[SIRENOS’17:] „NACHLASS, KAMBARIAI BE ŽMONIŲ“

Šių metų festivalio „Sirenos“ organizatoriai kviečia pamiršti, koks „turi būti“ teatras, ir siūlo susipažinti su šiuolaikinių Europos menininkų kūryba – tokia, kokia ji yra šiandien, apie tai, kas menininkams atrodo aktualiausia. Tebūnie tai depresija, mirtis, priklausomybė, tebūnie atskirtis, lytiškumas, tapatybė – juk šiandien juokinga kalbėti apie tabu scenoje, kai gyvenime jų beveik nelikę. Festivalis „Sirenos“ siekia padėti žiūrovams užčiuopti neramų naujosios Europos teatro realybės pulsą, kviečia į spektaklius be aktorių, ne scenoje.

Spalio 1–8 dienomis „Menų spaustuvėje“ pristatomas išskirtinis pasaulyje gerai žinomų, o iš anksčiau „Sirenose“ pristatyto spektaklio „Remote Vilnius“ Lietuvos publikai pažįstamų kūrėjų, Stefano Kaegi (Rimini Protokol), kuriantis dokumentinio teatro spektaklius, radijo spektaklius, dirbantis su įvairių sričių menininkais, nuo scenos iki urbanistinių erdvių) ir Dominico Huberas’o (scenografas ir režisierius, savo kūryboje atveriantis naujas performatyvumo erdves), naujausią darbą, besislepiantį po kodiniu pavadinimu „Nachlass, kambariai be žmonių“.

„Nachlass“ – tai  vokiškas žodis, susidedantis iš „nach“ (lt. po) ir veiksmažodžio „lassen“ (lt. palikti). „Nachlass“ taip pat reiškia rankraščių, užrašų, korespondencijos ir kitų dokumentų kolekciją, likusią po žmogaus mirties. Spektaklis „Nachlass“ – tai aštuonių istorijų kolekcija, atsisveikinti nutarusių žmonių palikimas žiūrovams – dokumentais ir pasakojimais.

Žiūrovas, vaikščiodamas po realiai egzistavusių žmonių kambarius, gauna išskirtinę galimybę savarankiškai susipažinti su asmeniškiausia žmogaus kasdienybe, išgirsti juokingas, graudžias, sentimentalias ir gyvų gyviausias išėjusiųjų istorijas. Kiekvienas kambarys tarsi atskira spektaklio mizanscena – su vis kita kambario „scenografija“, kitu „aktoriumi“, kuris pats pasirenka būti girdimas ar matomas televizoriaus ekrane ir su vis kitu „sceniniu rekvizitu“, kurį leidžiama žiūrovams pasklaidyti, paragauti, apžiūrinėti, pačiupinėti, pagulėti ant jo ir pan. Visi šie, savo gyvenimo spektaklį jau „suvaidinę“ aktoriai, ruošiasi mirčiai ir kalba apie ją ramiai, susitaikę su neišvengiamybe, lyg apie sekmadieninę išvyką į parką papiknikauti su bičiuliais ar šeimos nariais.

Ieškodami žmonių, žiūrinčių mirčiai į akis, kūrėjai lankėsi ligoninėse, mokslinėse laboratorijose, laidojimo namuose, pas teismo daktarus, notarus, neurologus ir programuotojus, religinėse bendruomenėse ir senelių namuose. Spektaklio kūrybinė grupė lydėjo ir dokumentavo mirčiai besirengiančių žmonių gyvenimus, kalbėjosi su jais apie pačius asmeniškiausius dalykus – būdą, kaip asmuo nori išeiti, apie tai, kas turi likti po jo.

„Nachlass, kambariai be žmonių“ – tai spektaklis be žmonių, bet apie žmones: tuos, kurių jau nebėra, bet kurių buvimas jaučiamas net jiems išėjus. Žiūrovas juda erdvės ir laiko naratyve, sceninėje instaliacijoje, įkurdintoje aštuoniuose kambariuose, kuriuose individualiai pasirinkta forma sutalpinami žmonių, mąsčiusių apie savo mirtį ir apie tai, kas liks po jų, gyvenimai. Kaip šie žmonės nori būti prisimenami?

„Mirtis yra graži, nes ji natūrali, tikra, priešingai nei fotografijos, kurios labiau primena negyvus lavonus“,- samprotauja senelių namuose gyvenanti senolė, leidusi mums pasklaidyti savo šeimynines nuotraukas, kokių pilnus prikimštus stalčius patys turėdavom iki skaitmeninių fotoaparatų ir išmaniųjų telefonų eros pradžios. Galiausiai sau pripažįsti, kad šis „palikimas“ su tau nepažįstamais veidais, nieko nereiškiančiomis vietovėmis tėra tik (ne)spalvoti paveiksliukai, kuriuos abejingai sklaidome lyg laiko šiukšles, užmirštas laiku išnešti į konteinerį. Supranti, kad po mirties tavo emocinis palikimas taip pat bus (ne)svarbus visiems tiems, kas (ne)buvo tų emocijų bendrininkais.

Kito kambario šeimininkas, turkas, gyvenantis emigracijoje, svajoja, bent po mirties su karstu būti parskraidintas į savo šalį, kur laidojimo paslaugos nieko nekainuoja, priešingai nei Šveicarijoje. Nusimovę batus sėdime ant kilimo ir kramsnodami „jo vaišinamais“ lukumo gabalėliais kartu su juo ‘matuojamės“ mirties rūbus, renkamės karstą, leidžiamės į paskutinės kelionės maršrutą, kuriuo jis greitai iškeliaus „į rojų“.

Po šešiasdešimties bendrai praleistų metų senyvo amžiaus pora svarsto, kaip galėtų numirti kartu ir perduoti savo patirtį apie Antrąjį pasaulinį karą.  Sparčiai progresuojant ligai, jaunas vyras nori palikti dukrai atminimą apie save. Pasiturinti moteris dėsto, kaip jos pinigai galėtų būti naudojami po jos mirties. Kita moteris paskutinėje mirtinos ligos stadijoje, prieš išvažiuodama į Šveicariją užbaigti savo kančių, įgyvendina seną svajonę.  Parašiutininkas, kasdien rizikuoja savo gyvybe, todėl kasryt atsisveikindamas lyg paskutinį kartą pabučiuoja vis labiau dėl jo nerimaujančius šeimynykščius. Neseniai į pensiją išėjęs neurologas siekia nemirtingumo, palikdamas savo mokslinį „nachlass“ apie silpnaprotystę.

Kambariuose žmonių palikti daiktai, įrašai atgaivina erdves, pripildo jas istorijomis, emocijomis. Paradoksalu, bet kiekviename iš tų aštuonių kambarių žmonės, kalbėdami apie juos laukiančią mirtį, pasiruošimą jai, iš tikrųjų papasakoja apie savo gyvenimą, atskleidžia savo patirtas nuoskaudas ir džiaugsmus, tiksliau, tuos svarbiausius jausmų ir patirčių trupinius, kuriuos rankiojame savo atmintyje mirčiai žiūrint į akis. „Nachlass, kambariai be žmonių“ – tai užkonservuoti gyvenimai be pačių jų šeimininkų. Prisiminimai apie juos veikia patys savaime, jie sukurti ne šiuos žmones pergyvenusiųjų, o jų pačių.

„Nachlass, kambariai be žmonių“ kažkiek priminė prieš dešimt metų „Sirenų“ programoje rodytą prancūzų režisieriaus Valéry Deloince‘o garsinę instaliaciją „Monologai Morė prie Ragiuzo“, kuris vėlų vakarą žiūrovus kvietė pasivaikščioti po kaimą ir jo kapines, įrengtas Sereikiškių parke. Tuomet turėjome galimybę išklausyti antkapių ir jų mirusių šeimininkų istorijų. Šie abu darbai man susisiejo dėl panašios tematikos ir „radijo teatro“ be gyvų aktorių, koncepcijos. Skirtumas tik tas, jog „Nachlass“ yra dokumentinės, realių žmonių istorijos, su realiais balsais ir daiktais, priešingai nei kapinaičių gyventojų pasakojimai

Reikia pripažinti, kad išklausius aštuonias mirčiai pasirengusių (ir jau greičiausiai šiuo metu mirusiųjų) žmonių istorijas, išeini iš „viso to“ persmelktas jausmo, kad mirtis yra lyg kelionė, į kurią mes visi turime bilietą, tik kai kurie žino, kada išvyks ir kruopščiai pakuojasi kelionei lagaminus, dairosi, kam palikti saugoti jų namus su visu „palikimu“, o mes, tie kiti, nežinantys kelionės datos, laiko, lieka stovėti stotyje, sutrikę stebi išvažiuojančius ir neišdrįsta jiems net pamojuoti ar palinkėti geros kelionės.  

Performansas „Nachlass, kambariai be žmonių“ – įdomi  dokumentinė, meninė refleksija mirties, o kartu gyvenimo tema – kas liks iš mūsų, kai mūsų nebeliks? Ir žinoma, eilinį kartą priminkit – kodėl VISA TAI vadinama teatru?!

„Nachlass, kambariai be žmonių“ dar bus rodomas visą šią savaitę iki spalio 8d. „Menų spaustuvėje“, Juodojoje salėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *