Spektaklis LAISVĖS KAINA pagal Yana Ross.

laisves_kaina080310d1.gif

“Aš jau nebežinau kas yra gerai, o kas blogai?“ – ištaria R.W. Fassbinderio pjesės „Laisvė Bremene“ pagrindinė herojė Gešė Gotfryd (aktorė R. Valiukaitė), aplink save nunuodijusi visus tuos, kurie kėsinosi į jos laisvę, lyg antikiškoji Medėja nubaudusi savo vyrus ir vaikus už tai, kad trukdė jai gyventi pagal savo troškimus, pagal savo laimės sampratą. Gešė nejaučia kaltės ir neatgailauja, nes kas gali tiksliai pasakyti, kokią kainą galime mokėti už savo laisvę?!

Pjesę „Laisvė Bremene“ („Bremer Freiheit“), vienas žymiausių Vokietijos kino režiesierių ir dramaturgų, R.W. Fassbinderis, parašė 1972 m., pasitelkęs tikrą istorinį faktą – XIX a. pradžioje Bremeną sukrėtusią nuodytojos Geesche’s Gottfried bylą.

Vokietijoje įvairūs menininkai šią istoriją interpretavo ir vaizdavo labai skirtingai. Antai pirmasis spektaklis šios istorijos motyvais buvo pastatytas dar 1829 m. pagal po slapyvardžiu Weißenburg der Aeltere besislepiančio autoriaus tekstą ir vadinosi „Gesina – velnio nuotaka“ („Gesina – die Teufelsbraut”). Tuomet pagrindinė herojė buvo vaizduojama kaip velnio apsėsta.

R.W. Fassbinderis į šią istoriją pažiūrėjo visai kitu kampu. Kūrinyje „Laisvė Bremene“, Gešės Gotfryd niekas neskuba nuteisti. Atvirkščiai – čia nujaučiamos autoriaus pastangos ją suprasti, atrasti motyvus kodėl ji taip elgiasi? Gilintis į moters vidinį pasaulį, apskritai buvo viena iš mėgiamiausių šio režiesieriaus kūrybos temų, nepaisant to, kad pats Fassbinderis visą gyvenimą neslėpė, jog buvo gėjus.

Kodėl šį kūrinį pasirinko režisuoti Yana Ross, režisierė – moteris, tarsi nekėlė nuostabos, nes tai istorija apie moters kovą dėl laisvės, kurią galbūt tiksliausia gali pajausti, inerpretuoti tik kita moteris. Pati režisierė viename iš interviu prisipažįsta, kad supranta, ką reiškią besąlygiškai, aistringai siekti savo tikslo. Klysti, bet tikėti tuo, ką darai.


Taip, „Laisvės kaina” bus visai kitokio pobūdžio spektaklis negu šios režisierės toje pačioje LNDT scenoje pastatytas ir kontraversiškai įvertintas „Bembilendas“ pagal Nobelio laureatės E. Jelinek kūrybą. Jis nebus toks avangardinis, šaižus, bet išliks toks pat negailestingas. Tik šį kartą susidorojimas bus švelnus, moteriškai gudrus, vedinas gyvenimo aistros…

Vos pakilus uždangai sceninėje erdvėje išvystame sceną sutalpintą į dėžutę, rėmus, kuriuose rutuliojasi kasdieniai buitiniai ritualai. Vyras skaito laikraštį, aplinkui dūksta vaikai, o moteris lyg tarnaitė šokinėja aplink visus. Dėžė tarsi simbolis, kuriuo siekiama atspindėti ribas į kurias įspraustas to laikmečio moters likimas. Visa scenografija, apšvietimas (kūrė M. Jacovkskis) sukuria keistą vaikystėje patirtą jausmą, kai mėgdavau stebėti pasakas per skaidres ir vis nesuprasdavau, kaip negaliu pirščiukais paliesti to stebuklo, to iliuzinio pasaulio, kuris rodos būdavo taip arti, o kartu – niekada nepasiekiamas. Taip ir čia, lygiai tokioje pačioje tamsoje stebi uždaroje dėžutėje uždarytą, suspaustą kažkieno istoriją – tarsi pasaką, filmuką, rodomą trimačiu vaizdu skaidrėse. Stebi makabriškas scenas, bet jos tavęs nebaugina, nes čia jautiesi tik stebėtoju per rakto skylutę, žiūronų objektyvą… Po kiekvieno herojaus mirties atsiveria „langinės“ į dar vieną, pomirtinį, pasaulį, kuris tarsi lieka Gešės Gotfryd „gyvenimo dėžės“ užnugaryje – ten, kur visi mirusieji vaizduojami žaismingo pikniko fone, žaidžiantys badmintoną, važinėjantys dviračiais.

Šiame kūrinyje mirties, žudymo faktas vaizduojamas kaip simbolis, metafora. Čia niekas netiria žmogžudysčių aplinkybių, niekas nepateikia įtarimų ar kaltinimų Gešei, nes ne tai yra svarbiausia šioje istorijoje. Svarbiausia yra Gešės pasiryžimas vaduotis iš patriarchalinės per ilgą laikmetį susiklosčiusios „situacijos”. Nuo vyrų, kurie jos negerbia, nuo tėvų, kurie tarsi turi teisę aiškinti, kaip „teisingai“ ji turi gyventi, nuo vaikų kurie trukdo jos laimei, nuo tariamų draugių, kurios pikdžiugiškai apšnekinėja ir šaiposi iš jos gyvenimo.

Pradžioje stebint kaip Rimantė Valiukaitė atlieka paklusnios namų šeimininkės vaidmenį, suabejoji kam tokia stipri asmenybė pasirinkta tokiam nuolankiam personažui, bet kuo toliau, tuo labiau supranti, kad neatsitiktinai.. Gešė veiksmui įsibėgėjusi ne tik, kad išlaisvėja, bet vis labiau be jokių skrupulų tenkinasi gyvenimiškais, kūniškais malonumais, vis greitesniu žingsniu neša tuos nuodų sklidinus arbatos puodelius, už kiekvieną jai adresuotą neatsakingą žodį, veiksmą žudo be jokio gailesčio. Tada ir supranti, kad R. Valiukaitė puikiai tinka šiam groteskiškam žanrui, lengvai mutuojasi iš nuolankios namų šeiminkės į ironiškąjį apsėstos gyvenimo, „Juodosios našlės“ vaidmenį.

Bendrai, visi kiti personažai šiame spektaklyje – ryškiai archetipiniai. Jaučiasi, kad aktorių komanda labai kruopščiai atrinkta, siekiant kuo tiksliau įkūnyti tam tikrus paveikslus. Vytautas Rumšas – griežtas tėvas, Vaiva Mainelytė – dievobaiminga motina, ištvirkėlis girtuoklis vyras – Algirdas Gradauskas, romantiškais meilužis Gotfrydas – Evaldas Jaras, peršamas į vyrus skystablauzdis pusbrolis – Džiugas Siaurusaitis ir visa kita garsių aktorių puokštė, tokių kaip Saulius Balandis, Monika Bičiūnaitė ir t.t. Nė akimirkai nesuabejojau, kažkurio aktoriaus netinkamumu tam tikram vaidmeniui ar prasta vaidyba.

Stebint šį spektaklį patiko pačios režisierės sceninės, režisūrinės kalbos šviežumas – visiškai kitoks braižas negu mes esame įpratę matyti lietuviškoje teatro scenoje. Tai nereiškia, kad jis labai įmantrus, šokiruojantis ar originalus, bet tiesiog savitas ir tuo įdomus. Čia nėra jokios tragedijos, tik tyli, ramiai išreiškiama moteriška kova prieš gyvenimą, kuris nepriimtinas laisvai sielai, kuri nori gyventi taip, kaip jaučia, o ne taip, kaip reikia. Spektaklyje apstu momentų, kada gali pastebėti režisierės interpetacijas šio kūrinio tema, savus simbolius, kartais perteiktus per smulkiausias detales. Akivaizdu, kad režisierė su trupe sąžiningai išdirbo šį kūrinį, jaučiasi, kad šiai kūrėjai teatras nėra vien amatas, nėra vien darymas dėl kiekybės. Ji kaip ir ta spektaklio herojė – fanatiškai apsėsta, tik šiuo atveju – kūrimo manijos. Iki pat paskutinės scenos ji nugludinusi viską iki jai reiškiančio tobulumo.

Gal pats spektaklis ir nėra šedevras, bet iš paskutinių metu matytų sceninių kūrinių Lietuvoje – tai gaivus kokybiškos meno dozės gurkšnis teatralo sielai. Muzika (M. Bialobžeskis), scenografija, režisūra, aktorių vaidyba viskas tarsi lygiavertiškai prisideda prie spektaklio harmoningumo. Jokių pigių bandymų papirkti publiką, jokių šabloniškų teatrinių klišių, jokio režisūrinio nuspėjamumo, tiesiog – stebi ir mėgaujiesi.
Kažkur skaičiau vienos kritikės pastabą, kad tarsi ji nesuprato, kodėl ši režisierė pasirinko tokį seną ir jau nebeaktualų savo problematika kūrinį. Tada pamaniau – keista tuo nusistebėti! Ar gi šiandien kiekvienam iš mūsų (nebūtinai moteriai), nenutinka tokių prablaivėjimo akimirkų kai norisi išsivaduoti iš tų kuriuos labiausia mylime, dėl to, kad būtent šie, esantys arčiausia mūsų, labiausia ir skaudina, labiausia riboja mūsų troškimus, svajones.. Vieni išdrįstame tuos saitus nutraukti, net ir rizikuodami likti vieniši, o kiti taip ir gyvename tose dėžutėse, stereotipuose, baimėse kažką keisti, kuriuose mus įkalija tėvų auklėjimas, visuomenės primestos moralės, etiko normos. Vat būtent tada ir norisi išsiveržti iš to tvarkingo, kitų sureguliuoto gyvenimo ir sušukti Gešės Gotfryd žodžiais: „Man nereikia ramybės. Ramybė reiškia mirtį, o aš noriu GYVENTI!”

Foto: Dmitrijaus Matvejevo

fb-share-icon

8 komentarai apie “Spektaklis LAISVĖS KAINA pagal Yana Ross.

  1. Teko vakar matyti. Jurga, aš vis tik būčiau linkęs sutikti, jog medžiaga iš kurios darytas spektaklis yra šiek nebeaktuali. Žinoma, daug ką galima pritempti iki šių dienų aktualijų, tačiau didžioji dauguma herojės veiksmų paaiškinama būtent istoriniu kontekstu. Gal tik išskyrūs sceną su vaikais, didžioji jos siekiamybė – įtvirtinti moterį, kaip individualų AŠ. Tai, ką tu sakai, yra jau įtvirtinto individualaus AŠ pasirinkimo klausimas, psichologijos ir vargiai bandymas išpešti pripažinimą, jog AŠ irgi esu, irgi galiu.

    Kai pirkau bilietus į šį spektaklį, viena moteris kasininkės kaip tik klausė: gal yra kokių premjerų? Sueabejojęs, kad ji jau gali būti mačiusiu „Lasisvės kainą”, pasiūliau. Ne, sako, aš norėčiau ko nors lengvo, atsakė ji. Ir nors dažnai prajuokinantis spektaklis nėra skirtas juokinimui, aš jį priskirčiau būtent prie tokių – nes jis negriebia nei giliai, nei plačiai. Imama viena problema ir parodomas jos „sprendimas”. Čia ir dabar. Nors nesunkiai nusiskaito, kas yra kas šiame vaidinime, jų motyvacija yra pateikia per veiksmą, o ne bandymą gręžti jų vidinį pasaulį, užsiimi veikėjo ir žiūrovo psichologiniu „tratinimu”. Gešė vienu metu net pati pasakys: Aš negaliu pasakyti, kodėl tai įvyko, bet galiu pasakyti kaip. Kadangi pasakojimo forma slenka paviršiumi, „Laisvės kaina” sutelpa į nepilnas dvi valandas. Pats tas pasimėgavimui.

    Ir būtent tas gilesnių klodų nebuvimas man yra VIENINTELĖ priežastis, kodėl „Laisvės kaina” nėra šedevras, nes.. Turint omeny „medžiagą”, tai yra neįtikėtinai būtent ant režisūros išsuktas darbas. Pradedant ceremoniniu mirusiųjų pagerbimo ceremonijos atvaizdavimu ar visų moterų suplakimą į vieną heroję – Luizą, baigiant scenografiniu sprendimu dalinančiu pagrindinę sceną su kitu pasauliu. Tiesą sakant, meninis apipavidalinimas/ scenografija ir muzika yra verti atskirų aplodismentų, bet juos galėsite paleisti patys, kai užges šviesos.

    Nepažiūrėt „Laisvės kainos” turint tam progą, būtų nusikaltimas.

  2. Pauliau, aš sakyčiau, kad šio kūrinio potekstei nėra labai svarbi žmogaus lytis ir čia nereiktu suvesti tik i moters užguituma patriarchalinej sistemoj ir pan. Manau tai yra apie laisve kur kas platesne prasme.. O tie vaizduojami kūrinyje jos „varžytojai” yra tik simboliai to, kas gali varžyti kiekvieną iš mūsų šiandieniniame gyvenime. Gešės tėvai kišasi į jos gyvenimą dėl vienų dalykų, tavo mama gal dėl kitų.. Čia kaip Parulskis kažkada rašė, kad „tėvus reikia žudyti”. Aišku nereikia to suprasti pažodžiui, bet esmė yra šitos minties, kad tėvai mus tarsi įpareigoja jų nenuvilti, nenuliūdinti, juos lankyti, jiems paskambinti,jiems padėti bulves nukasti, jiems nepadaryti gėdos prieš kaimynus, giminaičius ir t.t.. Jie tau tarsi užkrauna atsakomybe. Ar tai nėra savotiškas emocinis įkalinimas? Lygiai taip pat ir su šimtais kitų dalykų – del netradiciniu seksualinių pakraipų ar šiaip jei esi kitiems nepriimtino gyvenimo būdo šalininkas, tu vėl susiduri su šimtais į tave kreivai žiūrinčių, aiškinančių kaip tu „teisingai” turi gyventi ir t.t..
    Ir vieną diena tavyje kazkas susikaupia, jei tu pavargsti užgujinėti save, nešioti kaukes, kažkam nuolaidžiauti ar kažkam kažką nuolatos įrodinėti, tu gali net nepajusti kada tiksliai įvyksta tas „pratrūkimas” kai tu imi daryti veiksmus net tik, kad kitiems neprognozuojamus, bet net ir sau. kai pasileidi jau ne proto keliu, o jausmu..
    Nzn, aš šita kūrinį labai gerai jaučiau net ir gyvendama šiandienoje, nors ir nesu užguita girtuoklio vyro ir trijų vaikų.

    Kalbant pie režisūrą, kritikai sako, kad Yana Ross pasieme geras pamokas iš lietuvos teatro grandu ir dabar atseit sis jos spektaklis gavosi su kokioms tai Nekrosiaus ir Koršunovo stilistinem, režisurinem priemaišom. Ir tipo tai nera gerai.
    Bet aš kaip eilinis žiūrovas, mačius beveik visus O.K. spektaklius nu ir paskutinio desimtmecio Nekrošiaus, kažkaip ziuredama ta spektakli nesuvedziau, kad kazkas cia man kartojasi.. Galbut jos tas stilius ir yra toks dar neaiškus, del to, kad ji tokia cosmopoliška, ivairiose srityse ir šalyse dirbusi ir tas bagazas kraunasi toks ivairus, daugiabriaunis, bet kad tai butu panašu i surogata, nu man tikrai minčių nekilo.

  3. jurga, interpretacijos – puikus dalykas. smagu, jeigu žmogus tepasakęs a, sugeba iššaukti tokias mintis, kaip tavo. jeigu „medžiaga” būtų dešimties metų senumo, interpretacijos būtų taiklesnės, dabar gi – sakyčiau, kad tieisog logiškai „limpa” :)

  4. Aš manau, kad režisierius tam tikrus kurinius renkasi irgi ne šiaip sau, renkasi tai kas aktualu, įdomu jam būtent šiandien. Kodel iki šiol statomas Šekspyras, Dantė? nes yra vertybes, idejos kurios nesikeicia per amzius, keiciasi tik kontekstas, aplinkybes.. Man būtų sunku patikėti, kad Yana Roos statydama šį kūrinį XXI a. norėjo juo „pakalbėti” vien apie emancipaciją.. Manau tai spektaklis apie gyvenimo aistrą, kurią mes esame primokyti varžyti savyje. Apie užburtą ratą, kuriame išsilaisvines nuo tave varžančios aplinkos, tu vis tiek grįši prie savo vidinės sažinės, vertybių kuriuose esi pats save ikalines ir nuo kurių niekur nepabėgsi..
    Pauliau, teatre (priešingai nei pvz kocerte) labai daug ka reikia suprasti vien iš „a” ;)

  5. Jurga, man atrodo, ne spektaklis yra apie aistrą, bet tavo apžvalga :) Tik tiek, kad tavo įžvalgos yra logiškos ir galbūt tokias pačias atrado ir režisierė. Aš tiesiog matau, kad problemos sprendžiamos „Laisvės kainoje”, nėra tolygios tam, kaip tu jas interpretuoji 21 amžiuje. Įsivaizduok schemą A____0____B kur A, tai moteris-ne žmogus (tarnas, vaikų gimdytojas, etc.), 0 (nulis) moteris-žmogus, tokia pati, kaip ir vyras, B – tai savirealizaciją, baimių įveikimas, etc. Tai aš „Laisvės kainą” matau, kaip judėjimą nuo A iki 0, o tai, ką tu pasakoji – nuo 0 iki B :)

Komentuoti: paulius.rymeikis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.