Vasaros pradžioje užderėjo Vilniuje Islandijos garsų. Soley (Sóley Stefánsdóttir) muzika gali asocijuotis su muzikinės dėžutės garsais ir juodo porceliano figūrėlėm, išlendančiom vos atidarius dėžutės dangtelį bei pradedančiom lėtai šokti kampuotais judesiais. Buvo įdomu, kaip muzika, apipinta pasakų, sekamų mus įbauginti garsais, klausysis Vilniuje. Ko gero, labiausiai maloniai nustebinusi koncerto dalis buvo ne skambėjusi muzika ar jos atlikimas, o netikėtai šmaikšti Soley ir jos paprastas ir nuoširdus bendravimas.
Scenoje grojo ir dainavo dviese. Kaip ir sakė, atvyko pirmą kartą, rodos, kaip į gūdų kraštą, o liko nustebinta Vilniaus dailumo (žinoma, pasisekė, nes geras oras, vasaros pradžia) ir čia augančių medžių. Dabar kaip tik mums už lango šlama aukštaūgiai topoliai, beržai ir drebulės, o Islandijoj juk nėra medžių. Muzikantė užsiminė su apmaudžia nuostaba, jog pas mus tiek jų daug, taip žalia. Pajuokavo – matyt gimtajam krašte taip plika dėl to, kad visus medžius nupučia islandiškas vėjas.
Visi susirinkusieji, prieš koncertą kelis kartus buvo paprašyti klausytis atidžiai, o pliurpalus nešti į lauką. Labai sveikintinas organizatorių sprendimas, nes muzika buvo tyli, panaši į nedrąsius vaiko pirštukų prisilietimus prie pianino ketvirtos oktavos klavišų. Smarkiai įtempę ausis išgirdom Smashed birds, One eyed lady, Kill the clown, lauktą išlauktą Devil ir paprastesnį, nei įraše The sun is going down variantą. Paaiškėjo, itin tamsaus albumo Kromantik atsiradimo istorija, muzikantė atskleidė jį parašiusi vos susilaukus vaiko, ir pati beveik nusistebėjo koks jis gūdus. Matyt tuo metu norėjosi kurti ką nors tamsaus ir klampaus. Žinoma, buvo užgrotas jau kone nuzulintasisi Pretty Face.
Paisklausius dueto tapo aišku, kad man Soley muzika kaip reikiant įtaigiau skambėtų su visa grupe ir jai priklausančiu equipment‘u.
Kažin ar pagalvotume, kad sunkiai tamsius, visaip kaip užslėptų ir nutrintų veidų paveikslus savo albumams pasirinkusi atlikėja gali būti tokia ir linksmai skaldyti bajeriukus tarp dainų. Net keista, kai ėmiau laukti ne sekančios dainos, o ką ji čia dar juokingo pasakys. Į pabaigą, kai juodo porceliano dainos, susirinkusiuosius Lofto tamsoje po dienos darbų-vargų ėmė migdyti, kūrėja mestelėjo,- „Štai čia nauja daina. Gal jums naujos dainos neįdomios, tačiau mums, kūrėjams jos labai svarbios. Juk kas nors naujo yra gerai. Turi kažkiek beat’o, galėsit netgi pečius pakrutinti, kad neužmigtumėt.” Pakrutinom ne tik pečius, bet ir kojom patrepsėjom. Įdomu bus, kai naujos dainos bus išbaigtos ir įrašytos.
Linksma buvo ir po biso, užgauti svajingi akordai palengva pradėjo nešti į tolumas, o Soley neišlaukusi savo pačios muzikos pabaigos nutraukė tas itin reikšmingas kelias sekundes, sekančias po ką tik nutilusio kūrinio ir dar neprapliupusių plojimų,- sakydama: ten gale, už jūsų nugarų galit įsigyti mano įrašų… oi, ne, aš jums sugadinau šį momentą, sorry.
Taip ir buvo, kažkas netikėto, kažkas tikėto ir visgi kažkas įdomaus.
Tai, kad norisi dėkoti organizatoriams, jog prisikvietė Soley, negali nuslėpti apmaudo, kad save vadinančio menų fabriku, Lofto erdvė šiai atlikėjai netiko. Klausantis, vaizduotė vis nublokšdavo į kokią knygų lentynomis apstatytą kamerinę, kone kambario ar namų stiliaus aplinką. Kažką panašaus į Mint Vinetu ar Rūdninkų knygyną. Sakysit, juk ten mažos kišenės, ten netilptų tokia masė, kokia buvo Lofte. Absoliučiai sutinku, o visgi man norėjosi būti ten. Nors padėtį šiek tiek taisė visas cielas fortepijonas scenoje (už kurį pati kūrėja kelis kartus padėkojo organizatoriams). Kita vertus, gal ir gerai, kad buvom Lofte. Soley pati sakė esanti nustebusi, kiek žmonių atėjo jos pasiklausyti ir kitąkart sugrįš jau su visa grupe. Lauksim.
Viganto Ovadnevo nuotraukos.