Na štai, praūžus „Sirenoms“ ir gerokai spėjus susigulėti įspūdžiams po paskutinių spektaklių, galima sudėti paskutinius taškus ir pasidalinti nuomonėmis apie tai, kas džiugino, stebino teatro gurmanus, mėgėjus šių metų festivalio programoje.
„Sirenos“ uždarytos italų režisieriaus Romeo Castellucci spektakliu „Tragedia Endogonidia IV Epizodas. Briuselis“. Prieš tai visi norintieji Nacionaliniame dramos teatre buvo pakviesti pažiūrėti filmą apie kitus šio spektaklių ciklo epizodus ir taip susipažinti išsamiau su R. Castellucci asmenybe bei jo kūryba.
Vienuolika epizodų, t.y. vienuolika skirtingų spektaklių, susiejami su dešimčia Europos miestų, kad būtų pakartotos teatro ištakos. Tokia ilgamečio garsiojo italų režisieriaus Romeo Castellucci projekto „Tragedia Endogonidia“ idėja. Vilniuje, Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre buvo pristatytas ketvirtasis šio ciklo epizodas, skirtas Briuseliui.
Dėl savo išskirtinės estetikos Castellucci lyginamas su neseniai Vilniuje „Pasiją pagal Joną“ pastačiusiu Bob Wilson ir ekstravagantiškuoju „menininku Nr. 1“ Matthew Barney. Vienas mėgstamiausių Eimunto Nekrošiaus režisierių yra Prancūzijos ordino kavalierius, premijos už naująją Europos teatro realybę laureatas, Venecijos bienalės teatro sekcijos meno vadovas. „Sirenos“, išreiškusios norą pasikviesti menininką, turėjo trejus metus stovėti eilėje – jo gastrolių grafikas suplanuotas trejiems metams į priekį.
„Tragedia Endogonidia IV Epizodas. Briuselis“ – spektaklis be žodžių, vien vaizdas, garsas ir keistai ypatinga atmosfera, kuri įtraukia žiūrovą į kažkokią iškreiptą realybę, kuri veikiau panaši į fantastinį siaubo filmą nei į iki šiol matytus spektaklius.
Skirtinguose epizoduose mes regime juodaodę plaunančią grindis, vėliau scena su vaiku ir robotu – aukle, senelis su maudymosi kostiumu ir jo apsirengimo policininko kostiumu ritualais, policininkai, talžantys kitą policininką, nuspirdami šalin lentą su Dievo įsakymais, XIX a. kostiumais apsirengusios damos ir vaikas su raganosio ragu, bei finalineje scenoje ramiai mirštantis žmogus, simboliškai pranykstantis pasaulio begaliniame sūkuryje..
Tikriausia beprasmiška būtų analizuoti, bandyti pateikinėti savas interpretacijas, kaip kiekvienas iš mūsų suvokėme šią intriguojančią režisieriaus simbolių kalbą. Gali ieškoti sąsajų, kabliukų per Briuselio istorijos, kultūros evoliucijos, mitų, pasakų simbolių prizmę.. Gali tiesiog įžvelgti kiekvienoje akimirkoje užgimstančias tragedijos užuomazgas, jų vystymąsi, dauginimąsi, pasekmes, rezultatus..
Režisierius neduoda tikslių atsakymų nuorodų į tai, kas vyksta scenoje, bet žiūrovas jaučia stiprią provokaciją, kelionę per save, savo baubus, neurozes, buvusių ar būsimų tragedijų ištakas. Taip, jau girdėjau nuomonių, kad spektaklis žiaurus, nesuprantamas, gąsdinantis.. Mačiau žmones, paliekančius salę spektakliui dar neįpusėjus. Pačiai kartais kūną (ar tai sielą) sukrėsdavo šiurpus drebulys nuo pernelyg šaižaus spektaklio garso takelio ir nuo akiai nemalonių vaizdų. Tačiau tikriausia toks ir buvo režisieriaus užmanymas – vientisas emocijas žadinantis sceninių priemonių (garsas, šviesa, veiksmas) kompleksas, priverčiantis pabusti iš vienos ir leistis kiton – sapno, pasąmonės realybėn. Visa tai tarsi psichinė ir dvasinė žmonijos kita veidrodžio pusė, kuria mėginami suprasti sunkiausiai paaiškinami dalykai – smurtas, neapykanta, mirtis, beviltiškumas…
Tik paskutinėje mirties scenoje žiūrovas pagaliau sulaukia ramybės, lydinčios švelnia melodija, lengvai užvertos permatomu šydu nuo gyvųjų.. Tik šią akimirką nutyla garsiausias pasaulyje garsas – mūsų vidinis aš.
Tokie pat madrigališkai paslaptingi titrai užbaigia spektaklį, į kurio užduotus klausimus žiūrovas paliktas atsakyti kiekvienas pats sau.
„Tragedia Endogonidia IV Epizodas. Briuselis“ – nepaprastai įspūdingas spektaklis, pravėręs teatro formos, pateikimo, režisieriaus su žiūrovu komunikavimo, suvokimo akiračio ribas – ne tik eiliniam žiūrovui, bet ir daug mačiusiems teatro gurmanams. Tai spektaklis, kursai duoda stiprų smūgį – per smegenis, jausmus, per visą tavo suvokimą apie iki šiol regėtą teatrą.. Kurį dar ilgai ir po spektaklio nešiojiesi su savimi kaip rebusą, neduodantį ramybės, kol neišspręsi..
Turbūt labiausiai kankinantis klausimas po šio Sirenų festivalio – koks šiandien teatras reikalingas žiūrovui? Toksai, kur atėjęs žmogus galėtų nusiraminti, pailsėti, pasijuokti, rasti seniai žinomus dalykus, juos vėl iš naujo prisiminti, pasitikrinti..? Ar tas, kuris jį sudrebintų, priverstų pamąstyti apie gilesnius dalykus, kurie slypi kiekviename iš mūsų, bet neturime laiko ar noro leistis į tokias skaudžias, pernelyg kartais varginančias keliones akistaton su savimi..? O gal menas iš principo turi gydyti žmones kažkokiom dvasinėm pozityviom priemonėm, estetika, turiniais, formom? Nes kartais atrodo, jog šiuolaikinis teatras tampa panašus į psichoterapeutą, kuris neduoda atsakymų, nedalina patarimų, bet pirmiausia sugriauna visų įsivaizduojamą (dažniausia – pagražintą) realybę ir tik tada nukreipia/užduoda klausimus tokia linkme, kad pacientui (žiūrovui) būtų nesunku surasti atsakymus pačiam – kodėl taip vyksta su pasauliu, su tavimi..?!
Tačiau vis dažniau pasigendu šiuolaikiniame mene nuorodų, užuominų į tai – kaip visa tai pakeisti..?! Destrukcijos apstu ir taip šiame pasaulyje, kuriame viena iš populiariausių ligų yra depresija. Ir kai diagnozės jau aiškios, tada kyla retorinis klausimas – gal menininkai galėtų savo intelektualinį (bet dažnai cinišką) kūrybingumą nukreipti ne vien griovimui ir badymui pirštu į problemas? Gal jau pats laikas padėti tam šiuolaikiniam žmogui vėl iš naujo atrasti tas prarastąsias vertybes, padėti atsitiesti, parodyti alternatyvas, išėjimus į tą šviesą tunelio gale.. Sutinku, kad reikia visokio meno, bet ar netampa tendencinga, kad šiuolaikiniame teatre vis dažniau nukrypstama į vieną kraštutinumą – besąlyginį beviltiškumą. Tiesiog mąstau..
Apibendrinus, iš tikrųjų džiugu dėl tokios turtingos šių metų „Sirenų” programos, kad sulaukėme ne vieno, o net kelių pasaulinio masto pripažinimo sulaukusių menininkų darbų. Kad beveik visi užsienio režisierių spektakliai buvo rodyti bent po du kartus. Visi skirtingai įdomūs ir tik dar kartą patvirtinantys, įrodantys, kad menas gali gimti ir ten, kur mažiausiai tikiesi. Kad menas gali ne tik džiuginti, bet ir prievartauti, provokuoti, skaudinti.. Kad labiausiai bauginantis dalykas žmogui – mirtis – yra tik dalis mūsų būties.. Tokia pat dalis, kaip ir gimimas ar gyvenimas.
Tikimės, linkime iš organizatorių sulaukti ir kitais metais šio festivalio, galbūt su dar turtingesne, įvairesne programa, o gal pagaliau ir su mūsų teatro grandų specialiai festivaliui pastatytais darbais. Su didele pagarba – sėkmės jiems!
pagaliau ;)
jo, tragedia pasiule visiskai iskreipta, todel jau NErealybe. rezisierius nedave jokiu nuorodu i scenos veiksma, nes, kaip teko kazkur skaityti, jis pats tiksliai nezino apie ka tas jo spektaklis(!). juokinga, juk jei nezino rezisierius, tai ka gali zinoti ziurovas? pvz man tragedia neuzdave jokiu klausimu, tai ir besiparinau ieskoti kokiu tai ten kabliuku – tai buvo grynai audiovizualinis potyris ir nieko daugiau. ir beje/deja nebe pirmas sirenose… fabre, mergaite su degtukais, salia pastatau musiskius kelias i damaska, bembilendas – taip, tai jau yra siuolaikinio teatro tendencija. ir sakyciau, jog teatras tampa labiau panasiu ne i psichoterapeuta, bet i psichoterapeuto pacienta. ir dar toki, apie kuri turbut daznas pasakytu: „sunkus atvejis”. taigi, ar toks teatras reikalingas ziurovui? man – ne.
Apie „tragedia”.
Kaip matyti is skaitytu pacio Castellucci intervų, tai ans pats nelabai geba paaiškinti, ką tokio kuria, ir kokia viso to idėja/mintis/esmė. taip, tai buvo labai stulbinantis vaizdo ir garso reginys. kažkoks performansas, bet jokiu būdu ne spektaklis. Spektaklyje reikalinga dar ir vaidyba, o cia jos nebuvo. Gi teatras visų pirma vaidybos menas. Manykim, kad tokioms gyvo pobūdžio miniatūroms dar nesugalvotas pavadinimas. Nors esmė visa ko buvo maždaug taip lyg Siegfriedas su Roy’um savo pasirodymui pakeitė cirko muziką į kurtinančius užesius ir truputį daugiau pažaidė šviesomis, ir žinoma nustebino tuo ne vieną. Tame tarpe buvau ir aš. man tikrai patiko stebėti/jausti nuo scenos besiveržiančią gotikinę atmosferą ir laukimo jausmą, jog tuoj tuoj kažkas atsitiks ypatingo… bet nieko iš esmės neatsitiko. Čia panašiai kaip Chiks on speed grojimas akmenimis: vieni nusispjauna po 5-15os min ir palieka salę, kiti laukia iki pabaigos ir sulaukia normalios muzikos, bet taip ir nesupranta kokio velnio reikėjo pradžioje visus pakankinti. Čiagi visas laikas skiriamas žiūrovo kankinimui, ir jei tai ne teatro salė, bilietai po pusšimtį, ir išankstinė reklama, tai salę palikusių būtų buvę daug daugiau… Ai, nesuprantu aš to meno
oo, liu, pataikem su nuomonem :)
sorry chebryte, Dievas mato, kad pradejau ja rasyti jau nuo antradienio praeito, ale matyt dar nebuvo visa tai kaip reikia isnesiota savyje, tad atejo tada kada turejo ateiti :D pirmame apzvalgos variante vos ne kiekvienos scenos bandziau interpretacijas aprasineti, ale paskui suvokiau, kad tai bergzdzias darbas, nes po dvieju dienu jau man vel viskas atrode kitaip :)
Tiesos yra tame, kad šiuolaikinis teatras sėja baisu nerimą žmoniu širdyse. Manau menininkai atsakytu jog musu visuomene taip yra smarkiai uzliuliuota nuraminta visokiais realybes sou, visokiais paviršutiniskais dalykais – bulvariniais skaitalais, laidomis, beverte muzika ir t.t.. kad juos reikia pramušti, išžadinti iš to iškreiptos realybes ir beverciu vertybiu pasaulio.. Tik man kartais atrodo, jog na gerai – toks tas dabartinis pasaulis, na suprantu jau seniai tai.. ir man atrodo didžiuma tos intelektualios publikos lankančios tokius spektaklius tai supranta, bet kas iš to, kad pabaksnojama i dalykus kurie tarsi seniai jau aiškus, bet nedaroma nieko, kad tai pakeisti.. Menininkai nekuria tokio meno iš kurio žmones pasisemtu dvasingumo. Taip jie tik dar labiau ta pasimetusi žmogu subalamutina, kartais net atstumia nuo saves tuo brutualumu.. Tas žmogus išeina iš spektaklio dar labiau susinervines nei atejo.. Tai kur jam ieškoti tos atsvaros savam beviltiškumui?
Nepatenkintieji kalba kaip mano mama apie kiną. Kinas jai – tai melodrama su Harisonu Fordu per tv. O dabar tai.. Nueini į k/t, o ten garsas nežmoniškas, daugybė efektų – ar gi tai kinas?
Man atrodo, kad tai ir reikia pripažinti – TOKS TEATRAS jums nepatinka/nepriimtinas. Bet teigti, kad tai ne teatras.. Gal tiesiog reiktų pasidomėti teatro apibrėžimu, nes kitaip apie ką galima diskutuoti, jeigu aš sakau, kad tai teatras, o kitas – kad ne?
Vakar Jurgai rašiau, kad geriausiai spektaklio esmę man apibūdino vienas komentaras iš „Menų faktūros” puslapio:
„O cia ir yra esme, kad Castelucis nepasakoja turinio, o viska palieka ziurovams. kiek prikurete, tiek ir pamatete(ne atvirksciai), nes turinys buvo jusu. Todel pasigardziuodami keikdami spektaklio tustybe is tiesu keikiate savaja.”
Gi yra spektaklyje aiški gyvenimo-mirties linija, o kiekviena scena, tai autoriaus interpretacija apie šių dienų pasaulį. Net neabejoju, kad Castellucci puikiai žino apie ką ir yra spektaklis (čia gi ne laisva improvizacija!), bet žiūrovui to tiesmukai nesako. Kas norėta pasakyti scena su vaiku? Gyvenimo tempas, skubėjimas? Tėvų neturėjimas laiko vaikams? Tai, kad vaikus dabar auklėja ne meilės pilni tėvai, bet šalti ir elektroniniai daiktai (kompiuteris, televizorius)? O gal tai bandymas pasakyti, kad mus visus nuo mažens auklėja (darželis, mokykla, darbovietė) kaip robotukų armija? Dėl ko mes vėliau virstame bukai daužančiais policininkais?
O, ėmė senis ir prasmego lovoje – ot, tai stebuklas, or tai „metafora” iškeliavimui į kitą pasaulį! – taip banalumą šiame spektaklyje bando įvardinti kai kurie asmenys. O man ta scena visai ne apie tai (tiesą sakant, jai, kaip ir kiekvienai, turiu po n paaiškinimų), bet apie plačiai sklandančią mintį, kad 21 amžiuje mes turime milžiniškas galimybes komunikuoti, bet darome tai vis rečiau ir šalčiau. Kartais žmogaus nematome mėnesių mėnesius, bet per tą laiką parašom vienas kitam tiek e-laiškų, kad būtų galima išleisti knygą ar tais žodžiais dvi paras nesustojant bendrauti gyvai. Ir rodomas išėjimas toks simbolinis – vienumoje (kur draugai, artimieji?), nepastebimai (kas pastebės, kad kurį laiką skype nebematai vieno iš 100-ų kontaktų?).
Medžiaga spektakliui paruošta puikiai – žiūrovas jai nepasiruošęs. Juk jeigu už sienos girdite, kaip vyras muša moterį ir nieko nedarote, nes net neužsiduodate sau klausimo „ar tai blogai?”, tai ar dėl to kalta mušama moteris?
jurga, kalbant apie supratingą intelektualią publiką.. garantuoju, kad minimum 2/3 salės šiukšlių nerūšiuoja ir akcijoje „rugsėjis – mėnuo be automobilio” nedalyvavo :) lygiai taip pat, kaip jiems nusispjaut ant to, kad tirpsta ledynai – kol nepradės semti jų namo, jiem tai nerūpės. maks. ką jie galėtų išspausti, tai „vaje, vaje”. jeigu tie žmonės jau būtų pažadinti, jų žadinti nebereikėtų, bet aš dar kartą kartoju – galiu garantuoti, kad minimum 2/3 salės šiukšlių nerūšiuoja ir akcijoje „rugsėjis – mėnuo be automobilio” nedalyvavo.
nu as irgi pritarciau minciai, kad rezisierius puikiai zinojo apie ka sis spektaklis.. tiesa pasakius manau, kad kazkiek supratau ir aš. Esme labai paprasta, kad nezinia kuriuo gyvenimo momentu tavyje buvo paseta ta tragedijos sekla.. Juk zudikais negimstama, kaip ir nezinai kodel kazkas palieka savo vaikus vaiku namuose? Kodel visa gyvenima žmogus rodos buvo toks linksmas, viska turejo ko širdis geide, buvo visu megstamas ir t.t. o ima viena diena ir nusižudo? Man sis spektaklis gryna psichoterapija, tarsi savotiškas ekskursas kaip žmogus vystosi, kaip vienos pasekmes gimdo kitas per tam tikra pasirinkto miesto ivaizdzio prizme, simbolius..
O Pauliau del tavo klausimo apie musama moteri atsakysiu irgi panasiai – kalti yra pirmiausia visi tie kurie išaugino tokia moteri, kuri savo gyvenime padare pasirinkimus – gyventi su juo, leistis mušamai ir t.t.. lygiai taip pat ir del vyro, užduodi naturaliai sau klausimus – kodel jis toksai..? Ne man nesinori ju gelbeti, nes jie suauge ir laisvi rinktis kaip nori gyventi, bet priezastingumas visame kame man visada buvo aktualesne tema uz bet ka kita..
Pauliau, tada aš paklausiu kitaip – kokio teatro tau reikia? tau, kuris pas save namie naudoja ekonomiška lempute, kuris daugiau mažiau atsakomybe uz socialinius reikalus jaucia ir neša? Ko tu eini i teatra? Del akiracio prapletimo teatro scenos, priemoniu panaudojime.? Bet tai juk tik technika, priemones, bet ne tikslas.. Tai ka tau duoda šiuolaikinis teatras?
nu as nesakau, kad esu netuscias ziurovas. tustybe manyje tiesiog spinduliuoja, bet kad teatras yra susijes su vaidyba as 100 proc. tikras, ir kad „tragedijoj” vaidybos nemaciau – taip pat tikras. nors gal jos ten ir nereikejo, todel imami giminaiciai pasivaidenti – gi vaidint nereiks, uzteks pavaikscioti, nusirengt, apsirengt. Šeimos biznelis, toks pats pigus kaip kelias į žvaigždes.
ir. atsiprašau už nuomonę
Šiuolaikinis, nešiuolaikinis.. Tiesiog atsakysiu, ko einu/tikiuosi (priklausomai nuo išpildymo kokybės, pakanka vieno ar dviejų komponentų viename seanse):
– geros istorijos (įtraukiančio scenarijaus, veiksmo, minčių)
– gero pasakojimo (vaidybos)
– gero aukščiau paminėtų dalykų pateikimo (režisūra, scenografija, muzika)
– gyvų įspūdžių (šia prasme manau, kad žiūrėti spektaklio įrašą yra pornografija; veiksmas čia ir dabar veikia nepalyginamai labiau negu tas, kuris kažkur kažkada nufilmuotas holivude, o gal ir išvis nenufilmuotas – padarytas kompiuteriu).
O pagal pavyzdį su moterim, manau, kad kalčiausias yra žiūrovas, kuris buvo PRIVERSTAS ateiti į tą spektaklį ;)
Offca, o kas yra vaidyba? Tik tai, ką tu suvoki, kaip vaidybą? Tik tai, kas gauna oskarą? Kas? Čia kaip kažkas mano, jog viską, kas blogiau a.a. Pavaročio yra ne dainavimas, bet geriausiu atveju bandymas dainuoti, bet dažniau – tiesiog kalbėjimas.
Žinai, Tragedijoj tai bent buvo žmonės.. Kas būtų, jeigu būtum apsilankęs „Monologai Morė prie Ragiuzo” – ten išvis nebuvo aktorių!!!
cia kalba be galo. vieni gali laikytis teorijos, kad ziurovas kaltas, nes nesuprato visu simboliu, o ju buvo tiek daug; kitas – kad statytojas yra kaltas, nes nesugeba perteikti to, ka nori pasakyti. ir as manau, kad abu yra teisus.
beje, as nesakau, kad man „tragedia” nepatiko, visumoj patiko, bet jis nevertas tokiu liaupsiu kokias girdejau iki pamatymo. nekenciu reklamos.
offca, o kodel nebuvo vaidybos? vaidyba yra tik tai, kai dramatiškom veido ir kuno išraiškom rekiama – buti ar nebuti? As net uzskaitau vaidyba kai iš kapu mums „vaidino” vien balsai, be jokiu gyvu aktoriu. Aišku, kad senieji Stanislavskio teatro mokyklos pamatai šiuolaikiniame teatre baisiai traška, bet manau neilgam. Visame kame paišsidirbinejamas yra reikalingas, bet iki tam tikro lygio, gal tam kad neužsidarytum savo mastymo dežėje.. taciau jis neturi tapti savitiksliu. menas iš principo ir yra ypatingas tuo, kad remu, apibrezimu jis neturi. Jis visada gali nusispjauti i tai ka tu vadini menu ir išlipes iš tu remu, spjauti tau i veida ir š… kruvele pavadinti menu.
Todel manau, kad ši karta jei gyvas žmogus bent jau išėjo, buvo scenoje, nesvarbu ka jis veike – jis jau VAIDINO.
tik nueik paredaguot gramatikos, o jau isputojo diskusija – ohoho! savo asmeninius tragedijos ispudzius jau aprasiau, o listi i globalizma (aka kokio teatro mums reikia) daug prasmes nematau. gal as tas apibudintasis pasyvus apatiskas nieko nedarantis ziurovas? nemanau. man teatro reikia tokio, kuris sukratytu is vidaus, kad kai ka persvertum ir nustatytum teisingesnius nei iki siol prioriteta, prasme, galu gale – net verte. asmeniskai nuolat dziaugiuosi teatro evoliucija, kaita, naujomis formomis. kartais joms nepakeliui nei i sirdi, nei i prota, taciau dazniausiai vertinu jas palankiau nei ta pati keturiu valandu lietuviu grandu didziadvasiska pilnaverti spektakli. cha, sakysit, nerasi ko nepametei, ieskai ko nezinai. gali but. ir tuo taip pat dziaugiuosi. nematau prasmes sustot. teatrui (rezisieriams, aktoriams ir ?) linkiu to paties.
Taciau neneigsiu fakto, kad menas yra betikslis jei jis lieka neatpažintas. Žmogus stebedamas mena kada tampa laimingiausiu?kada jis pravirksta iš susijaudinimo? kada menas sukrecia emociskai..? tik ta akimirka kai jis tiksliai suvokia kas vyksta ir tai vadinama akimirkos tiesos išgyvenimu, nepriklausomai nuo to kas joje išreiškiama. Emocijos kyla tik atpažinus faktus, kurie tam tikra prasme jaudina ir tave. Teatro vaidmuo- parodyti įvairias sielos emocines būsenas, proto būsenas, pasaulio istoriją.. Režisierius ir aktorius yra blogas tasai, kuriu kurybos, vaidybos dėka žiūrovui tiesa yra nepasiekiama, nes uzdangstyta kazkokiomis narcizinėmis pretenzingomis formomis, išraiškomis, gal net savo vidinemis kaukemis.. Man net kartais atrodo, kad menas tampa kazkokio proto sutramdytu dalyku. Dabar mes jaučiame poreikį ne menui, o būtinybę atgaivinti save, savo kūną, būtį, gyvenimą.. Menininkai irgi tampa kazkokiais revoliucionoriais kelianciais paviršiun visuomenes socialines problemas. Taigi tai jau ne buvimo menininku klausimas, tai skverbimasis i būtį, į pasaulį, į žmones klausimas.. Teatras vis labiau tampa socialinis, iš vienos puses gerai, o iš kitos puses mane tai jau verčia vemti.. Aš jau pasiilgau to, koki pasaulio vaizda, vizija nori matyti menininkas? Gal jis gali kokius eskizus papaišyti..? nes neigti ir kritikikuoti tai kas yra, mes daug kas galime, nepriklausomai kokioj nerealioj formoj ta kritika yra pateikiama..
Dar viena nuomonė:
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3159&kas=straipsnis&st_id=11471