Nors albumas pasirodė gegužę, džiaugiuosi, kad jį išgirdau būtent dabar, šį, pilkėjantį rudenį. Jis puikiai tinka rudens elegija persmelktoms ir pilkais murzinais debesimis aptrauktoms dienoms, bei greitai sutemstantiems vakarams.
Išskirti galiu kelias labiau į atmintį įstrigusias dainas.
Be abejonės, pati pirma „Afraid of nothing” melancholiškai rami ir kartu nuteikianti, jog visada verta tikėtis šviesaus rytojaus.
Net nustebau, kaip man „Your love is killing me” savo tamsumu priminė Chelsea Wolfe albumą „Pain is beauty”. Giliu skausmu persmelkti dainos žodžiai kaip reikiant prisideda prie įtampos auginimo. Beje, ši daina yra ilgiausia albume, o neseniai pasirodė ir jos video.
httpv://youtu.be/nyuPWHwZru0
„Tarifa” man patiko dėl kulminacinės dalies, net pati nepastebėjau kaip pradėjau kartu dainuoti.
Neblogas sprendimas yra kelios pianino baladės, pačiai atlikėjai pritariant fortepijonu, todėl čia Sharon iš manęs gauna pliusą dainai „I know”, nors patį dainavimą vertinčiau tik šiek tiek geriau nei vidutiniškai.
Albumo pabaigoje skambanti „Every time the sun comes up”, takelis, užbaigiantis albumą, ramia, niekur skubėti neraginančia nuotaika.
Jei jau labai kabinėtis, tai man kai kuriose dainose užkliūna Sharon vokalas, nes išlenda tokia mykianti tingi dainavimo maniera, kurios nelabai mėgstu ir kuri vos panaši į pabodusį Lana del Rey stilių. Tačiau tai nesutrukdo vientisai ir užtikrintai nuotaikai, einančiai per visą albumą atsiskleisti. Be to, kelios dainos pasirodė „tarsi jau būtų kur nors girdėtos” ir gal dėl to kiek nuobodokos.
Ko gero svarbiausia, jog bendras įspūdis labai geras, muzika puiki, užkabinanti.
Beje, įdomi aplinkybė: Sharon yra pasidalinusi, jog įrašinėjant albumą buvo panaudoti keli instrumentai, kuriais kažkada grojo John Lennon ir Patti Smith.
Pasiklausom. (šiame video pirma ir antra albumo dainos yra sukeisto vietomis)
https://www.youtube.com/watch?v=1Z4OmCci3Oo
sharon bandžiau jau prieš pusmetį kokį, pasikankinau su klausimu „turėti ar neturėti” kokius 3x ir nusprendžiau, kad kaip albumas nelimpa (gal moterys ten randa daugiau savasties, pažįstamo skausmo) ir užmečiau. tiesa, „your love is killing me” įtraukčiau prie gražiausių metų dainų. o pitchfork aprašinėjo, kad šie metai yra pastebimi moteriškų albumų apie ex’us :) tai sharon irgi priskirta šiai grupei. ačiū už priminimą, žalia rūta.
Malonu priminti.
Galimas dalykas, psichiniai lyčių skirtumai juk dėl to ir egzistuoja. Čia galėčiau palyginti su filmu „the Hours”, kiek man ir mano filmų draugei jis yra iki negalėjimo puikiai suprantamas ir rašomas geriausių filmų sąrašo viršuje, taip pašnekėjus su keliais vyrais (su kuriais filmų skonis irgi sutampa), nustebau, kai jie pakraipė galvas, nes jų taip nekabino ir nepaliko sujauktų minčių ta ištęstų „Valandų” giluma, kaip kad buvo man.
hah, kaip tik prieš savaitę sutriūbijau „the hours” ir labai pasidžiaugiau streep bei kidman (moore mažiau). tiesa, sutikčiau, kad vyrams gali nebūt pakeliui, nors mėgstantiems vidines dramas sueina :)
Nugi „Hours” vienas geriausių/labiausių filmų man. Ir lyg neabejoju savo lytimi.