Tyčia ar netyčia neseniai perskaičiau vieno internauto nuomonę, kad šie metai švedų muzikantams nėra tokie sėkmingi, kokie buvo praeiti ar užpraeiti. Žinoma, praėję metai dovanojo pasauliui Peter Bjorn and John “Writer’s Block”, The Concretes „In Colour”, The Legends „Facts and Figures”, I’m from Barcelona „Let Me Introduce My Friends” ir t.t., tačiau ir šiais metais Švedijos muzikoriai nesėdėjo rankų sudėję. Vieni iš tokių – SHOUT OUT LOUDS (toliau – SOL), 2005-aisiais pagimdę daug žadantį grupei albumą „Howl Howl Gaff Gaff“, šiemet išleido ambicingą ir vientisą „Our Ill Wills“.

Prie albumo prodiusavimo nagus prikišo Björn Yttling (jau minėto darinio – Peter Bjorn and John, narys), ir tikriausiai tai buvo padėka už SOL bosisto Ted’o Malmros’o režisūrinį indėlį į “Young Folks” vaizdo klipą, kuris nunešė šių metų švedišką Grammy statūlą Best Video kategorijoje.

Nors patys SOL lyg daro aliuziją į The Smiths albumą „Meat Is Murder“, pavadindami taip vieną iš savo dainų, tačiau vokalisto balsas ir atlikimo maniera skamba identiškai Robert‘ui Smith‘ui iš The Cure. Nenustebsiu, jei kas išgirdęs SOL, iškart nusprendė, kad tai The Cure: kažkiek popsiškesni, daug švelnesni, daug daugiau saldesni ir su moterišku pritariamuoju vokalu. O negana vokalinio panašumo „Tonight I Have To Leave It“ skamba lyg kiuriška „In Betweens Days“ versija, o „Normandie“ – kaip „Close To Me“.

Palyginus su SOL debiutiniu albumu, „Our Ill Wills“ skamba kitaip. Pirmiausia – brandžiau, o po to – daug melodingiau ir lengviau: naudojama mažiau elektrinių gitarų, daugiau elektronikos ir didesnis dėmesys vokalinėms partijoms rodo B. Yttling‘o indėlį, kuris suteikė jaunai grupei savitą skambesį ir padėjo išbristi iš eilinės indie pop grupės liūno.

SOL dar trūksta šiek tiek brandumo tekstuose bei originalumo albumo lankstinuko dizaine (ta juodai balta torpedos sprogimo nuotrauka visai netinka prie žaismingo viršelio), tačiau, be abejo, tai vienas geriausių šių metų indie-pop albumas, kurį klausant nesinori spausti mygtuko „next“. O tokias dainas kaip „Tonight I Have To Leave It“ (paprastas, iš nederančio pianino ir 80ųjų sintezatorinių efektų sukergtas gabalas tikrai tinka albumo ir kiekvieno vakaro atidarymui, o singlinį remiksą suplakė patys The Russian Futurists); „Impossible“ (net nespėji pastebėti kaip pralekia net septynios muzikinės minutės), „Blue Headlights“ (lengva, vien moteriško Victoria Bergsman, buvusios The Concretes vokalistės vežama dainelė) ir, būtinai, „Time Left For Love“ (vat kas gaunasi kai Cinerama, The Cure ir The Smiths susėda vienoje studijoje – klausydamas šitą dainą visad noriu trenkti kumščiu per stalą ir pašokti raudamas savo plaukus) negėda klausytis ir brendylų pasisėdėjimo prie vyno sambūryje ir vienam namie apverkiant nepavykusią paauglišką meilę.

Taigi, eilinis bet ne paskutinis šiemet didelis AČIŪ mano mylimajai – Švedijai.

www.shoutoutlouds.com