Sostinės dienos 2008: geros nuotaikos varžybos.

Šešioliktą kartą surengtos „Sostinės dienos 2008“ baigėsi: dangus apsiniaukė, visą savaitgalį dūzgęs Gedimino prospektas ištuštėjo, minios žmonių išsisklaidė po mokyklas, universitetus ir darbovietes.

Man, kaip fanatiškai melomanei, čia svarbiausia buvo muzika. Jos buvo daug ir įvairios, paminėsiu labiausiai įstrigusią. Scenoje šalia Vilniaus gatvės (nors dabar populiariau sakyti – „prie „Flagmano“) pasirodė Kauno heavy metal atstovai „Thundertale“. Kad ir kaip buvau nusiteikusi prieš stereotipiškai atrodančius metalistus, koncerto pabaigoje vis dėlto susidomėjau, ar šie gabalai tikrai jų (atrodo, kad taip, todėl turiu pripažinti, kad esu maloniai nustebinta). Po jų – „Suicide DJs“. Publika prie scenos pasikeitė taip pat greitai kaip ir scenos inventorius (palyginus su paskutiniais mano aplankytais festivaliais, čia viskas buvo daug geriau „sustyguota“ ir netekdavo laukti nė 15 minučių klausantis: „Bosus į monitorių“, „vokalą į priekį“ ir pan.). „Savižudžiai didžėjai“, mano subjektyvia nuomone, didžiausia lietuviškos muzikos viltis, tačiau nejaukiai jaustis vertė palei sceną susigrūdusi armija nepilnamečių gerbėjų. Komedijos elementų čia buvo mažiau nei „Stipriai kitaip“ pasirodymuose, be to, nevisiškai aišku, kam reikalingi du papildomi grupės nariai (mergina būgnininkė – žavu, bet jai vertėtų pasisemti įkvėpimo iš „The White Stripes“, nes vien šypsotis prie būgnų neužtenka). Vis dėlto visą koncertą nugarą žiūrovams atsukęs Ainis Storpirštis, trombonu į minią nusitaikęs Pranas, akrobatika bei baltos petnešos daro didžiulį įspūdį. Ir iš tiesų ką gi gali prikišti grupei, kuri koncertus užbaigia daina „Neturiu klausos“?

Labai džiaugiausi proga pamatyti „Kosheen“ – klubinės muzikos dvasia, rokeriški būgnai ir gitaros bei įspūdinga vokalistės natūra sutraukė labai įvairios publikos. Nuoširdumas, laisvė ir visi populiariausi hitai („Hide U“, „Catch“, „Empty Skies“, „(Slip & Slide) Suicide“, „Hungry“ etc.) prie scenos šokusius tiesiog vertė iš kojų. Pasitaikė netgi malonus policijos pareigūnas, ant asfalto išsitiesusios merginos teiravęsis, ar nereikia pagalbos. „Nebent atsigerti duotumėt,“ – pasigirdo atsakymas.

Antrą dieną įsiminė „Magic Mushrooms“, kurie kiekvieną kartą atrodo vis kitaip. Toks stilių kratinys (jazz, funk, hip hop, electro) tarp rimtai į save žiūrinčių grupių dabar labai populiarus, tačiau judesiais jauną Bobą Dylaną primenanti berniukiškos šukuosenos vokalistė kažko tokio turi. Scenoje prie Nacionalinio teatro grojo folkinės / rokinės „Pievos“, jų pasirodymo mačiau tik pabaigą, bet publikos ovacijos privertė susimąstyti. BIX’ai kaip BIX’ai – „Kas iš to?“ turbūt niekada nenusibos.

Sekmadienio rytą mane gerokai išgąsdino „Mokinukės“, tačiau sugrįžusi vakare pasinėriau į labai stilingą Jazzu ir Leon Somov kartu su broliais Domu ir Marijumi Aleksomis (atitinkamai boso gitara ir geriausi lietuviški būgnai) džiazo, roko, ambiento ar net psichodelikos kokteilį. Klausytojų vaikinų dėmesį gal šiek tiek blaškė nuogos dainininkės kojos, bet, man atrodo, muzikos visi buvo pakerėti. Ir vakare – mano labiausiai laukti „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“. Ką čia ir bepridursi, vargu ar atsirastų jų nemėgstantis žmogus (jei taip nutiktų, man jo nuoširdžiai gaila). Kanciertą vedė vadzybininkė Larysa, o Petuchauskas, Reksas, Kanopa, Pravalas ir Rainis išliejo devynis prakaitus, kol atliko savo populiariausius šlagerius. Gerai pasakė Giedrius Masalskis: „Kam mums tos užsienio grupės, jei mes turime juos“. Bandant po koncerto prasibrauti pro minią į kurią nors gatvę tai visiškai patvirtino sausakimša Katedros aikštė. Paskutinį akordą fejerverkais ir spektakliu čia sugrojo „Antis“.

Kas muzika nesidomėjo, turbūt nekreipė dėmesio ir į šiuolaikinės dailės kūrinius eksponavusias galerijas, senuosius amatus, Rašytojų sąjungos stendą ar vaikų pieštus paveikslus. Kaip ir kiekvienais metais, ilgiausios eilės driekėsi prie bačkos su gira bei įvairiarūšių hotdogų ir alaus kiosko. Dūzgiančio prospekto meno vadovę Zitą Kelmickaitę buvo galima sutikti bet kurioje iš šių vietų.

Kai grįžau namo ir išsimiegojau, susikristalizavo toks geros nuotaikos festivalio prisiminimas. Susirūpinusiems, susiraukusiems veidams tiesiog nebuvo vietos didžiulėje žmonių spūstyje. Ką reiškia vien pėsčiųjų perėja prie Katedros: abiejose gatvės pusėse susigrūsdavo po kokį šimtą žmonių, kurie kvatodami susiremdavo mažytėje „kas greičiau pereis“ dvikovoje. O ir ko čia liūdėti, jei visi koncertai nemokami, jei visiems užtenka vietos pašokti – ir vaikams, ir jaunimui, ir bobutėms, ir net šauniai įgėrusiems bomžams su milžiniškais šunimis. Čia pasirodytum kvailas, jei skųstumeisi garso kokybe, instrumentų nederėjimu ar netgi neprofesionalumu, čia tiek pat klausytojų sutraukia ir „Mokinukės“, ir rusiški romansai, ir „Magic Mushrooms“ (per jų koncertą girdėjau pusiau rimtą repliką: „Jie per gerai groja, pernelyg stengiasi. Einam verčiau BIX’ų paklausyt“. Čia svarbiausia šventė, sutikti žmonės ir geras oras. Dar ir dabar ausyse skamba, kaip iki kritinės ribos prisigrūdusiame troleibuse namo grįžtantys studentai iš visos gerklės plėšia „Ant kalno mūrai“ ir „Oi, laukiam laukiam, mes svetelių laukiam“.

_ _ _ _ _
Ieškom žmonių norinčių/ galinčių bent kartą per savaitę prisidėti prie G. turinio (kinas, muzika, kt. kultūros reiškiniai (dailė, šokis, etc.). Jeigu jauti prasmę šioje kultūriškai švietėjiškoje iniciatyvoje – brūkštelk paulius[a]g-taskas.lt

5 komentarai apie “Sostinės dienos 2008: geros nuotaikos varžybos.

  1. Va tai tau.. Pasirodo, kad būta daugiau renginių negu tik tie nuo 21.00 Labiausiai tokiu atveju gaila, kad teko „Opus3“ gimtadienyje iki 3am laukti, kad pagaliau išgirsčiau Leon Somov (nu nebent nebuvo Jazzu), idant „Opus3“ jų skambesys tikrai neatsiskleidė – gavosi eilinis klubinis pasimuzikavimas.

    Ir nežinau ar autorė nusikalstamai praleido ar jai tiesiog nepatiko prieš „Kosheen“ koncertavę gruzinai „The Shin“. Jų tas etnojazz neišjudino tiek, kiek tądien britai ar kitom dienom koncertavę lietuvių kolektyvai, bet vertės, dvasios ir profesionalumo tame būta nepalyginamai daugiau. Man tai geriausias (vertingiausias) festivalio pasirodymas.

  2. Aš nemėgstu „Paskutinių Bremeno mizikantų“ – mano nuomone pamiršta apie saiką, o ir ABBA niekad nepatiko. :) Bet apskritai Keistolius labai gerbiu, nors Teatriukas mano nuomone muzikoje yra „labiau“.

    O BIX – pradžiugino. Paskutinį kartą gyvai juos pačiau prieš porą metų ir buvau labai susigadinęs nuomonę, nes kvepėjo visiška chaltūrą ant senų laurų, todėl labai norėjau pamatyti šiemet, ir nuotaikos tikrai nesugadino. Ne 1995 metai, bet vistiek labai solidžiai ir šauniai.

    Bet visa tai tik mano asmeninė nuomonė. O apskritai visa renginio atmosfera iš tiesų buvo puiki.

  3. o man patiko Antis. labai tiko uzbaigimui. Kosheenai kiek per daug vare savo 1ojo albumo drum’n’base bet ju pakvietimas buvo labai netiketas, ypac po megiamo paskutinio „damage“

  4. Man ir patiko Anties koncertas, parodė visiems jaunikliams kokį šou gali pavaryti senukai. Publika per antrąja dalį pradėjo siaust ir kaifuot nuo naujojo gabalo „Buržujis“, tesė visais „Ne tau Martynai..“ ir „Alyvomis“ o baigė „Nuo vilniaus ir kauno bokštų“. Ir galiu drąsiai sakyti, kad tai grupe pagal kuria tusinosi ne ka maziau tiek jauni tiek seni vilnieciai, ir kad tai vienas iš tu nedaugelio lietuvišku kolektyvu, kuriam neturiu priekaištų nei del ypatingai tokiems renginimas reikalingo šou, kuri jie tikrai puiku padare, nei dėl kokybės muzikiniu atžvilgiu.

  5. Buvau tik sekmadienio vakare „Keistuoliuose“ ir „Antyje“. Pirmieji iš pradžių šiek tiek erzino su savo „naši steny sosny velikany“, ale paskui „pramušė“ – „Geltona upė“ buvo verta dėmesio. Iš „Anties“ pabėgau pradėjus „Seneliui“: girdėjau 4-5 dainas, bet visose garsas buvo lyg iš po žemių (stovėjom labiau į galą), todėl nebuvo ūpo net hitų sulaukti – nutariau geriau sekmadienį išsimiegoti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.