SMITH WESTERNS – Dye It Blonde [Fat Possum; 2011]

Savaitgalį mačiau tokius širvintiečius The Independent (tie, kur Lietuvos Talentuose bandė bitlais būt) begrojančius Pogo bare. Jaunystė liejosi per kraštus, kaip, beje ir koveriai – jie sudarė kokius 75% repertuaro, buvo ir The Beatles, ir The Who, ir Arctic Monkeys, ir Velnio Nuotaka, dar visko daug. Ir visai maloniai nuteikė žinojimas, jog kažkas semiasi įkvėpimo iš tokių vardų bei mėgina jais būti. Net ir su visomis klaidomis ir nešvariais akordų paėmimais. Tokiame amžiuje dar vargiai kažką nuo savęs pridėti ir išeina.

Tą įrodo ir Čikagos šutvė Smith Westerns. Šitie, tiesa, kiek vyresni – vidutiniškai turi 19-a, bet alaus legaliai irgi vis dar negali pirkti. „Dye It Blonde“ yra antrasis jų albumas, pirmąjį jie susuko dar būdami mokykloje ir anam buvo uždėtas garage-rock žanro lipdukas, su T.Rex įkvėpimu. Pilnavertiškesniame antrajame, kuris jau turi ir normalų prodiuserį ir padorią trukmę, nenušlifuotas triukšmas išnyksta kaip nuovargis penktadienio vakarą – čia galima rasti visą glamūrišką britų septyniasdešimtųjų bei ankstyvesnio psichodelinio berniukų popso sceną. Ir Smith Westerns net nebando galvoti kažko naujo. Vienas puikesnių numerių čia net vadinasi „Imagine Pt.3”.

Visgi, net ir nebūdamas nei kiek originalus, albumas yra pirmasis tikrai geras šių metų įrašas. Kad ir dėl to, jog jis labai nerūpestingai vasariškas, bene kiekvieni metai turi panašius – pernai, pavyzdžiui, vasariškiausiais norėjo būti The Drums, galima sakyti ir buvo, nors jų vardas pranyko dar neatsiradus pirmiesiems „Apsaugok Mane“ ženkliukams šalia pėsčiųjų perėjų. Dar tokiais, tiesa, moteriška versija, labai sėkmingai pasiskelbė Best Coast, su tokiais gabalais kaip „Boyfriend“ ar „Our Deal“. Dabar, nors dar tik sausis, atėjo Smith Westerns eilė.

Boyfriend

Jų melodijos sklando lyg pūkas, iškritęs iš Foresto Gampo vadovėlio, tekstai – lengvabūdiški svaičiojimai apie liūdnus savaitgalius, kur nėra tavęs ar žmones, norinčius būti žvaigždėmis šeštadienio naktį. Džiaugiasi jaunyste žmonės. Todėl „Dye It Blonde“ kupinas stiprių retro pop dainų, tokių kaip antrajam MGMT albumui tinkanti „All Die Young“, pirmoji Kinks-iško rokenrolo „Weekend“ ar disko ritmų „Dance Away“.

Weekend

Nors Smith Westerns yra iš miesto prie ežero, jų muzika giliai prisisunkus geriausios britiškos tradicijos. Jų jaunatviškas entuziazmas negali neužkrėsi, o melodijos pojūtis bei ritmika, pridėjus kabinančius kone viso kūrinių dešimtuko priedainius, maloniai stebina. „Dye It Blonde“, nors ir nėra pats moderniausias įrašas šioms dienoms, nešasi pozityviausias emocijas, priverčiančias pamiršti neišvažiuojamai apledėjus kiemus ir druskuotus po pasivaikščiojimų batus.

3 komentarai apie “SMITH WESTERNS – Dye It Blonde [Fat Possum; 2011]

  1. Nežinau, ar ta plėvelė ant vokalo, aranžuočių primityvumas, ar kas šitą reikalą iš rock verčia į pop. Ir, tiesa, labai kažkur girdėtą. Bet „All Die Young“, „Dance Away“ ir „Fallen In Love“ užskaitau.

  2. na, matyt 19 metų muzikantams visgi dar daro savo… esminiais žodžiais šiame tekste atrinkčiau „lengvabūdiški“, „pop“ ir „MGMT“. albumas, kurį perklausiau ir pamiršau (ištryniau).
    p.s. mačiau The Independent Evrovizijos atrankoje ir (aišku patriotiniai jausmai irgi žaižia, bet) jie yra kietesni už šituos :P

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.