Stereotipai ilgaamžiai, todėl nenuostabu, kad vis dar populiari nuomonė, ypatingai tarp tikinčiųjų, pagyvenusių ar šioms dviem grupėms nepriklausančių, tačiau konservatyviomis pažiūromis pasižyminčių žmonių, jog roko muzika yra sukurta šėtono. Džeržgiančių gitarų ir užkimusio ar spigaus balso derinys yra pavojingas tuo, jog dažniausiai nei šios muzikos atlikėjai, nei klausytojai sąmoningai nesuvokia, kad ją atliekant ar jos klausantis jie įsitraukia į šėtono garbinimo apeigas. Manoma, kad roko muzika yra naudojama siekiant klausytojams įdiegti radikaliai nuo tradicinių vertybių besiskiriančią pasaulėžiūrą. Klausytojai, besimėgaujantys šia pragaro skambesį primenančia muzika, yra indoktrinuojami dainose paslėptomis žinutėmis, kurių jie negirdi, bet kurios veikia jų pasąmonę ir todėl jiems to nesuvokiant paverčia šėtono norų įgyvendintojais.

Paranojišką visuomenę apsėdo prielaida, kad roko muzikoje (internete gausu įrodymu, kad tokios žinutės yra arba gali būti aptiktos praktiškai visose pop muzikos dainose) slypinčias užslėptas žinutes galima išgirsti šią muziką grojant atbulai. Tikima, kad šis veiksmas, kuris savo prigimtimi yra priešingas gėriui, teisybei ir normalumui leidžia atskleisti, kad šia muzika jos kūrėjai arba šėtonas „veikiantis kūrėjų rankomis“ bando juos paversti zombiais, trokštančiais ne smegenų, o garbinti ir tarsi Jehovos liudytojai skleisti žinią apie savo Viešpatį. Plačiau apie tai kokios žinutės yra aptinkamos įvairiose dainose galite pasiskaityti Wikipedijos straipsnyje.

Tikroji Rihanna feat. Calvino Harriso dainos „We found love“ žinutė yra „Šėtone, brangusis, aš myliu tave“.

httpv://www.youtube.com/watch?v=Oyfqa6uvnqU

Justino Bieberio atliekamoje dainoje „Baby“ slypi prisipažinimas, kad atlikėjas iš tikro yra velnias.

httpv://www.youtube.com/watch?v=VqcZvi2lqaA

Grupės Chiodos nariai, dainos „The Lover And The Liar“ pradžioje specialiai įrašė žinutę atbulai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=1OEQGg0QCVI

Prieš kelis metus internete ėmė plisti nauja muzikinė mada, kuriai nors ir nepavyko įgauti didesnio pagreičio ir atgarsio visuomenėje, tačiau apie jos buvimą primena keli labai įdomūs šios mados rėmuose įvykusių muzikinių eksperimentų rezultatai. Jeigu ankstesnis paranojiškos visuomenės tikėjimas, kad dainose jų kūrėjai paslėpė žinutes pasireiškė šių žinučių karštligišku ieškojimu įrašą leidžiant atbulai ir bandant iššifruoti gautą nerišlų tekstą, tai šiuo atveju muzikinių programų pagalba, dainos ar įvairūs kiekvieną dieną girdimi garsai yra sulėtinami kelis kartus taip bandant atrasti juose tai ko negalima išgirsti jų paviršiuje. Šie technologinių inovacijų inspiruoti muzikiniai eksperimentai yra labai panašūs į keliasdešimt kartų sulėtintus filmuotus vaizdus, kurie pastoviai yra demonstruojami „Discovery“ ir panašių TV kanalų transliuojamose laidose. Panašumų galima įžvelgti ir su lėtumu, kuris braunasi ir į privatų žmonių gyvenimą, bandant visuomenei įteigti mintį, jog reikia sulėtinti gyvenimo tempą, nes dabartinis yra per greitas ir dėl to neatitinka žmogiškosios prigimties. Lėtumu visuomenę norima sužavėti jį susiejant su grįžimo prie ištakų idėja. Subjektui sulėtėjus ar netgi visai sustojus, jo gyvensena turėtų tapti organiška ir natūrali, nes jis taptų ne aktyviu ir tikėtina dėl to aplinkai kenkiančiu veikėju, o pasyviai šią aplinką stebinčiu ir labiau į objektą panašiu dariniu kuris nebedalyvauja savo gyvenime, o tik jį stebi iš šalies. Tik sulėtinus gyvenimo ritmą ar muzikos kūrinio tėkmę subjektas gali patirti tikrą malonumą ir pradėti džiaugtis gyvenimu bei muzika.

Justino Bieberio 8 kartus sulėtinta daina „U Smile“.

httpv://www.youtube.com/watch?v=bidHnEekXpE

Grupės Slayer atliekama daina „Angel of Death“ sulėtinta 8 kartus.

httpv://www.youtube.com/watch?v=c2GqW5F_C5M

Aštuonis kartus lėčiau skambanti kompozitoriaus Thomaso Newmano sukurta muzika „Any Other Name“ filmui „American Beauty“.

httpv://www.youtube.com/watch?v=_ELi7z0S25A

Sulėtinimą kaip veiksmą skatina ne vien estetiniai klausytojo poreikiai, pastarieji galbūt netgi yra antriniai, atsirandantys kaip pažintinių poreikių šalutinis poveikis. Muzika sulėtinama siekiant ne vien ja grožėtis, bet ir ją geriau pažinti, visai panašiai kaip ir moksliniuose tyrimuose ar dokumentikoje vaizdas yra kelis ar keliasdešimt kartų sulėtinamas tam, kad žiūrovas galėtų pagaliau pamatyti smulkiausias reiškinio detales, įžengti į reiškinio mikrokosmosą – erdvę, kuri egzistuoja netgi ir tuomet kai ji yra nematoma ar negirdima. Sulėtinus kokį nors reiškinį, stebėtojas gali geriau įsiklausyti ar įsižiūrėti į smulkiausius reiškinio niuansus, atkreipti dėmesį į detales, kurios kitais atvejais būtų nepastebėtos. Šiuo veiksmu svarbiausias vaidmuo yra suteikiamas detalėms, jos fetišizuojamos, tokiu būdu suskaidant kūrinio visumą į atskirus atomus, kurie praktiškai tampa savarankiški, todėl klausomasi ne kūrinio kaip visumos, bet daugybės kūrinių skambančių vienas po kito. Sulėtintos kūrinio visumos sudužimas į daugybę smulkių šukių, ne tik klausymosi procesą paverčia tapačiu žiūrėjimui į saulės apšviestoje erdvėje tyvuliuojančias dulkes, bet ir atleidžia klausytoją nuo pareigos išklausyti visą muzikos kūrinį nuo pradžios iki pabaigos. Tampa visiškai nesvarbu nuo kur pradėti klausytis ir kur baigti.

Sulėtinus, praktiškai sustabdžius muziką, kiekvienas jos skambesys įstoja palaipsniui, tokiu būdu klausytojai yra apsaugojami nuo netikėtumų ir staigių muzikos pasikeitimų. Pasiekiamas kontrastų neturintis tolygiai banguojantis muzikinis judėjimas priverčiantis klausytojus irtis per šią melancholijos ir liūdesio jūrą. Šis skambesys daugelio po įrašais komentuojančių klausytojų yra suvokiamas ne tik kaip gražus, bet ir kaip hipnotizuojantis, viliojantis juos nerti į tas gilumas, iš kurių šis skambesys kyla. Muzikinės programos, kurių pagalba muzikos kūriniai buvo sulėtinti jiems suteikia erdviškumo, todėl gali pasirodyti, kad šis skambesys kyla iš kažkur giliai. Pasinėrus į šią muziką, visiškai jai atsidavus, galima nusikelti kažkur kitus, pavyzdžiui, atgal į kūdikystę. Praktiškai suakmenėję, virtę daiktais praradusiais mobilumą klausytojai tarsi kūdikiai žinda pienu virtusią muziką ir trokšta, kad ji niekuomet nenustotų skambėjusi. Galbūt todėl šioje muzikoje, skirtingai nei kasdieniniame gyvenime lėtumas nėra skausmingas.

Aštuonis kartus sulėtinus muzikos kūrinį jis yra transformuojamas į sunkiai atpažįstamą, labai mažai bendrų bruožų su pradiniu variantu turintį muzikinį darinį. Šį veiksmą kaip ir garso įrašo leidimą atbulom galima suvokti kaip du skirtingus bandymus pasiekti kūrinio vidų, prisiliesti prie jo griaučių ir dar kartą įsitikinti, kad kūrinys nėra tuščiaviduris animacinių filmukų herojus, kuris susprogtų į pastarąjį smeigus adata. Kadangi šie į išorę išversti muzikos viduriai patinka visai nemažai daliai klausytojų, tuo netiesiogiai yra įrodoma, kad teiginys, jog grožis slypi viduje, o ne išorėje yra teisingas. Atskleidus įvairių išoriškai negražių kūrinių vidinį grožį, tokių atlikėjų kaip Justino Bieberio atliekama muzika tampa ne tik graži, bet ir klausytojų meilės objektais, su kuriais jie eina miegoti, nes šios muzikos skambesys yra tarsi mylimojo prisilietimas padedantis nusiraminti ir užmigti.

Labanakt visiems, dabar besiklausantiems šios muzikos.