Trumpa įžanga norime pristatyti G. naujai startuojančią rubriką apie meną ir šio reikalo iniciatyvos autorę Indrę Bagušinskaitę. Indrė pasisiūlė praplėsti G. ribas ir apimti daugiau meno sričių, nei vien muziką, teatrą, kiną, literatūrą ir mes su džiaugsmu jai tarėm „kodėl gi ne?!” Tikimės, kad Indrės pavyzdys bus užkrečiamas ir artimiausiu metu sulauksim daugiau iniciatyvių, menui neabejingų G. skaitytojų, kurie panorės nors kartą aprašyti tai, kas džiugina jų širdis Lietuvos ir užjūrių kultūrinėje padangėje.
Sveikiname Indrę su debiutu, o mums visiems – smagios pažinties su menininku Jonu Burgertu!
J.M.
*****
Jausmas, radus savo genijų, siurelistiškai vaizduojantį pasaulio šermenis, yra nepakartojamas. Ne Salvadoro Dali groteskas, ne Marselio Diušano fontanais trykštantis kūrybingumas, o šis tas intelektualesnio, modernistiškesnio ir labiau šokiruojančio. Susipažinkite – vokiečių menininkas Jonas Burgert.
Dailininkas gimė ir užaugo Vakarų Berlyne, tuo metu savotiškoje saloje, atskirtoje nuo savo dvynio brolio. Lengviau buvo pasiekti Paryžių ar Milaną, bet ne Rytų Berlyną. Griuvus sienai – atsivėrė ne tik daugiau perspektyvų, pats ritmas pakito, kartu pasikeitė ir gyvenimo būdas. Iškart po Šaltojo karo simbolio griūties mieste klestėjo anarchija. Tačiau padėčiai pagėrėjus Jonas įsitikino, kad geriau likti čia, savame krašte. Jis taip ir niekur neišvyko, nekeliauja, tiesa, jį įkvėpia ir žavi Egiptas, senieji mitai, bet čia vienintelė išimtis.
Jonas yra menininkas su diplomu, dienomis dirbęs padavėju, o naktimis, išreiškęs save dailėje. Būtų ir toliau sėkmingai taip gyvenęs, bet atsitiktinai pastebėtas mugėje, pagirtas ir eksponuotas prie senų įpročių nebegrįžo. Jonas mėgaujasi vienatve, pripažįsta, kad knygų jau persiskaitė, o raktu į kūrybą įvardina… nuobodulį.
Kurdamas savo dailės dramaturgiją, netipišką net moderniąjai, kai viename paveiksle susitinka milžinas su nykštuku, žmogus su beždžione, šamanas su džentelmenu menininkas tarsi žaidžia su žiūrovu.
Jo darbai – tai kelionės laiku, įkvėptos ne kvaišalų ar psy-trance‘o, tiesiog vaizduotės tvėrinys, slepiantis gilią prasmę. Susižavėjimą kelia pats matmenų faktas – drobės dydis nuo 4,5 iki 5,5 metro, tačiau darbuose telpa daug ne tik kiekybiškai, veikėjų skaičiumi, bet ir filosofiniu atžvilgiu. Dailininkas narplioja susvetimėjimo, savidestrukcijos, teršimo, absurdo problemas, šias temas vaizduodamas labai įmantriai. Stebinti gali tiek puvėsių spalvos žmogaus veidas, tiek patys aktoriai besiglaudžiantys vienoje scenoje. Įžvalgu, kiekvienas iš jų – vienišas, nors ir mirga marga minioje. Be emocijų, be žodžių, tylus, galbūt apimtas transo, galbūt vaikšto per miegus, įmerkęs rankas į dažus ar nuogas. Kalinys, klounas, laukinis iš pirmykštės genties – filosofiniu kontekstu kūrėjas grindžia mintį, jog kiekvienas turime savo misiją, likimą. Tik visai čia pat tupi mirtis, gyvybė ir absurdas. Chaosas personifikuojasi išmėtytų daiktų, zebro, atsiradusio iš niekur, apgriuvusių sienų ir skylių-bedugnių grindyse pavidalu.
Žiūrovui iš pirmo žvilgsnio toks menas gali pasirodyti tiesiog butaforiškas spalvingų vaizdų kratinys, bet nereikia persimąstyti. Pats autorius teigia, kad „visas žinojimas turi būti juslinis“. Žinoma, šachmatų lentos, religijos, istoriniai ir senovės egiptiečių kultūros intarpai ryškūs ir neliečiami, bet vertėtų visas alegorijas nustumti į šalį ir tiesiog pasiduoti kuriamai atmosferai. Keista, nors pagrindinės susikertančios erdvės, atsitrenkimai į sieną prošvaisčių nekelia – darbai nėra nei nemalonūs, nei gniuždantys, nei šlykštūs. O juk, rodos, turėtume pykti, kad mums primena, kokie apgailėtini mokame būti. Laiko nėra – vizijos galėjo apsireikšti vakar, galėjo ir plintant renesansui. Virvės ir bruzgynai liudija, kad neišsivadavome nei iš vergovės, nei iš brutalaus, instinktyvaus elgesio, nors vis dar stengiamės apsimesti kažkuo puikesniu nei esame. Iš kur tokių minčių ir idėjų gausa? Jonas gali pritrenkti nebent paprastumu: „Daugiau įkvėpimo nei iš literatūros pasisemiu iš gatvės ar užkampio pub‘o. Jaučiu, kad pastaroji yra vieta, kur vyrauja platus spektras dramatiškų išraiškų: vienatvės, neapykantos, troškimo sužavėti, keršto, polinkio, nesaikingumo, pertekliaus.“ Menininkas nesibaido sau užduoti egzistencinių klausimų, be lankymosi baruose ieškoti įkvėpimo, domisi įvairiomis kultūromis, ideologijomis. Inspiracija gali apimti tiek žvilgtelėjus į spalvingą atvirutę, tiek į daugialypį paveikslėlį.
Originalumu išsiskiriantis vokiečių menininkas lyg kirviu nukerta: „Savaime suprantama, kad menas yra visiška iliuzija ir melas, siūlantis pažadą, kuriuo norime tikėti.“ Tačiau tikėti tokio talento menininkais, kur kas maloniau, tiesa?
Susidomėję, virtualaus turo menininko pėdomis ieškantys Jonas Burgert darbų galite rasti čia, o biografiją čia.
Šiuo metu peno apmąstymams semiasi austrai, kovo 27-ąją Kunsthalle Krems parodų centre. Jonas Burgert kūrinių paroda veiks iki birželio 13 dienos.
Tekstas: Indrės Bagušinskaitės
Tvin Pykso menas.
Kokia technika padarytas?
aliejiniais dažais. tapyba. :)