„Siela“ ir jubiliejinio grupės albumo „Euforija“ pristatymas vyko sausakimšame klube „Tamsta“. Iš pradžių buvo nepatogu, bet greit supratau, kad tai tiesiog neįprasta, pripratus prie kituose koncertuose būdingo laisvumo, kur gali be spūsties stovėti scenos priekyje ir mėgautis garsu bei vaizdu.

Apie koncertą. Garsas buvo nešvarus, ir tai jau ne pirma patirtis „Tamstoje“, bet, įpusėjus koncertui, muzikantų nurodymų pagalba šiek tiek pagerėjo. Aurelijus scenoje pasirodė pasipuošęs pankiška skiautere ir „Siela“ užgrojo kažką arčiau pankroko, negu gotikos. Tai šiek tiek nustebino, bet nieko keisto, kad mušamieji ir gitaros sudarė tokį įspūdį. Gerai, kad buvo Simo Butavičiaus smuikas, kuris pakeitė taip trūkstamą akordeoną, girdėtą albume „Tavęs man reikėjo“, ar elektroninius priedus – „Dali“. Ir blogai, kad Simas pagelbėjo tik keliose dainose, nes, grupei, akivaizdžiai trūko muzikinio papildo.

Pirma „Sielos“ valanda scenoje – duoklė seniems gabalams. Mano jaunystė, matyt, šiuo atveju buvo trūkumas. Dauguma dainų buvo negirdėtos, bet tai nereiškia, kad nelingavau ir grįžtant namolio neniūniavau „tavęs man reikėjo, tavęs…“. Lyg kokį burtą… Pamenu ir naujai bei įtaigiai suskambėjusį „Rudenio Dievą“, kurį Aurelijui padėjo atlikti Laura Čepukaitė (iš Laura & the Lovers). Dar buvo „Tavo dievai“, „Salvadoro Dali“, „MPL“, „Kryžium“, „Naktis“ ir kitos mano „nepažįstamosios“ bei pirmos dalies pabaigai – nauja daina „Tai ruduo“.

Antrojoje dalyje buvo sugroti likę vienuolika „Euforijos“ kūrinių ir bisui įkaltos trys senos vinys į gerbėjų galvas, tarp kurių seniems fanams reikalinga „Vėjas. Žvaigždė“. Nauji kūriniai albume skamba gana pankiškai, matyt, todėl gyvai su esama grupės sudėtimi man „suėjo“ daug geriau negu senieji: „Isterijos“ koncertinė aranžuotė parengta be priekaištų ir išjudino iki šokių ant stalų. Dvi trumputės „Patriotinė daina“ ir humoristinė „Pankuša“ sugrotos vienu atsikvėpimu, o „Mus palieka angelai“ – kaip priklauso pagal dainos tekstą: su trenksmu ir simfonija.

Apgailestavimai: be Rasos Juzukonytės neatsiskleidė visas „Štormų“ gilumas, be fortepijono –  „Pasaulio krašto“ liūdnumas, bet visumoje „Euforijos“ dainas gyvai išgirsti yra verta. Bent tam, kad galėtum kitu kampu pažvelgti į albumines kūrinių versijas.

Likę naujo albumo pristatymai:
Lapkričio 22 d., 20 val. Palangoje, kultūros centre „Ramybė“
Lapkričio 28 d., 21 val. Utenoje, kino teatre „Taurapilis”
Lapkričio 29 d., 21 val. Druskininkuose, klube „Dangaus skliautas”

foto: Tadas Stackevičius

***

Albumas „Euforija“ tikrai skamba neįprastai šventiškai. Nežinia, kaip į tokią „Euforiją“ reaguos tie, kuriems „Siela“ yra kultinė gotikinio roko grupė, nes tai radikalus muzikinis nukrypimas nuo grupės šaknų.

Taip, „Štormai“ su Rasos Juzukonytės operiniu pritarimu, „Pasaulio kraštas“ su moterišku Elenos Ozarinskaitės pagražinimu, „Tai ruduo“ ir, iš tekstinės pusės, „Mus palieka angelai“ galima pagal nuotaiką priskirti gotiškajai „Sielos“ pusei. Tačiau visumoje albume vyrauja linksmas melodingas poprokas su pankroko priemaišomis. Galima sakyti, tokio lietuviškai atliekamo pop-punk-rock derinio niša Lietuvoje seniai stovėjo tuščia ir štai atsirado, kas ją užpildo. Tai puiku, nes „Isterija“, „Euforija“, „Mus palieka angelai“, „Harakiri“ parodo, kad tokio stiliaus muzika gali sėkmingai suktis ne tik rūsiuose, bet ir radijo stotyse.

Didžiausi albumo minusiai: „Verks mama“ aranžuotė skamba kaip pigaus vokiško panko perdirbinys, nesakau, kad perdirbtas, bet toks nebrandžiai studentiškas tiek muzika, tiek tekstu. „Pankuša“ – kažkokia čiastuška, koncertinio pobūdžio prikolas žiūrovams pralinksminti, bet albumo viduryje nelabai reikalingas.

O mano niūri siela labiausiai pamėgo šias: neramią „Štormai“ ir fortepijoninę baladę „Pasaulio kraštas“ – tokie kūriniai parodo, kad „Siela“ neprarado sieliškumo, o Sirgedas tebegeba skleisti gotišką nuotaiką. Tad dalis „Euforijos” turėtų rasti savo vietą senų gerbėjų sielose, dalis – naujų šėlsme.