Solo ansamblis – internetai sako, jog tai aktorių ketveriukė, ėmusis ne kokios dainuojamosios poezijos, o poetiškos elektronikos. Patys atlikėjai įsivardija savo stilių vieno gerbėjo išmestu emociniu „sad dance”, kas iš esmės nieko nereiškia, nes šokti (kad ir liūdnai) galima pagal bet kokio stiliaus muziką. Svarbu išlaikyti rimtį veide. O šypsena klausant debiutinio „Ansamblio” albumo „Roboxai” nekyla, nors ir kojos pačios nesikiloja.

Tamsios atmosferos gotiškai post-punk‘iška elektronika, menanti 80-ųjų synth/new wave bangas, kaip instrumentinis fonas didelės euforijos nesukėlė, kaip ir niekuo neypatingas, vietomis be reikalo kompiuterizuotas vokalas, tačiau lietuviškoje scenoje tokios muzikos trūksta. Sakyčiau, kažkur devintojo dešimtmečio viduryje sulig D.A.17 vėlesne kūryba toks garsas mūsų sceną apleido ir nesugrįžo iki Solo ansamblio.

Tad malonu klausyti Solo ansamblio gimtąja kalba deklamuojamus tekstus, kurie jų muzikai įkvepia reikiamos gyvybės. Ir ne bet kokius tekstus, o garsių poetų – Rilkė („Malda”), Navakas („Įstriži žiburiai”)… gaila, jog dėl kitų tekstų autorystės lieka tamsus miškas – informacijos nerasta (detaliau skaitykite PS.).

Po prisistatymo „Intro” sekantis industrinis kardiofoniškas „Miestas ant kalno” albumui užmena lyg kažkokią muzikinę temą, urbanistinę robotizuotą koncepciją, kurios tąsą galima pagauti ir likusiuose takeliuose – „Roboxai” geba išlaikyti muzikinį ir atmosferinį vientisumą. Tačiau „Juoda juoda juoda juoda naktis” ir „Malda” buvo ir yra tai dėl ko verta užsikabinti už grupės ir albumo „Roboxai”. Du fantastiški ilgos trukmės takeliai, kuriais užsihipnotizuoji ir gali bėgti ilgai ilgai ilgai juodai ilgai. Kartu su vežančia elektrinės gitaros linija „Maldoje” ir sintezatorinėmis „Fade to Gray” intonacijomis „Juodoje naktyje”

Nieko stipresnio jau nesitikėjau, tačiau „Roboxai” išmetė „Moterį” – netikėtą muzikinį skanėstą su pagirtina aranžuote ir tekstu, kurį dėl vokalo kompiuterizavimo vietomis taip sunku suvokti, jog norisi klausyti dar ir dar kartą.

Tai yra muzika. Raudonos lūpos dūmais muziką groja.

Likusi albumo dalis nėra prasta, tačiau jai prisijaukinti prireikė daugiau laiko: „Monotonija” kiek išvargina, belaukiant į pabaigą visu gražumu atsiskleidžiančios ir taip atgaivinančios monotoniją gitaros; besikapstant po Navako užslėptų prasmių „Įstrižus žiburius” tekstą išmoksti mintinai, tačiau jo esmės taip ir nepavyksta sučiupti; sunkiai išsijudinanti „Skruzdė” visai nepanaši į tą darbštų, niekad nesustojantį padarėlį, labiau – į eksperimentinį garso takelį iš hipių filmo, kuris trunka labai neilgai; o „Didelis ir gražus” taip ir liko man negražiausias – dėl rimo stokos.

PS. Pabaigai keli žodžiai apie gaminio, tai yra – kompaktinio disko, kokybę. Įrašas kaip įrašas, audiofiliškumo ir nesitikėjau, tačiau kartoninis disko įvilkimas padarytas labai nekokybiškai, pigiai – teplus pirštų pagalvėlių riebalams, nes nepadengtas laku, neaiškios kokybės klijai baigė savo galiojimą po savaitės gulėjimo ant stalo ir kartonas atšoko nuo plastiko. O dar trūkumas elementarios informacijos – apie grupės sudėtį ir kas kuo groja galima ir neprašyti, tačiau spaudos pranešimuose skalambijant, jog tekstai paimti iš įvairių poetų eilių, reikėtų tai bent iš pagarbos tiems poetams ir autorių teisėms nurodyti kūrėjus ir albumo viršelyje, nugarėlėje ar viduje. Dabar gi tokios informacijos nėra. Viena, ką randu – „(C) Solo ansamblis”, bet gal tai ne jų „indėlis”, gal tai tik leiblo „BonOnBon” pirmasis juodas svilėsis.