Jurgai paliepus, man nepatingėjus – trumpas brūkštelėjimas apie patirtis vokiečių Rimini Protokoll projekte „Remote Vilnius“. Nežinau, kur baigiasi teatras ir prasideda performansas, galų gale, tai ir nesvarbu, nes daugiau nei pusantros valandos trunkantį slampinėjimą griežtu, kruopšiai ir aiškiai suplanuotu maršrutu, prasidedančiu tyliu rudeniniu šlamėjimu apgaubtose Antakalnio kapinėse pavadinčiau tiesiog puikia patirtimi, kurią linkėčiau sau pasidovanoti kiekvienam, kuriam bent kiek yra įdomus šiuolaikinis teatras ir vilioja savojo miesto erdvių patyrimas kitaip.
Viskas vyksta maždaug taip – susirenka visi dalyviai viename taške, įsijungia ausines ir su jais bendrauja kompiuterinis balsas, siūlantis vaizduotei susukurti kalbančiosios kūną. Aš, pavyzdžiui, sukčiavau – balsą įsivaizdavau kaip režisieriaus Spike Jonze’o filmo „Ji“ veikėją Samantą – Scarlett Johansson. O po to prasideda ėjimas tam tikru maršrutu, balso komandos ir tam tikros užduotys, paklūsti joms, arba ne, lieka spręsti žiūrovui. Nejučia imi galvoti apie tai, kiek daug aplink yra mus disciplinuojančių ar saugančių kompiuterinių sistemų (šviesoforas, pavyzdžiui, neleidžia eiti per gatvę, ar saugo nuo automobilių?), kad kūnas neamžinas, o štai technika…Žodžiu, į „Remote Vilnius“ įterpta miesto erdvės patyrimas kitaip, nuolat išbandomi galios santykiai ir galiausiai – susimąstoma apie kūno ir technologijos santykį ir daug kitų dalykų (kurių čia, žinoma, nesiruošiu atskleisti, nes neliks malonumo nedalyvavusiems, bet jau turintiems bilietus nekantruoliams). Tiesa, pasidalinsiu vienu juokingu momentu: baigiantis maršrutui, prie mūsų „gaujos“ prisijungė būrelis turkų – turbūt pagalvojo, kad tai flashmob’as, nes penkiasdešimt žmonių, kažką (aišku, kad nesakysiu, ką) veikiančių miesto centre negali būti tiesiog sutapimas. Buvo juokingas šis „realybės“ įsiterpimas į spektaklio nuotykį. Taip nejučia imi suvokti ir baisėtis, kad kiti tiesiog iš instinkto ima paklūsti miniai (nors nuoširdžiai nesuvokia, dėl ko).
Pavydžiu nemačiusiems, linkiu nueiti nebuvusiems ir džiaugiuosi, kad „Sirenų“ festivalis šiemet taip maloniai nustebino.
Tekstas – Indrė Audenytė
Nuotraukos autorius – D. Matvejevas
Spektaklis „THE FOUNTAINHEAD” (Rež. Ivo van Hove)
Jau startavo dar vienas po vasaros išsiilgtas teatro sezonas. Kaip jau įprasta paskutinius dešimt metų – vėl triukšmingai (gerąją prasme), vėl su „Sirenomis”, vėl su pilna sale ištikimiausių teatro gerbėjų. Be didelių įžanginių beletristikų šį šeštadienio rytą skubu dalintis įspūdžiais iš vakarykščio olandų spektaklio „The Fountainhead“, nes šiandien yra galimybė dar kartą juos išvysti Nacionalinio dramos teatro scenoje, ką, manau, padaryti tikrai verta.
Ivo van Hove vadinamas centrine olandų ir belgų teatro figūra. Jis vadovauja „Toneelgroep Amsterdam” trupei – vienai stipriausių ir produktyviausių Olandijos teatro trupių. Per tris dešimtis metų kūrybinio darbo teatre belgų režisierius Ivo van Hove pelnė ne tik daugybę apdovanojimų, tarp kurių ir prestižinis Prancūzijos meno ir literatūros ordinas, bet ir reputaciją kūrėjo, nuolat siekiančio ekstremaliausių sprendimo būdų. Jis statė „Geismų tramvajų“, kuriame visi aktoriai nuogi, pagal „Kuproto kalno“ scenarijų režisavo operą,- niekada nenutoldamas nuo savo pankiškosios jaunystės idealų, van Hove ir naujausiam kūriniui renkasi medžiagą, kuri savaime yra tarsi sprogstamas užtaisas..
Van Hove teatro scenoje sukelia filosofinę audrą tarp kolektyvizmo ir individualizmo idėjų. Amerikiečių filosofės ir rašytojos Ayn Rand romanas „Fountainhead“ virsta šviežia, o kartu – sudėtinga ir komplikuota pjese teatrui. Pagrindinė romano tema – konfliktas tarp pašaukimui ištikimo ir klientams nenuolaidžiaujančio talentingo architekto Hovardo Rorko ir jo kolegos Piterio Kytingo, kuris renkasi komercinę sėkmę ir socialinį prestižą. Ši tema yra sena kaip pasaulis ir aktuali bei suprantama visiems, kas dirba kūrybinį darbą. Kūrinys analizuoja tokias temas kaip: kūrėjai yra vedliai ar tarnai? kodėl žmogus neįsiklauso į savo tikruosius poreikius, o visada nori tik to, ką turi kiti? ar tikrai tikroji kultūra ateina iš masių? ar įmanoma kūrėjui šiame pasaulyje išlikti ištikimam savo idealams?
Šiame spektaklyje svarbi ir dramatiška Hovardo ir žavingos Dominykos Frankon meilės istorija. Du įsimylėjėliai ir sielos draugai nuolat kovoja dėl savo laisvės ir nepriklausomybės. Jų meilė keista, kupina ne tik aistros, bet ir neapykantos. Dominyka dievina Rorko idealizamą ir jo darbus, o kartu bando apsaugoti savo mylimąjį nuo pasaulio, kuris nevertas jo genialių idėjų, pasaulio, kuris niekina kitokius, nei jie patys. Rašydama laikraščiui apžvalgą apie Rorko naujojo kūrinio šventyklos projektą, ji ištaria teisingus ir lemiamus žodžius: „…pasauliui nereikia Hovardo Rorko. Jei ši šventykla liks, žmonės daugiau niekada negalės į save pažiūrėti veidrodyje”. Rorko darbai rodo ne tai koks žmogus yra, o koks jis galėtų būti.
Nors scenos erdvės plačios, keturias su puse valandos trunkantį spektaklį sudaro virtinė intymių scenų, kuriose vaidina po du tris aktorius. Ayn Rand romanas – tai meilės kvadratas, kurio viduryje karaliauja destruktyviais metodais testuojanti architekto Peter Keating’o ir savo mylimojo Howard Roarko narsą, femme fatale Dominyka Frankon. Tai ji daro kartu su žiniasklaidos magnatu Gail Wynand, kuris iš mizantropo galiausiai virsta idealistu. Dominykos heroję vaidinanti aktorė Halina Reijn tobulai tinka šiam vaidmeniui – ne tik išoriniu žavesiu, bet ir puikia, organiška vaidyba. Ji yra šios istorijos ir šio spektaklio plakanti širdis – grobuoniška, mylinti, kerinti, nepadoriai kūniška, audringai besimylinti su Roarku pritemdytoje scenoje.
Spektaklio scenografija ne tik labai architektūriška, bet erdvi, plati, peržengusi visas LNDT scenos ribas. Priekyje scenos regime architektų biurus, o plačioje scenos gilumoje įsikūrusi kompozitoriaus Jan Versweyveldo grupė su video menininkais ir gyvai grojančiais muzikantais. Šis performansas su visais muzikiniais „agregatais” primena muzikos įrašų studiją, kurioje spektaklio metu regime ir girdime gyvai kuriamą spektaklio foną. Mobiliame ekrane karts tuo karto įsijungia tiesioginis vaizdas su veiksmu, vykstančiu scenoje, taip mes iš arti matome architektų stalus ir ant jų braižomus projektus, intymias meilės scenas ir kt.
Antroje spektaklio dalyje „muzikinė studija” užtveriama balta širma ir ant jos projektuojamas jau naujas pasaulis, pasaulis iš viršaus, kurį kasdien pro savo langus regi žiniasklaidos magnatas Gail Wynand. Erdvės išdėstymas perstumdomas spektaklio metu net kelis kartus. Pagalbiniai darbininkai keičia baldus, įneša lovas, tiesia kilimus…
Vaidyba ir tekstas buvo svarbiausi šio spektaklio elementai, o tai kad spektaklis vyko olandų kalba buvo didžiausias minusas. Teksto daug, tad akys didžiumą dalį laiko praleisdavo sekdamos vertimą, kai tuo metu labiau norėjosi mėgautis vaizdu scenoje. Apstulbino ir spektaklio trukmė – 260 min. ir nelabai supratau, kodėl tokiais atvejais seansas nėra pradedamas anksčiau (pradžia buvo 19 val.). Po darbo savaitės tikrai nėra lengva išsėdėti tokios trukmės spektaklį, kuris baigiasi kone prieš vidurnaktį. Net ir prie geriausių intencijų, net jei ir spektaklis tikrai įtraukiantis, vietomis net sprogdinantis, natūralu, kad paskutinį pusvalandį, kai vyko svarbiausias spektaklio veiksmas, didžiumos žiūrovų dėmesys jau buvo kažkur ties apsnūdimo būsena ir nelabai jau rūpėjo, kas ką sako ir kas vyksta scenoje.
Visumoje – nuostabus, idėjinis, įkvepiantis spektaklis. Prieš tai gerai išsimiegojus, tikrai verta susitikti su šiuo režisieriumi vien dėl to, kad pamatytum, išgirstum, kaip jis meistriškai suvaldo ne tik gausų ir turtingą tekstą, bet ir veiksmą, gyvai atliekamą muziką, scenografiją. Van Have sukuria stulbinantį teatrą, atrasdamas žodžio ir vaizdo tobulą pusiausvyrą ir simbiozę. O kiek ir ko dar verta fatališkosios Halina Reijn vaidyba..!
velnias, ir pavydu, ir ramu. rinkausi užsienietišką spektaklį iš sirenų, ir šį atmečiau dėl abiejų priežasčių: ilgas + reikės skaityt titrus. tačiau smagu, jog turinys/forma patiko – dažnu atveju tai kompensuoja. tikiuos ryt pasisemt įspūdžių ir pats.
Pritariu Jurgai dėl „The Fountainhead” – labai geras spektaklis, gailėkitės nemačiusieji:)) Dar noriu parekomenduoti „Remote Vilnius” – tai visiškai kitokia teatrinė patirtis, kuomet žiūrovas tampa aktoriumi sau pačiam ir miesto žiūrovu, t.y. priverstas pamatyti miestą kitaip.Neišduosiu jokių detalių (maršruto ar pan.), bet kiek pamenu, visi penkiasdešimt dalyvavusiųjų po daugiau nei pusantros valandos pasivaikščiojimo buvo maloniai apstulbę ir patenkinti. Tai va, nueikit;)
Tikiuosi Indre, kad apie „Remote Vilnius” parašysi platesnius įspūdžius? ;) Kaip jau minėjau, į ankstesnius seansus pražiopsojau bilietus, o į vėlesnius bilietų dar lyg yra, bet jau nebūsiu tuo metu Lietuvoje, tad belieka nagus graužtis.. :))
Beje, jei kas netyčia turit atliekamą bilietą į Remote Vilnius (iki spalio 3d.) arba žinot kam nėra svarbu ir gali susikeist į vėlesnę datą, tai nelikdama skolinga mielai pasinaudočiau šiuo šansu ;)
Jurga, dėl „Remote” nieko nepažadu, bet labai pasistengsiu nors pastraipą raštelt, tik bijau, kad parašius tiems, kas perskaitys, bus neįdomu po to dalyvauti:) O šiaip – trinkis kur nors prie Nacionalinio dramos teatro kasų, terorizuok kokius pažįstamus, mėgstančius teatrą, žodžiu, imkis smurto ir gauk bilietą (-us), nes tikrai, TIKRAI verta sudalyvauti:))
Aš neseniai perskaičiau „The Fountainhead” ir buvau sužavėta šitos knygos. Labai apsidžiaugiau pamačiusi, kad į Sirenas atvažiuoja šios knygos pastatymas ir juo, asmeniškai, labai nusivyliau. Gal reikia eiti neskaičius knygos. Man patiko gyva muzika, kaip per ekranus perteikia architektūrinius brėžinius, bet pats turinys-tai kaip labai sugreitintas knygos siužetas, charakteriai neišplėtoti ir nesuaštrėja kova tarp individo ego ir visuomenės, kopijuotojų masės. Šitas spektaklis kaip greitas skečas. Nesudėti kabliukai, trūksta tos tikros vidinės kovos ir kai griūną Roarko pastatas, žiūrovas nesupranta kaip kas ir kodėl. Nevertas jūsų keturių valandų.
žiauriai geras spektaklis. viskas atlikta meistriškai iki smulkmenų, išradingai, kokybiškai. vienintelis trūkumas buvo ta nesuprantama kalba.
kas liečia norėjimą pasikeisti bilietą, tai patariu paskambinti sirenų organizatoriams ir paprašyti ateiti į normą seansą su kitos dienos bilietu. jei vietos nėra salėje, jiems gal nebus didelis skirtumas kas kada ateis. aš taip tariausi į SHOOT (pasikeitus planams) ir jie sutiko.
Gabrieliau, aš pirmiausia ir kreipiausi i organizatorius, bet kadangi „Remote Vilnius” vyksta ne saleje, o vaikštant po miesta su ausinemis, tad nera taip jau paprasta kažka sukeist ;) todel, kad yra ribotas skaičius ausiniu vienam seansui, o bilietai išpirkti ir pan.
Indre, dėkui už pasidalinimą. Bandau dar neprarast vilties ir aš sudalyvaut šitame „realybės šou”. Nutinka gi kartais stebuklų, o jei šis ir nenutiks, nutiks kiti.. ;)
Simona, visi spektakliai, filmai statomi pagal knygas, dažniausiai yra lyg greitas skečas. Aš knygos neskaičiau, todėl ką praradau – sunku vertinti. Bet dėl ko griuvo Roarko pastatas – mintį supratau ;)
remote vilnius buvo įdomus sudalyvauti. smagu, kad ir oras palepino. kas liečia užsieninius sirenų spektaklius, tai čia aprašyti yra tikrai verti dėmesio, o kitą porą galima ir mandagiai nutylėti
Esu priblokštas THE FOUNTAIMHEAD įspūdžio. Jei turėčiau galimybę, labai pasveikinčiau SIRENŲ organizatorius, nes toks spektaklis – tarsi gaivaus oro gurkšnis Lietuvos teatralams turėtų būti. Deja, iš vedančiųjų kūrėjų mačiau tik G.Varną… Maitinami genialiuoju Šekspyru, taip pat šalia jo besirikiuojančiais Dostojevskiu, čechovu, netgi Gorkiu, besididžiudami savo TEATRU, dažnai apibendrindami spektaklius, priskiriame jiems ŠIUOLAIKIŠKUMO bruožus….
Kas yra tas šiuolaikiškumas, būtent ir pademonstaravo olandai-belgai. V.Bareikio ir Y.Ross pastangų kalbėti panašia teatro kalba, raiškos priemonėmis, Lietuvos teatre aiškiai per maža. (Vido paskutinių, sako, – gerai pavykusių, moderniųjų spektaklių net pamatyti negalima, nes jie tapo vienetiniais egzemplioriais (gal net istoriiais), o paskutinis repertuarinis KOVOS KLUBAS buvo netinkamai įvertintas, nes vertintjai buvo gerokai primiršę Palančiuko tekstą ar Finčerio filmą. Ogi Yanos kūrybinė viršūnė – MŪSŲ KLASĖ, kuriame į didžiulę praėjusio amžiaus tragediją žvelgiame toli gražu ne vien per tragiškas teatralines intonacijas, parodymas SIRENOSE virto netikėtu aktoriaus profesiniu skandalu). Nustebau po flamandų spektaklio,kad jis pagal 1943 m. knygą. Nors aiškių laikmečio ženklų spektaklyje buvo apstu, galvojau, kad tai 10-20 m. senumo tekstas apie asmenybių įsitvirtinimą dabarties pasaulyje – taip viskas šiuolaikiškai atrodė spektaklyje.
Gaila, kad pradėjęs savo teatrą OKT nuo labai moderniai atrodžiusių Lietuvos teatre oberiutų, vėliau statęs tik amžininkų pjeses, trupės lyderis galų gale irgi „paskendo“ tik pripažintų klasikų interpretavime….
Bravo SIRENOMS už pamokas. Akių prakrapštymus visiems. Keletą ankstesnių metų SIRENOSE nieko panašaus nebuvau patyręs!
Prieš išvažiuojant man dar pavyko pavyko sudalyvauti TEATR POST pjesių muziejuje „Shoot/Get Treasure/Repeat”. Apžvalgos nelabai buvo apie ką ten rašyti, nes viskas susivedė tik į formą. Vaikštai pagal planelį po skirtingas sales ir klausai radijo teatrą arba pjesių tekstą demonstruojamą video projekcijų pagalba. Aktoriams pasireikšti ir nelabai kur duota, o jei ir duota, tai tik labai statiškose rolėse. Vienas geras dalykas, kad skirtingose salėse, skirtingu laiku gali išgirsti ištraukas iš skirtingų pjesių. Tai šito „muziejaus” pagalba, tiesiog užsikabinau už keletos pjesių, su kuriomis norėsiu susipažinti išsamiau. Tai tiek tų įspūdžių..
Indrei paliepus, man panorėjus, apsilankėm ir mes „Remote Vilnius”. Projektas tikrai išskirtinis, vertas išbandymo. Galima aišku būtų kabinėtis prie tam tikrų detalių arba sugalvot kaip dar įdomiau ar su stipresniu poveikiu tai būtų galima įgyvendint, bet iš esmės pati koncepcija – labai liuks. Girdėjau, kad kai kurių šio sumanymo elementų mūsų mieste nepavyko įgyvendint, nes nė viena bažnyčia neįsileido ir pan..
O šiaip smagu, kad jį pratesė Vilniuje ir galės jame sudalyvaut ir daugiau vilniečių (įskaitant ir mus su Paulium ;)).
Va, kaip gerai, kad nuėjot! Man įdomu, ar tas pats maršrutas, nes man norėjosi eiti dar kartą:) Pradėjot Antakalnio kapinėse ir atėjot iki dramteatrio?
Manau, kad tas pats.. Rasos, sapiegos, sereikiskes ir t.t..
Aha, tas pats. Aš galvojau, kad gal kažką pakeis;)
Pasinaudosiu šia sena diskusija apie SIRENŲ festivalį, nes, mano galva, šį vakarą rodomas vienetinis lenkų spektaklis yra labai neeilinis. Ir bilietų yra….
Taigi, šiandien 18 val. paskutinis šansas pamatyti laikomo vieno iš Europoje stipriausių TEATRO režisierių, lenko Krzysztof Warlikowski spektaklį „Varšuvos kabaretas“.
Kaip žinia, vyksta tradicinis tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Kasmet jis atveža kokių tai užsienio teatrinių pavyzdžių. Dažnai atrodančių vidutiniškai šalia mūsų teatro grandų darbų. Bet šiemet jau vien tokio mąsto žvaigždės trupės atvykimas, yra įvykis.
Taigi, kokie įspūdžiai? Neturintiems laiko toliau skaityti, bandau konstatuojančiais faktais parašyti. Po spektaklio, prieš pat vidurnaktį, iš gausiai (!) likusių pabendrauti su trupe Varšuvos likusių vilniečių, iš režisieriaus išgirdo:
– Taip, pasitaikė, kad viduryje II dalies pašokdavo mūsų teatre konservatyvių pažiūrų žiūrovas(ė) iš vietos, sušukdavo „SKANDALAS“ ir išskubėdavo iš salės. Bet tai buvo „atsitiktinai“ patekę salėn žiūrovai – mūsų nuolatiniai žino, ko laukti ir priima taip, kaip jūs priėmėte…
Aš gi, asmeniškai, ta II dalimi likau toks sužavėtas, kad ir dabar rašau todėl, kad esu „netekęs amo“.
Bet grįžkim į pradžią. Pirmame epizode angliškai bendraujančios ir tarsi kažko laukiančios 2 poros yra aiškiai besidarkančios girtos gražuolės įkaitai. Nesusiduriu su stipriai pagėrusiomis bei norinčiomis dėstyti gyvenimo filosofiją damomis, todėl atrodė, jog lenkė „perspaudžia“ vaidmenį. Vėliau, jau trečiąjame epizode, kai scenoje pasirodys gyvos šiuolaikinių ritmų pop muzikos kvartetas, skleidžiantis puikų garsinį fone spektaklyje, būsiu pakerėtas šios aktorės muzikinių ir šokio sugebėjimų. Dar vėliau, jau susitikime su trupe, patirsiu, kad ši pagrindinį I dalies aktorė yra gerai žinoma iš lenkiško kino Magdalena Cielecka (daugiau kaip 30 vaidmenų filmuose). Ir dar vėliau, jau po spektaklio suprasiu, kad Cielecka vaidino ne bet ką, o garsenybę LIZA MINELI, kuri karjeros pabaigoje juk prasigėrė…
Neįsiskaičiau į kuklų spektaklio pristatymą
http://www.sirenos.lt/varsuvoskabaretas
todėl nesuprantamas buvo antras I dalies epizodas – gryna sustyguota agitbrigada, ne kitaip! Ir vėlesniuose epizoduose, kai buvo žeriamos lyg gyvenimo filosofijos tezės, buvo gana nuobodoka, nors galų gale supratau, kad rodomi 1932-1936 metai – labai padėjo Hitlerio personažo atsiradimas bei iškreipto vaizdo fašistinio Berlyno olimpiados arhyviniai kadrai.
Ėmiau svarstyti – žvaigždės, tai žvaigždės spektaklis, bet buvau gudrus, kad nepasirašiau mokėti laisvai prieinamų 32 € vertės bilietų, o užsispyrusiai patekau į spektaklį studentiškomis sąlygomis :). Tai, ką patyriau II dalyje, 32 € buvo tikrai verta….
Grįžtant, daugiau kaip 2 val. trunkanti pirmoji dalis, įpusėjus tampa „šviesesnė“ pojūčiu prasme ir baigiasi labai nuotaikingai. Prieš tai lenkai suskelia ir tokį lietuvišką bajerį:
– Ar prisidėjo brangelinos skyrybos, kad laimėjo valstiečių ir žaliųjų sąjunga?! :)
Ogi po spektaklio, aptarime paaiškėjo, kad ta pirmoji dalis yra mano mėgiamiausio kino filmo (All that jazz) kūrėjo BOB FOSSE specialistų dar labiau vertinamo darbo CABARET varšuviečių teatrinė interpretacija!
Na, o visai kitokia II dalis (tik 2 tie patys aktoriai iš atvykusių 14-os, bei 4-ių muzikantų) kad dėjo įspūdį, tai dėjo!! Ir vėl pabrėšiu, kad – ne visiems! Lytinės laisvės, visokių homofobijų, vulgarybių, choreografijos prasme reginys scenoje kažkiek primena kažkada skandalingu vadintą Oskaro Koršunovo spektaklį „SHOPPING AND FUCKING“. Bet šis yra žiedeliai, lyginat su reginiu, kurį visais savo receptoriais pajauti Nacionalinio dramos teatro scenoje! Pokalbio su trupe moderatorius, vedantysis LT teatro kritikas Vaidas Jauniškis ir pradėjo bendravimą klausimu, kaip galėjo kilti mintis susintetizuoti tokius skirtingus kūrinius (II dalies pagrindas – menkai LT žinomas kitas JAV filmas „Shortbus“)?
Trupė pripažino, kad Lenkijoje dabar taip sukilo reakcingos jėgos, kariaujančios prieš homoseksualus, asmenybės laisves, moterų teises, (fašistuojantis bažnyčios atstovas, netrukdomas kalba valstybinėje televizijoje), kad spektaklis tampa labai laikmetiškai aktualus daugiau, negu tai buvo 2013 m., kai buvo sukurtas. Netgi pareiškė, kad pačioje trupėje yra skirtingos nuomonės apie dabarties reiškinius Lenkijoje (kažkodėl neatvyko į susitikimą gan vangiai vaidinęs spektaklio I dalyje ryškiausias dabarties Lenkijos kino aktorius (daugiau kaip 60 vaidmenų) Andrzej Chyra, o viena senyva aktorė, negavusi mikrofono iš kolegos, demonstartyviai apleido susitikimo erdvę). Moderatorius pritarė, kad kai užpraeitą pirmadienį nusiuntė laišką į Varšuvos šį teatrą, gavo menedžerės automatinį atsakymą: „esu streike. AZtsakysiu rytoj“…
Taigi, surašiau savo nuomonę, o Jums spręsti ar verta pasinaudoti šįvakarą vienintele galimybę pamatyti tokį laisvamanišką teatrą, kokio Lietuvoje nėra. T.y. pasitikrinti, ar Jūs „konservatoriškų“ pažiūrų, ar ne :). Tokių ovacijų, vargu bau ar esu girdėjęs po spektaklio. Tačiau jei pripažįstate tradicinius lietuviškus spektaklius, gal nerizikuokite – kai lenkai pūtė į salę tirštų dūmų uždangą, pastebėjau, kad bent 6 žiūrovės mano parterio pusėje skubiai apleido salę… Lygiai kaip ir viena teatro mėgėja, kai aš tryškau įspūdžiu, kad II dalis „žiauriai patiko“, tikėjusis išgirsti priešingą nuomonę, ryžtingai apsisuko ir pasišalino.
Gausus lenkų kolektyvas atvežė tokią scenografiją, kostiumus, garso aparatūrą ir instrumentus, kurie už surinktus pinigus niekaip neįmanomi. Dėkui rėmėjams
Arūnai, dėkui už pasidalijimą. Dėl laiko stokos, labai svarsčiau ar verta eiti į šitą 4 val trukmes „.. kabareta”. Bet dabar teks persvarstyti apie galimybę tai padaryti šnd :)
Gal apvalink iki 5 val. …. :) O aš dar aptarime vidurnakčio sulaukiau, tai nežinoję apie trukmę namiškiai buvo pašiurpę dėl mano dingimo, nes nuo įspūdžių negirdėjau mobilaus signalų…. :)
Kabaretas, tai kabaretas. Bet kai žvelgdamas atgal apie jį pagalvoji – labai aukštame lygyje tas VULGARUMAS demonstruojamas! Natūralu, jog dalis žiūrovų akcentuoja savo įspūdį dėl bjaurių dalykų rodymo. Bet tamsta gi skiri, kai lėkštybės yra, ir kai yra klasė…. :) Ypač gaila tų, kurie išėjo po pirmos dalies. Abi dalys skiriasi ne tik pagal manierą, bet ir pagal „klasę“. Jeigu būtų visas spektaklis kaip pradžia, tikrai nesižavėčiau….