[nostalgija:] Šiaurės Kryptis – „Netiekto“ [Zona, 1993].

kryptis.jpgAr esate girdėję apie penkias gedulo/išsiskyrimo patirties stadijas?

Pirmoji – „netikiu, kad taip atsitiko“. Tikrai netikėjau, kad Šiaurės Kryptis, išleidusi vos vieną albumą, niekada nebesukurs nieko tokio kaip Netiekto. Buvo sunku suvokti, kad nematysiu jų keistai rymančių scenoje, nelygu kur – Sporto Rūmuose, rūsy, savo virtuvėj, galiausiai. Ir kartą klausiau vieno žmogaus – kaip manai, ar toks koks esu dabar… ar tai dėl muzikos, kurios kadaise klausiausi? Sulaukiau atsakymo Taip. 90 procentų. Tai vadinama nesąmoningu savęs programavimu. Ir jei ieškoti įtakų – Šiaurės Krypties Netiekto prisidėjo didele dalimi. Ženklia dalimi. Programų specialistai, jei tik atversi jiems širdį. Jei dar spėsi su naujos siunčiamos muzikos srautu.

Antroji stadija – pyktis. Nejaugi, negali būti, kaip gi taip?! Jie skėlė per galvą stipriau nei visi andriai kartu sudėjus ir čia pat dingo. Iš kur žinojote, po galais, kaip jaučiuosi, kai sėdžiu ant savo palangės vidury vasaros ir geležinės antys jau skrenda pro mano langus. Iš kur žinojote, kad gimiau rudenį ir jau laukiu žiemos? Iš kur žinojote, kad irgi gulėjau ant garuojančio ežero paviršiaus, ant lakuoto stalo? Kaip galėjote nuspėti, kad mano meilę nužudys aviacija, kad oro uostuose ieškosiu ko nepamečiau ir žvalgysiuosi ko nesutikau?

Trečioji stadija – derybos – o gal vis tik šis, leisiu sau pasakyti, jau neegzistuojantis albumas bus išleistas skaitmeniniame formate? Ateities kartoms… O ne. Nes DAT kasetė su įrašu yra pamesta, bent jau taip šneka artimi grupei žmonės ir, kita vertus, argi kam rūpi prieš penkiolika metų įrašytos dainos, vargu. Kiek pirštų pajudintum, jei reiktų paklausyti šio įrašo?

Ketvirtoji stadija – liūdesys ir man vis dar skauda – kodėl turiu bučinį uždengti širma? Kodėl mano maištas ir nuotaika niekam nerūpi, kreipiuosi į tave, mano tuščias laike. Vis ieškau Šiaurės Krypties, o žvilgsnį barsto vėjas pelenais. Ieškau savo kelyje, tebūnie ir dabartinėse grupėse. Arba jos nužygiavo pirmyn, arba tokio tyliai išsakyto šedevro jau negali pakartoti. Nepykčiau jei kopijuotų, nekalbėčiau, jei sugrotų jų dainą, bet aš toks mažas, mano batai kiauri.

Penktoji stadija – susitaikymas. Tik aš kažkaip užtrukau ketvirtojoje. Sako, kad ji ilgiausiai tęsiasi.

Patraukus šalin emocinį foną, klausau muzikos. Jie kažkaip sugebėjo paslėpti tą “stulpelis-priedainis” formą. Nors patys save įvardijo nemokšomis, retas atvejis, kada instrumentų gausa skamba taip harmoningai, net ir dabar, kai harmoniją kompiuteriai tvarko. Fleita, Arno Lukošiaus akordeonas, kas gi kitas taip energingai gali? Improvizacijos, solo paketai. O ir išrišimai, lyrikos paryškinimai… Dėkui. Netiekto, apglėbk mane savo šakom.

Turėti [mp3]: http://www.hardcore.lt/mp3/Siaures%20Kryptis/Netiekto/

102 komentarai apie “[nostalgija:] Šiaurės Kryptis – „Netiekto“ [Zona, 1993].

  1. Kaip nenumaldomai teka Laiko upė – štai jau ir visi 3 metai nutekėjo. Kur mes dabar? Kur tie malonūs pašnekovai – Tomas, Nina , madam ar Paulius? Kokiose anglijose ar islandijose jie maigo gyvenimo klavišus? Kur nutrėmė juos nedėkingas likimas?
    Štai Tomas Misiukonis rašo, jog jamding bus sutikęs kažką iš mūsų pašnekovų. Ką sutikote Tomai? Kur sutikote? Ar drįsote prieiti ir pirmas tarti žodį? Parašykite – labai lauksiu Jūsų atsakymo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.