Nacionaliniame Kauno dramos teatre šią žiemą V. Bareikis pristatė Šekspyro „Hamletą”. Dauguma, norom ar nenorom šį šviežią pastatymą lygina su ankstesniaisiais, lietuviškosios publikos atmintin įsirėžusiais E. Nekrošiaus ir O. Koršunovo Hamletais. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad aš pastarųjų nesu mačiusi, todėl V. Bareikio „Hamletas” nugulė mano sąmonėje visai ant balto, kiekvieno žmogaus sąmonėje Hamletui skirto lapo. Spektaklis tiesiog negalėjo sukelti jokių asociacijų su kitų režisierių darbais, dėl to su jais ir nebus lyginamas.

Nedaug yra spektaklių, kuriuos noris žiūrėti antrą, trečią kartus. Man šį pastatymą – norisi. Kertiniai aspektai, dėl kurių spektaklis lieka atminty (o ne nuplaukia kaip dūmas pavėjui beišsisklaidąs), be abejo yra įdomi scenografija, palengva išvystomas Hamleto pamišėliškumas bei asmeninė drama ir žinoma, kaip be jo, – lietus scenoje.

Išmaniai sudėliotas, išlepintam, ir net sakyčiau „tam, kuris nevaikšto į teatrą”, bei jaunam žiūrovui sudominti pritaikytas spektaklis. Po ilgesnio dialogo ar įtemptesnio monologo seka muzikinis intarpas ir vyksmas podiumo centre (ar tai būtų erotika pakvipęs šokis, ar tai būtų tiesiog veikėjų rokiruotė scenoje, ar duobkasių nutaisyta mimika selfiui su kaukole, žiūrinti į durklo geležtę), tarsi atokvėpis, priminimas, kad teatras nevisada privalo sukelti galvos sopulį. Netgi gali pamaloninti akį, ausį ir leisti šyptelėti bent keliskart.

Man labai patiko sprendimas turėti būgnininką spektaklyje. Jis palaikė bendrą ritmą ir atstovavo tikrą gyvą muziką. Gan efektinga scena, kai perkusijos garsai suvaidina fleitą, kuria liepia groti Hamletas, įšokęs į muzikanto „duobę” ir taip priartinęs visą perkusijos komplektą arčiau žemiškojo žiūrovo. Kompozitorius Marius Stavaris (susipažinti su juo galima pas Dainą Dubauskaitę)

Vainius Sodeika, kuriam patikėtas Hamleto vaidmuo (patikėtas – skamba taip, tarsi jį būtų galima negrįžtamai sudaužyti kaip kokį stiklo burbulą) be abejonės visą spektaklį buvo tarsi po padidinamuoju stiklu. Ne iškart galima perprasti jo perteikiamą vaidmenį. Pradžioje mįslingai ir nervingai besiplaunantis rankas, ne tik palaipsniui, vis su nauja scena po truputį skleidžiasi princo Hamleto pamišėliška inteligencija apipinta vidinė kančia ir apimto beviltiškumo neužgesintas keršto troškimas. Vainius po truputį apraizgė vyksmą savo balso intonacijomis, pakvaitusiu žvilgsniu ir palaipsniui perimamu vadovavimu visam paradui.

Ofelija (Eglė Grigaliūnaitė)– ilgaplaukė, tyra mergaitė, režisieriaus pasodinta ant aukštos kėdės kaip ta vištelė ant laktos. Jos išplėstos akys, tokios atviros meilei ir gyvenimui. Jos apglėbtas apvalus akvariumas, saugomas kaip akies vyzdys, dailiai ir simboliškai sudėlioja tėvo nešamą atsakomybę už dukros garbę. Vėliau Ofelijos rožinė cukruota tiulio suknia efektingai leidžia suprasti, jog matyt jos smegenyse kažin kas susisuko ne taip, ir pabaigoje – vanduo, šįkart jau giliau scenoje ir kitaip.

Norisi atkreipti dėmesį ir į stilingus bei sumanius kostiumų dailininkės (Aistė Radzevičiūtė) darbus. Kardiganai odinėmis rankovėmis, vyriški sijonai ir ta puiki juodų plunksnų liemenė dėmesį atkreipia. Nežinau kieno sumanymas buvo sargybinius pradžioje užmaskuoti po hipsteriškomis barzdomis, o veikėjus vėliau – susirišti kaseles, bet tokios detalės vaidinimą pritraukia prie aktualaus gatvės stiliaus ir taip teatras nedūla nutolęs nuo šiandienos.

Dviejų princų, aplankiusių princą Hamletą jo tėvo prašymu – Rozenkranco ir Gildensterno – homoseksualumu persmelktus personažus sukūrusi komiškoji porelė. Įtaigumu išsiskiria Andrius Gaučas. Jo kurtas vaidmuo muzikiniame J. Miltinio dramos teatro spektaklyje „Devynbėdžiai” vis dar neišdilęs. Šįkart Andrius, nors turi epizodinį ir antraplanį vaidmenį, tačiau dėmesys vis vien, iš visų antrame plane sėdinčių aktorių, krypsta į jį.

Karalių ir karalienę viename asmenyje suvaidinęs Dainius Svobonas nenuvylė. Be kita ko, toks sprendimas yra netradicinis, tad įdomiai žiūrisi. Kita vertus, taip paliekama tik viena moteris scenoje (jei neskaičiuosime kekšės Fortūnos (Jovita Kornelija Jašinskaitė), kurią pagal suprojektuotą ir kurtą vaidmenį išvis galima vadinti objektu). Juk ta pati Ofelija, pabaigoje kaip žinome, nuskęsta. Tad kaip jau matyt ir esame pripratę prie V. Bareikio spektaklių – scenoje karaliauja vyrai. Vyrai pergyvena asmenines dramas ir tik aplink vyrus sukasi pasaulis – tos didžios scenos grindys.

Scenografiją išskirtine (scenografė Paulė Bocullaitė), be abejo, padaro ne besisukanti scena (kurią mes jau esame matę Kovos klube, tačiau čia ja ne tik bėgiojama ir šiaip žaidžiama. Čia besisukanti scena išnaudojama tikslingai – judėjimo ir retkarčiais chaoso įspūdžiui sukurti, o taip pat – vis pasukant reikalingas dekoracijas į publikos pusę, taip išvengiant laiką sekinančių dekoracijų stumdymų, kurie šiandien būtų atgyvena), bet, pasirodant Hamleto tėvo šmėklai, iš scenos dangaus prapliūpantis lietus. Vanduo įvairiais pavidalais – štai ką norėtųsi vadinti Bareikio Hamleto vinimi. Sakyčiau, scenografė prieš kelias dienas yra apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, labiau nei pelnytai. Latake telkšantis vanduo, į kurį pačioje pradžioje dėmesį atkreipia pats Hamletas (Vainius Sodeika), vis nerimastingai besiplaunantis rankas. Vėliau- grėsmingai pliaupiantis lietus, pro kurio sroves mirguliuojantis sunkiai įžvelgiama (lyg ji yra, o gal nėra) tėvo šmėkla. Galiausiai pabaigoje – žaidimas su kaukolėmis iš ledo (didelių metaforų ieškoti nereikia: jei jau labai tiesmukiškai žiūrint, juk mūsų kūnai didžiąja dalimi sudaryti iš vandens). Vanduo, kaip gebantis, bet neįstengiantis nuplauti kaltės; ledas – kaip priemonė užkonservuoti/ įšaldyti prisiminimus.

Artėjant link Hamleto spektaklio vyksmo pabaigos, buvo praskleista teatro magiškumo širma – pats Hamletas sujungė visus scenografiją valdančius mygtukus, tarsi taip pademonstravo kad viskas yra paprasta, magija egzistuoja tik mūsų galvose ir taip apnuogino teatrą. Pati dvikova pabaigoje – simboliška: veikėjai stovi be papildomų perukų, be pridėtinių ūsų ir beria nuogą gryną tekstą mums ant galvų, kaip nemenkus akmenukus. Ir tai ne ką prasčiau už visą maskaradą, vykusį prieš tai.

Vis tik, spektaklio metu neapleido mintis, kaip akivaizdžiai matosi režisieriaus braižas. Taigi, nuo asociacijų nepabėgsime: „Hamletas” man susisiejo su ankstesniais pačio Bareikio statytais spektakliais. Tai ten, tai šen sąmonė pagaudavo detales – besisukanti scena („Kovos klubas”); tik vienas moters personažas scenoje („Kovos klubas”, „Kaligula”); spektaklio vyksmą įrėminančios pradžia ir pabaiga („Kovos klubas”); pagaliau – podiumas, išlendantis į žiūrovų salę ir taip pritraukiantis  aktorius arčiau žiūrovų, pasodinantis juos kone į žiūrovams įprastai skirtas kėdes, bei įprasminantis Vido Bareikio atstovaujamo teatro teatre principą.

Nedaug yra komentarų apie šį spektaklį, o gaila. Matyt kultūros renginių centrifikacija (tuo pačiu ir komentarai bei diskusijos) tik Vilniuje daro savo. Lieka tik teatro pramogų mylėtojus paraginti, juk Kaunas netoli, galima nesudėtingai iki ten palėkti.