Keimbridžo kritikas I.A. Richardsas dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje rašė, jog poezija “gali mus išgelbėti; tai pati tinkamiausia priemonė chaosui įveikti”. Ir jam lieka tik paantrinti. Ypač kai atsiverti klasikinės japonų poezijos waka antologiją “Šimto japonų poetų eilės”, kurioje tekstai greta lietuviškų pateikiami origanalia kalba ir transliteracija lotyniškais rašmenimis.

Veik prieš aštuonis šimtus metų į rinktinę imperatoriaus rūmų didikas, poetas Fujiwara no Sadaie (Fujiwara no Teika) sudėjo šimtą geriausių viduramžio penkiaeilių, dabar vadinamų tanka, iš kurių išsivystė pastaraisiais metais paplitę haiku. Trisdešimt vieno skiemens poezijos kūriniai, kuriems nereikalingas nei rimas, nei europietiškas metras, atpalaiduoja, nuramina dvasią ir kūną, demonstruoja per amžius keliaujančios japoniškos poezijos minties gilumą, poetiško žodžio taiklumą, kūrėjo įžvalgą ir patirtį, perduoda skaitytojui vaizdus bei emocijas.

Sakoma, kad waka pilnai atsiskleidžia tik įsileidus į save originalo kalba, kitaip prapuola dalis verbalinio žavesio, kuris pasireiškia japonų kalbos ypatumu kiekvieną skiemenį baigti balse, kaip ir kiekvieną žodį – balse arba garsu „n“. Žinoma, šis (originalaus teksto skaitymo) požiūris galioja visiems visų kalbų kūriniams, tačiau, kai japoniškas ideografinis raštas neįkandamas, Vytauto Dumčiaus verstos “Šimto japonų poetų eilės” yra tai, dėl ko turėtų galvą pamesti kiekvienas Tekančios saulės šalies kultūros ir vizualios poezijos mylėtojas. Vertime stengtasi išlaikyti 5 ir 7 waka skiemenų tvarką, nors ne visada tai pavyko, bet šaunu, kad vardan technikos neaukojamas išsamumas, vaizdingumas ir leidžiama pagauti tolimosios šalies koloritų niuansus.

Kiekvienas penkiaeilis atstoja savotišką paveikslą. Net buvo kilusi mintis vietoj šio nykaus teksto pateikti keletą waka su jiems asmeniškai parinktomis iliustracijomis. Juolab toks troškimas kyla, kai tekste minimos konkrečios vietovės. Pavyzdžiui,  šitaip:

Yamabe no Akahito:

Tago įlanka.
Pakrantėn atėjęs regiu –
Virš baltažėrės
Fudži viršūnės
Sukasi snaigės

Katsushika Hokusai „Tago-no-ura Near Ejiri on Tokaido” , 1970’s (iš serijos „Thirty-six Views of Mount Fuji”)

Taigi, šimtas delikatesų gurmanams. Gamta (taip, VII-XIII a. laikotarpyje, kada buvo sukurti šie waka, technologinės pažangos rykštės dar nevargino kūrėjų): metų laikai, kalnai, paukščiai, lietūs, saulė, mėnuo, medžiai, salos, vandenys, vėjas ir žmogus, su meile, nerimu, kalte, kelione, Dievu, svajomis, sapnais. Ir istorijomis, kurias seka kiekviena miniatiūra. Pamokymas augančioms kartoms, meilės pažinimas, krūtinėje netelpančių jausmų atspindys gamtos paveiksluose, mylimojo laukimas, sugrįžimas gimtinėn, draugo išdavystės pergyvenimas ir t.t. Amžinos įprastos temos klasikiniame įvalke.

Fujiwara no Yoshitaka

Aš tas, kuris anksčiau
Gyvenimo nevertinau
Ir nebranginau,
Dabar vien dėl tavęs sakau:
Tegul jis ilgas bus…

Neskubriai, ne iš karto visą “Šimto japonų poetų eilių” knygą suvartojau lyg vaistą nuo nepavejamos kasdienybės dirgulio. Čia tiktų 99-oji imperatoriaus Gotoba waka:

Aš žmones branginu,
Aš nekenčiu žmonių.
Pasaulio šio gailėt daugiau nebegaliu.
Ir, užsidaręs savyje,
Mąstau apie save.

Kiekvienos trumpos penkios eilutės iššaukia daug minčių, piešia savą paveikslą, su prasme waka žodžiuose ir ne mažiau spalvingose autorių biografijose, kurias vertėjas Dumčius glaustai pateikia knygos pabaigoje. Vertėjui reikia padėkoti ir už paaiškinimuose nurodytus kai kurių užkoduotų simbolių, tikrinių žodžių reikšmes. Tikrai nuostabus leidinys – gal ir nenuostabu, nes jaučiu silpnybę japonų kultūrai – kuriame pasigedau tik trigrašio apie vertimo į lietuvių kalbą ypatumus (kaip, pavyzdžiui, paaiškinta čia).

ps. Paklausyti japoniškų waka skaitymą galima čia, o draugaujantys su anglų kalba visą rinkinį ras čia.

—–

Informacija apie knygą: iš japonų kalbos vertė Vytautas Dumčius. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 – 141, [2] p. – Gretut. tekstas liet., jap., tarptaut. rašyba lot. pagrindo rašmenimis. – ISBN 978-9986-39-731-1