoje nėra.
    Nes mokydamasis prie žvakės, sukurė mums nemarias direktyvas:

    KINAS – GERIAUSIAS IŠ VISŲ MENŲ!

    KINĄ – LIAUDŽIAI!

  14. man filmas „gyvybės ženklai” atodo greičiau ramus ir santūrus, nei pilkas. režisūrinės kalbos inteligencija su priderančia kuklumo ir pagarbos doze.

  15. Džiugu, kad nors komisijos nuomonės šiek tiek išsiskyrė dėl geriausio filmo, pagrindinė disukusija buvo apie čia paminėtus tris filmus – kiti du kažkaip nesukėlė didelio noro diskutuot, kas atsispindėjo ir mano šiokiam tokiam tingume aprašyt juos.

  16. Jo, žiūrėjimas vakar konkursinio NESAKAU NE multitaskingo specialistui turėjo būti kaip bausmė už kažką…

    Kaip Vita nebartų manęs, šis Šeršėkliafam tik patvirtino „moteriško” kino nepajėgumą. Kokie 80% nykumos…
    Atgaiva tebuvo viena – žiūrėti retrospektyvinius Francois Truffaut, Louis Malle, Jacques Demy filmus.

  17. Arūnai, ką tu, puikiai žinai, ką moku nuveikti tokių filmų metu. Tik, kaip komisijos narys, negaliu čia apie tai kalbėti garsiai :)

  18. Vakar buvo paskelbtas konkursinės programos nugalėtojas, kuriuo tapo Anos Fenchenkos filmas DINGĘS BE ŽINIOS. Jeigu įdomu, ką išrinko komisija ar šiaip patiko aprašymas, turėkit omeny, kad filmas nugalėtojas specialiai bus kartojamas:
    Gegužės 1 d. 19.15
    Gegužės 2 d. 17.15

  19. Neteko suspėti į festivalį,bet,kaip visad,čia pasitenkinimu „aprūpina” nenuilstentys komentarai.Nuoširdžiai žaviuosi:)

  20. Pagaliau, kai jau nebegalima rekomenduoti, nes neberodomas, pamačiau filmą, papuošusį gan silpnos programos festivalį, filmą. Tai garsios vokietės, Oskaro laureatės CAROLINE LINK 2008 metų PRIEŠ METUS, ŽIEMĄ. Akivaizdžiai geresnis už aną, oskarinį KAŽKUR AFRIKOJE.

    Neradau filme nei vieno silpnesnio aspekto. Puiki kino plastika iš pažiūros gan buitinės psichologijos filme. Vienintelis iš matytų geriausios kino juostos formate pateiktas. Nors festivalio užbaigimui pasitaisiau muotaiką. Deja, žiūriu savaitgalyje Palangoje jo nerodo festivalis. Matyt, ir kituose miestuose nebus. O, gaila…

  21. Šiandien dar galimą pamatyti Pasakoje Anos Fenchenkos filmas DINGĘS BE ŽINIOS – puikių idėjų kinas, iš karto asocijuojantis su žinomąją dešimtmečio senumo STEVEN SODERBERGH ekranizacija KAFKA.
    Matosi, kad debiutuojančiai rusaitei didelę įtaką ir pagalbą suteikė iškili Lenfilmo mokykla. Absurdo logikos kinas.
    Taip, nors derinys keistas, bet absurdas turi turėti logiką. Va čia ir susidarė įspūdis, kad mintys, kilusios scenaristui, viršyjo režisierės galimybes. Ta absurdo logika vis pašlubuoja filme. Ir daro jį nepakankamai įtaigiu. Visų pirma, skirtingai nuo Soderbergo Kafkos, vaidinamo Jeremy Irons, rusai nukelia savąjį herojų į visiškai buitinę šių dienų varganą miesto aplinką, nors atrodo, kad rodomas sovietmetis. Todėl ta „absurdo logika” turėtų lyg būti dar konkretesnė nei Soderbergo. Ogi jo Kafaka rodomas fantasmagoriškų konstrukcijų pastate, su iracuonaliu anturažu. Čia gi, veikėjes, puikiai suvokiantis kaip skolintis prireikus degtinėlę iš kaimynų, visai neturi kontakto su jais dėl gyvenimo sąlygų ateities! Ogi tokie dalykai būtinai aptarinėjami aštriai. Būtini ir gyventojų parašai, ne vien siužetui lemtingas „nepažiūrėjimas į pašto dėžutę”. Ir dar tokioje bendrakaimyninio bendravimo šalyje, kaip Rusija! Antra, sveiku, bet nerealiai romantiškai užsidariusiu herojumi pristatomas pilietis, niekaip neįsipaišo į logiką, kad nesugebėtų kontaktuoti su giminėmis (seserimi, bendradarbiais) prireikus pranešti apie save. Juolab, kad turi pinigų.
    Taip, tai autorių sprendimai. Bet kokie jie bebūtų, turi būti paaiškinami, jeigu filmas tokios buitinės aplinkos.
    Labai intelektualiai, fotogeniškai vaidina aktorius. Tačiau, vykstant tokiems fatališkiems įvykiams, ar jis gali būti toks VIENODAS savo emociniame lauke bei išraiškoje per visą filmą?!

    Komisijos sprendimas gerbtinas. Kaip visada. Bet aš duočiau ne aukštesnę, kaip antrą vietą. Dar yra galimybė pažiūrėti šiandien ir įvertinti.

  22. Nežinau iš kur ištraukei, kad rodomas sovietmetis – tame pusė racijos ir yra, kad rodoma „čia ir dabar” ir, jog tik iš dalies tai absurdas – tokie dalykai realiai vyksta šiuo metu. Ne visa Rusija yra Kremliaus aikštė. Kai kurie dalykai prie kurių tu turi ką pasakyti ir yra užaštrinti, suabsurdinti norint pateikti herojaus pasaulio matymą, o ne tavo įsivaizduojamą realybę. Nors tekste cituoju kai ką interviu, įmesiu čia konkrečius atsakymus – gal bus aiškiau.

    Вы можете сказать кратко, о чем Ваш фильм?
    Если говорить по первому ряду, то фильм о том, что без вины виноватый человек вдруг, по нелепой случайности, оказывается под подозрением. Его вынуждают дать подписку о невыезде, герой пытается бежать, и в результате – теряет все. Или – практически все, так как к финалу он все-таки остается живым. Если же смотреть на проблему несколько глубже, то герой отчасти и сам оказывается виновен в случившемся, потому что живет по инерции, отгородившись от внешних проблем, что и приводит к совершенно непредсказуемым результатам. Ему кажется, что он контролирует свою жизнь, изолировавшись от внешнего мира. Эдакая жизнь в консервной банке, по принципу: «Я не трогаю этот мир, он не трогает меня». Это позиция слабого человека, которого легко уничтожить. В итоге, «мир» вторгается в его уютную реальность и разрушает ее.

    На самом деле я изменила бы название «Подписка о невыезде» на совершенно противоположное – «Пропавший без вести». Надеюсь, что фильм выйдет именно под этим названием. Ведь человек, который дал подписку, по идее, не должен никуда исчезать. А на деле герой оказывается гонимым, потерянным и, по сути, пропавшим для социума, для той среды, в которой он жил. Кроме того, в этой истории улавливается кафкианское настроение, поэтому в финале я посвящаю фильм Францу Кафке. Название «Пропавший без вести» – это тоже отсылка к Кафке, к его роману, имеющему второе название «Америка». Разумеется, сценарий Наташи Репиной – это оригинальная история, в ней нет мотивов произведений Франца Кафки, но, на мой взгляд, в нашем случае нельзя было бы не упомянуть этого автора, поскольку в фильме ощутимы нотки кафкианского гротеска.

    По теме, настроению это будет кафкианское кино или что-то совсем другое?
    Мне также близка социальная драма. Комедию в чистом виде я делать бы не стала. Что касается «Подписки о невыезде», то этот сценарий подкупил меня элементами гротеска, заложенными в драматургии. Вообще мне всегда были интересны абсурдисты.

    Nežinau ar matei „Gyvybės ženklai” (lyg ir ne), kuris buvo komisijos top3, bet jeigu kalbėti apie lenkų filmą, kaip nr.1 pagal tave, tai mūsų nuomonės čia, matyt, išsiskiria. Viena yra tobulas filmas ir visai kas kita – excel’inis tobulumas. Nežinau, man kietai dramaturgiškai sukaltas filmas (net perspaustai kietai), kurį reiktų rodyti kinematografijos mokyklėlėje, plius aukščiausio lygio moralizacija, kuri tiek prikišama, kiek blogiausios iš socialinių reklamų, nesiprašo į nr.1 ir jeigu kada taip atsitiks, jog turėsiu festivalyje rinktis, kurios šių režisierių naujausią darbą norėčiau pamatyti (pavyzdžiui, sutaps rodymo laikai), tai neturiu abejonių, kurį pasirinksiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.