Praeitą savaitę kone kas vakarą, sprendžiant, ar važiuoti į „Sirenas“, ar likti braidžioti po šiurenančius lapus ir mėgautis paskutiniais saulėtais rudens vakarais, mano viduje virė galimybių konkurencinės kovos. Vilioklės „Sirenos“ prieš rausvėjančių senamiesčio stogų ir parkų peizažus laimėjo  4 : 0, tik prieš Paolo Sorrentino „Didyjį grožį” didžiajame ekrane jos buvo bejėgės, tad teko praleisti latvių „Legionierius”. Turiu pripažinti, kad veik visus vakarus daugiau mažiau likdavau patenkinta savo pasirinkimu, net jei mano lūkesčiai, kaip tų sirenų pavilioti laivai, kartais duždavo atsitrenkę į išankstinių nuostatų vidines „uolas“.

Jubiliejinių „Sirenų“ didžiausias dėmesys šiais metais buvo skirtas naujoms klasikinių kūrinių interpretacijoms ir naujam požiūriui į istorinius tekstus bei kasdieniais įvykiais virtusią fantasmagoriją. Užsienio programoje turėjome galimybę išvysti net 5 trupių spektaklius iš Norvegijos, Gruzijos, Italijos, Latvijos ir Didžiosios Britanijos.

Trumpus įspūdžius apie O. Koršunovo „Perą Giuntą“ jau rašiau, dabar trumpai apie likusius tris matytus spektaklius.

Viljamo Šekspyro „MAKBETAS“

Rež. Davido Doiašvili,

Tblisio valstybinis muzikos ir dramos teatras, Gruzija

Turiu prisipažinti, kad į šį spektaklį dėjau didžiausias savo viltis, tikėjausi scenoje išvysti kažką turinčio pretenzijų į musų Oskarą Koršunovą, tik su savitu gruzinišku braižu. Panašiai ir buvo, bet iki O.K. lygio D. Doiašvili dar reiks paūgėti.

Gruziniškoji „Makbeto“ versija man patiko savo lengvumu ir, net jeigu visumoje šis spektaklis tikrai nėra tarp šių „Sirenų” favoritų, likusio pozityvaus jausmo po spektaklio negaliu atmesti kaip nereikšmingo. Žaismingai, aktualiai interpretuoti klasiką geba retas režisierius. Iš mūsų įvardinčiau tik tą patį O. Koršunovą. Davido Doiašvili – tai antras mano teatro pažinimo kelyje sutiktas režisierius, kuris bando eiti panašiu keliu ir žiūrovui įspūdį daro naudodamas panašius teatrinius instrumentus. Scena su didžiuliu stalu, iš pradžių vertikaliai pakabintu, vėliau nuleistu į horizontalią plokštumą, priminė „Meistro ir Margaritos“ scenografijos dalį, „žongliravimas suoliukais“ priminė lentas iš „Vasarvidžio nakties sapno“, o bendra spektaklio nuotaika lygiuojasi į „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“.

Gruziniškas pastatymas užkabino muzikiniu takeliu, patiko stilizuotų kostiumų dizainas, apšvietimo bei scenografiniai sprendimai. Režisierius tarsi turi visus instrumentus, kuriais galėtų kurti įdomų, aktualų, patrauklų žiūrovui teatrą, bet kartu su visu tuo pernelyg užsižaidžia ir iš formos dingsta turinys. Imi nebesuvokti, ką visu tuo norima pasakyti. Prasmė lieka kažkur pakibusi ore. Žiūrovas pasiklysta režisieriaus užslėptų prasmių labirintuose ir, nors pats spektaklis daro lengvumo, žaismingumo įspūdį, lieka daug užrakintų ir neaiškios paskirties scenografinių, režisūrinių sprendimų, kurių kodus atspėti žiūrovui gana sudėtinga. Kokia jų prasmė, jei juos supranta tik patys kūrėjai?

Euripidas „MEDĖJOS LINK“

Spektaklis – koncertas

Adaptacija ir režisūra – Emma Dante

Į šį spektaklį po sunkios savaitės užbėgau su viltimi, kad nieko neprarasiu ir ramia sąžine po 15 min.  galėsiu „pasiplauti”. Užsiėmiau startinę poziciją arti išėjimo, tačiau spektaklis prasidėjo, o aš net nespėjau suvokti, kaip vietoj penkiolikos minučių prabėgo valanda penkiolika. Pamiršau, kad stoviu ir pamiršau, kad kažkur labai skubėjau. Net pamiršau, kad labai gerai žinau šį kūrinį, jo turinį, – sicilietiška Emmos Dante „Medėjos“ interpretacija atrodė tokia nauja, realistiška ir įtraukianti, koks, mano manymu, turėtų būti teatras kiekvieną kartą.

Euripido „Medėja“ yra vienas liūdniausių, destruktyviausių graikiškųjų kūrinių, turintis daugybę užslėptų prasmių. Emmos Dantes interpretacijoje, Medėjos personaže regime ne šiaip išduotą moterį, bet joje matome paslėptą visą Siciliją. Šituo ši „Medėjos” interpretacija skiriasi nuo kitų teatre statytų versijų. Jasono pergalė yra civilizacijos pergalė, o abstraktusis priešas įgauna konkretų  maištingą Medėjos pavidalą. Jasonas privalėjo išduoti Medėją, kad išlaisvintų dangiškąjį, racionalųjį protą iš chtoniškosios nakties, kad „patriarchalinis“ įstatymas išsivaduotų iš archajinio mito ir visko, kas su juo asocijuojasi, – gamtiškumo, magijos, nevaldomų instinktų. Šiame spektaklyje Medėja kaip ir Sicilija buvo priversta rinktis: nusilenkti civilizuotam, racionaliajam įstatymo jungui arba išsaugoti savo barbarišką sicilietišką identitetą, sukylant prieš tai, kas jai atrodo kaip akla prievarta, išvirkščioji polio pusė.

„Medėjos link” žavi aktorių vaidyba, jų kūno kalba, gestikuliacijos, kuriomis pasakoma kur kas daugiau nei žodžiais. Sicilijos salos gyventojų genofondas artimas graikams, tačiau šio spektaklio temperamentas pulsavo būtent Sicilija ir tik ja. Atrodo, kad kiekvienas aktorius lyg atskiras Etnos ugnikalnis, lyg magma, krateriai, kaskart užliejantys sceną ugningomis emocijomis. Brolių Mancuso spektakliui gyvai atliekama muzika dar labiau išryškino Medėjos skausmą, raudas ir spektaklio emocionalumą.

Tam tikrose scenose aktorių kūno plastika ir judesiai labiau priminė šokį, tad po spektaklio net pasitikslinau, ar prie šio spektaklio nedirbo choreografas, bet tokio spėjimo patvirtinimo neradau. Matyt toks grakštumas ir plastika bus pačios režisierės braižas.

Sužavėjo ir tai, kad režisierė į šį klasikinį kūrinį gebėjo pažvelgti per autoironišką siciliečio prizmę, su puikiu humoru jausmu, su gebėjimu tragedijoje įžvelgti ir komiškų elementų, kuriuos puikiai išnaudojo perėjimams nuo vienos scenos prie kitos.

Turiu pripažinti, kad būtent Dantes „Medėjos“ interpretacija man padėjo suprasti šios liūdnos legendos esmę. Euripido tekstas neperteikia tokio stipraus emocinio „Medėjos” lauko, kokį galima sukurti teatro kalba. Nužudyti savo vaikus gali tik žmogus stipriai paveiktas jausmų ir emocijų arba veikiamas natūralaus instinkto, verčiančio verčiau atimti palikuonims gyvybę, nei leisti jiems gyventi didelėse kančiose. Emmos Dante Medėja jaučiasi išduota, todėl ji nenori toliau gyventi ir auginti vaikus pažeminime bei tremtyje, tad ji renkasi pasmerkimą vietoj paklusimo, renkasi kerštą ir neapykantą vietoj meilės, nes tik taip ji supranta laisvę. Ir mes ja tikime. Aš tikiu.

Spektaklis „EILĖS APIE SENĄ JŪREIVĮ”

La Maison de la Musique de Nanterre (Prancūzija), The Tiger Lillies (Jungtinė Karalystė), Quaternaire (Prancūzija)

“Eilės apie seną jūreivį” yra viena žinomiausių anglų kalba parašytų poemų ir pati žinomiausių poeto Samuelio Tayloro Coleridge’o poemų. Šis kūrinys vienu metu yra tiek meditacija nusikaltimo ir bausmės tema, tiek istorija apie pasakojimo procesą. „Eilės apie seną jūreivį“, kaip jas mato „Tiger Lillies“, tampa nusidėjėlio bei nepaaiškinamų gamtos reiškinių susitikimu muzikinės panacėjos erdvėje.

Šis spektaklis mane pirmiausia nustebino technologijų naujumu, scenografijos virtualumu, „veikiančiu“ keliose dimensijose ir tuo, kad animacija teatre šiais laikais gali atstoti tikrus aktorius. „Tiger Lillies“ atlikėjai nors ir visada išlieka pagrindiniame plane, bet jie – tik istorijos pasakotojai; pagrindinis veiksmas, pasitelkiant vaizdo technologijas, vyksta kažkur prieš, virš ar už jų.

Marko Holthuseno sukurta įspūdinga animuota scenografija panardina grupę tarp bangų, koralų, ledo, ugnies ir įvairiausių vandens bei dangaus gyvių. Būtent šie video – scenografiniai sprendimai privertė išsižioti net daug ko mačiusius žiūrovus. Spektaklio animaciją bandoma priartinti prie lėlių teatro estetikos. Debesėlius, saulę, albatrosą Holthusenas „pakabina ir skraidina“ ant tariamų virvučių. Žiūrovai su dideliu malonumu gėrisi kiekvienu vaizdo dizainerio sukurtu kadru ir kartu su nekantrumu laukia vis kitos scenos, laukia naujų pribloškiančių vaizdų. Aukščiausio meninio lygio animatorius vien eiline animacija neapsiriboja, jis tarsi daro kelių meno rūšių miksą – jo kadruose galima įžvelgti animaciją, šešėlių teatrą, gal net fotografiją, lėlių teatro elementus ir dar daugiau.

Tokį nuostabų vaizdą įgarsina lietuviams jau puikiai pažįstami „Tiger Lillies“. Specialiai šiam spektakliui sukurta muzika žavi dinamika, teatrališkumu. Mane po ilgesnio klausymosi ima erzinti Martyno Jacques’o falcetas (tiesiog man labiau patinka žemesnio registro vokalai) ir sunkiai suprantami angliški tekstai, bet visumoje ši grupė – tikri šaunuoliai. Be atokvėpio Martynas Jacques’as ištempia visą spektaklį, šokinėja nuo fortepijono prie akordeono ir atgal. „Tiger Lillies” trijulė kuria spektaklio “Eilės apie seną jūreivį” nuotaiką ir pagal jų užduodama ritmą „tampomos“ albatroso virvelės.
Visumoje spektaklis paliko stiprų įspūdį, pirmiausia tuo, kad dar kartą sugriovė mano turėtas nuostatas apie teatrą, vėl iškėlė paviršiun tuos pačius provokuojančius klausimus, kuriuos jau daugelį metų kelia „Sirenos“ – ar tai tikrai galima vadinti teatru? Atsakymo išmokau jau nebelaukti, nes koks skirtumas kokiu vardu pavadinsi rožę, ar nuo to ji kvepės mažiau..?

____________________________

Apibendrinant šių metų jubiliejines „Sirenas“ norisi pasakyti, kad tikrai džiugu, jog turėjome galimybę pamatyti tokius skirtingus spektaklius, netikėtas gerai žinomų kūrinių interpretacijas.
„Sirenų“ dėka per šiuos dešimt metų augau ir aš kaip žiūrovė, plėtėsi mano supratimas apie teatrą, apie jo raiškos formas, priemones, uždavinius. „Sirenų“ dėka teatrą pažinau kaip įvairų meno sričių koliažą, sintezę, kuriam ne visada yra reikalingi aktoriai, vaidyba, scenografija, kuria, ne visada yra reikalinga teatro scena. „Sirenų“ dėka per dešimt metų mes galėjome pažinti tokius teatro grandus kaip Romeo Castellucci, Jan Fabre, Árpád Schilling, Krystian Lupa, Rodrigo Garcia , Valéry Deloince, Kristian Smeds, Saša Pepeliajev, Michael Thalheimer ir daugelį kitų. Visi jie, daugiau mažiau, eksperimentatoriai, novatoriai, provokatoriai šiandieninio Europos teatro kontekste. Priimti jų teatro suvokimą ne visada buvo lengva, bet visada labai smalsu, įdomu. „Sirenų“ organizatoriai padarė didelį šviečiamąjį darbą tiek žiūrovams, tiek lietuvių kūrėjams. Už tai jiems, kaip ir kasmet, didelis AČIŪ!!!